Gruodžio 11 d. suėjo dveji metai nuo dienos, kai Seime prisiekė I.Šimonytės vadovaujamos centro dešiniųjų koalicinės Vyriausybės ministrų kabinetas. Tai jau 18-toji po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybė ir pirmoji, kuriai pavyko dirbti iki kadencijos vidurio nepasikeitus nė vienam ministrui.
Tai – stebėtinas stabilumas, kai nuo pirmųjų darbo dienų teko valdyti COVID-19 pandemijos krizę, o netrukus ir nelegalios migracijos, saugumo, energetinių išteklių kainų, infliacijos krizes.
Ministrų kabineto stabilumas pats savaime nėra vertybė, ypač jei paaiškėja, kad kuris nors iš kabineto narių yra nepajėgus ar dėl kitų priežasčių nebegali įgyvendinti Vyriausybės programos. Kita vertus, ministrų kabineto sudėties „perkrovimas“ nebūtinai suteikia teigiamą postūmį įgyvendinant programą.
Būtent programinių tikslų įgyvendinimas bei atsparumas nenumatytoms krizėms turėtų būti pagrindinis Vyriausybės veiklos vertinimo kriterijus. Tačiau šis komentaras yra ne apie I.Šimonytės ministrų kabineto pasiekimus (jų yra, bet mažiau, nei galima buvo tikėtis), o apie pagrindines rizikas tolesnei jo veiklai.
O tokios rizikos pirmiausia kyla iš pačios koalicijos vidaus.
