Po to, kai 2015 metų pradžioje Lietuvoje buvo įvestas euras, Lietuva ėmė išsiskirti iš kitų Europos Sąjungos šalių tuo, jog jos gyventojai apklausose kaip svarbiausią ekonominę ir socialinę problemą nurodydavo kainų didėjimą.
Tiesa, oficialūs statistikos duomenys rodydavo, jog kainos, tiksliau, infliacija, auga labai nežymiai, o po euro įvedimo netgi buvo užfiksuota defliacija. Tačiau tarp žmonių buvo paplitęs įsitikinimas, kad kainos išaugo.
Kainų didėjimas neabejotinai taps valdančiųjų rūpesčiu
Šiemet kainų augimas iš tiesų įsibėgėjo. Po pirmųjų pandemijos metų atsigaunant daugelio pasaulio valstybių ekonomikoms iš dalies dėl to kilo energetinių išteklių kainos, kurios ilgainiui atsispindi ne tik transporto paslaugų, bet ir elektros bei šildymo kainose.
Rinkose tvyrant optimizmui brango ne tik vertybiniai popieriai, bet nekilnojamas turtas, dėl trūkinėjančių tiekimo grandžių išaugo trūkstamų Azijoje gaminamų komponentų kainos.
Daugelis šių kainų augimą lėmusių veiksnių yra globalūs ir nepriklauso nuo Lietuvos ar kurios kitos ES šalies sprendimų. Tiesa, krizės metu ekonominės veiklos stimuliavimui skirtos centrinių bankų skatinamosios priemonės ir valstybių priimti paramos paketai galėjo prisidėti prie kainų didėjimo.
Tačiau kainų didėjimas neabejotinai taps valdančiųjų rūpesčiu, nes didės spaudimas kelti atlyginimus dirbantiems viešajame sektoriuje, didinti socialines išmokas, įskaitant ir pensijas.
Sprendžiant iš praėjusį šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos tarybos priimto pareiškimo, kuriame kainų kilimas įvardintas kaip trečioji krizė, kurią nutyli vyriausybė, šią temą socialdemokratai ketina naudoti kaip svarbiausią, oponuodami valdantiesiems.
Tikėtina, jog tokiam pasirinkimui įtakos turi ne tik dabartinės partijos vadovės įvaizdis, kuris nemažai daliai vyresnių rinkėjų siejasi su pensijų didinimu.
Skirtingai nei daugelis Vakarų Europos šalių socialdemokratinių partijų, Lietuvos socialdemokratai įsivardindami save kaip šiuolaikinę kairiąją partiją vengia aiškiai deklaruoti savo poziciją įvairių mažumų teisių klausimais.
Kaip parodė pavasario sesijos metu Seime svarstytas partnerystės įstatymas, dalis socialdemokratų atsargiai vertina progresyvias žmogaus teisių idėjas. O partijos bičiulių, ypač regionuose, vaidmuo yra svarbus, galvojant apie ateinančius savivaldos rinkimus.
Šiuo požiūriu skambios frazės apie partijos idėjinį išsigryninimą, kurias po LSDP frakcijos skilimo ankstesnės kadencijos Seime skelbė tuometinis jos vadovas, liko deklaracijomis.
Po prasto pasirodymo praėjusių metų Seimo rinkimuose partija išsirinko naują vadovę, kuri siejasi su tradicine socialinių išmokų ir atlyginimų viešajame sektoriuje problematika, o vasarą šoktelėjęs partijos populiarumas turbūt interpretuojamas kaip ženklas, kad pasirinkta teisinga kryptis.
Atlyginimų viešajame sektoriuje, ypač valstybės tarnyboje, didinimas iš tiesų yra svarbi ir pagrįsta viešosios politikos priemonė ne tik reaguojant į augančias kainas, bet ir stiprinant dirbančiųjų motyvaciją bei keliant švietimo ar sveikatos apsaugos profesijų patrauklumą. Tačiau atsakingi politikai kartu turėtų nurodyti ir šių priemonių finansavimo šaltinius.
Nors Lietuvos ekonomika santykinai sėkmingai funkcionavo pandemijos sukeltos krizės metu ir šiemet įplaukos į biudžetą viršija prognozes, tačiau įvertinant ir krizių valdymui reikiamų lėšų, ir atlyginimų bei socialinių išmokų, įskaitant pensijas, didinimo poreikį, labai abejotina, ar joms padengti užteks viena augančios ekonomikos generuojamų didesnių įplaukų į biudžetą. Efektyvesnis mokesčių administravimas skamba gerai, bet praktiškai įgyvendinamas sunkiai.
LSDP siūlo tam tikras įplaukas į biudžetą potencialiai galinčias padidinti priemones – didinti visų gyventojų gaunamų pajamų, nepriklausomai nuo jų kilmės, apmokestinimo progresyvumą, kelti stambaus kapitalo ir turto mokesčius.
Tačiau žinant biudžeto įplaukų struktūrą, kyla abejonių, ar tokių priemonių užtektų reikšmingiau padidinti įplaukas. Tuo labiau, jog kartu socialdemokratai siūlo mažinti svarbiausio įplaukų prasme pridėtinės vertės mokesčio tarifą apmokestinant gyventojams tiekiamą elektrą ir dujas, kartu siūlydami ir papildomas biudžeto išlaidas didinančias priemones.
Vyriausybė, apsisprendusi sparčiau didinti minimalią mėnesio algą, nuo kitų metų kelti atlyginimus dirbantiems viešajame sektoriuje, socialines išmokas, turi ką atsakyti į opozicijos kritiką. Parlamentinių partijų susitarimas dėl švietimo irgi rodo, kad susitarti dėl atlyginimo didinimo yra lengviau, nei dėl tam lėšų iš sistemos vidaus galinčių sutaupyti struktūrinių reformų.
Visos šios priemonės, nekeičiant mokestinės aplinkos, kitais metais didins biudžeto deficitą ir valstybės įsiskolinimą, kuris ir taip yra išaugęs nuo pandemijos pradžios.
Tad artėja laikas skaičiais ir argumentais paremtai diskusijai apie mokesčių reformą. Nėra teisinga kritikuoti šią vyriausybę dėl to, jog ji iki dabar nepateikė siūlymų dėl mokesčių reformos – ji ir nežadėjo to padaryti per pirmus savo darbo metus.
Tačiau politinis ir viešųjų finansų spaudimas auga ir vyriausybei teks rasti laiko savo darbotvarkėje šios ar pavasario Seimo sesijos metu pateikti savo siūlymus. Daugelis jų, tikėtina, nebus populiarūs. Vien žaliosios darbotvarkės įgyvendinimas, labiau apmokestinant aplinką teršiančias veiklas, gali susilaukti plataus nepritarimo visuomenėje.
Ar pavyks skirti pakankamai laiko aptarti siūlomus mokesčių pakeitimus su verslo ir kitomis visuomenės grupėmis, kurios nusiteikusios konstruktyviai diskusijai? Ar pavyks vyriausybei sutelkti savo kolegų Seimo valdančiojoje koalicijoje paramą mokesčių reformai? Ar bus sutarimas tarp vyriausybės ir prezidento, kuris, akcentuodamas socialinių išmokų didinimą bei žaliosios darbotvarkės svarbą, kol kas vengė aiškiau pasisakyti mokesčių politikos klausimais?
Nuo šių dalykų priklausys ne tik pačios reformos baigtis, bet ir viešųjų finansų padėtis bei pasitikėjimas Lietuvos valstybe.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
