2015-ieji įėjo į Europos Sąjungos (ES) istoriją kaip pabėgėlių krizės metai. Tais metais į ES iš Sirijos, Afganistano, Irako ir kitų Vidurio Rytų ir Afrikos šalių atvyko daugiau nei 1 milijonas migrantų.
ES mėginant suvaldyti smarkiai išaugusius migrantų srautus ypač daug dėmesio sulaukė susitarimas su Turkija, buvusia viena iš svarbiausių tranzito į Europą šalių, kurios veiksmai turėjo didelę įtaką migrantų galimybėms pasiekti ES. Mainais už ES finansinę paramą Turkija sutiko bendradarbiauti su ES šalimis, aktyviau kontroliuodama migrantų srautus ir sutikdama priimti iš Pietų Europos grąžinamus nelegaliai atvykusius ir prieglobsčio teisės negavusius migrantus.
Europos užsienio santykių tarybos vadovas Markas Leonardas tuo metu Turkiją pavadino migracijos supergalia, teigdamas, jog šiuolaikiniame aktyviai migruojančių žmonių pasaulyje gebėjimas kontroliuoti žmonių srautus yra galios šaltinis.
Tame pačiame tekste jis aptarė ir kitus būdus, kaip valstybės išnaudoja tarpusavio ekonominius ryšius kaip galios šaltinį, bandydamos paveikti kitų šalių vykdomą politiką. Ekonominės sankcijos, kurias geoekonominiuose konfliktuose vis dažniau pasitelkia ES bei JAV, yra tapusios vienu iš populiariausių tarpusavio ryšių išnaudojimo būdų, siekiant paveikti sankcionuojamų šalių politiką, kai ji neatitinka tarptautinės teisės principų.
Tikėtina, jog A.Lukašenka nusprendė pasekti Turkijos pavyzdžiu
Lietuvoje jau kurį laiką stebime, kaip Baltarusija, atsakydama į ES ir kitų Vakarų valstybių įvestas sankcijas represijas prieš savo šalies piliečius vykdančių Baltarusijos pareigūnų ir valstybės įmonių atžvilgiu, bando tapti nauja migracijos galia.
Tiesa, kol kas nelegaliai Baltarusijos ir Lietuvos sieną kertančių migrantų skaičiai yra maži, ypač lyginant su 2015 m. atvykusių į Pietų Europos šalis srautais. Pastaruoju metu Lietuvoje per dieną sulaikoma apie 150 nelegaliai atvykstančių migrantų, o nuo metų pradžios jų sulaikyta kiek daugiau nei 1000. Tačiau nelegaliai atvykstančių skaičius auga kartais (šiemet jų jau 12,5 karto daugiau nei per visus 2020 m.) ir jei tokia tendencija tęsis, tai gali tapti rimtu iššūkiu Lietuvos institucijoms.
Lietuvai siekiant suvaldyti šią potencialią migracijos krizę, svarbūs keli dalykai.
Pirma, Lietuvos siena su Baltarusija yra ir ES išorės siena. Todėl jos apsauga bei migracijos srautų valdymas yra visos ES reikalas. Sveikintinos Lietuvos vyriausybės pastangos kelti šį klausimą į ES darbotvarkę bei veikti ES lygiu ir, atrodo, jos jau duoda rezultatų. Prieš keletą dienų lankydamasi Vilniuje Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen patvirtino, kad tai yra bendras ES reikalas ir pažadėjo skubią finansinę pagalbą bei ekspertinę paramą iš ES institucijų, užsiimančių ES sienų apsauga bei prieglobsčio prašymų nagrinėjimu.
ES išorės sienų apsauga ir nelegalios migracijos valdymas yra bendras ES reikalas, nuo kurio tiesiogiai priklauso ir bendrosios rinkos veikimas, ypač laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvės viduje galimybės. Todėl bendras finansavimas iš ES biudžeto šiems poreikiams yra labiau pagrįstas nei, pavyzdžiui, biudžeto išlaidų struktūroje vis dar dominuojančios subsidijos žemės ūkiui.
Lietuvai taip pat būtų naudingiau, jei visos ES vardu būtų kalbamasi su Irako ir kitų migrantų kilmės šalių vyriausybėmis dėl nelegaliai atvykusių migrantų, negalinčių pretenduoti į pabėgėlio statusą, sugrąžinimo. ES derybinė galia tariantis dėl to su trečiosiomis šalimis yra didesnė nei Lietuvos.
Žinoma, bręstanti migracijos krizė galėtų būti greitai suvaldyta, jei šiuo klausimu su Lietuva bendradarbiautų Baltarusijos institucijos. Tikėtina, jog A.Lukašenka nusprendė pasekti Turkijos pavyzdžiu, panaudodamas migracijos srautus kaip spaudimo priemonę ES, ir ypač Lietuvai, kad būtų atšauktos sankcijos Baltarusijos pareigūnų, įmonių bei ekonomikos sektorių atžvilgiu.
Veikiausiai Minske tikimasi, jog mainais už Baltarusijos grįžimą į Rytų partnerystės formatą bei bendradarbiavimą valdant nelegalių migrantų srautus, ES sušvelnintų sankcijų režimą ir taip būtų pasiektas naujas tarpusavio santykių status quo.
Tačiau Lietuvos ir ES požiūriu toks scenarijus neturėtų būti priimtinas. Tinkamiau būtų vėl grįžti prie papildomų ES sektorinių sankcijų Baltarusijai, jei pastaroji ir toliau naudos migrantų srautus kaip šantažo Lietuvai ir ES priemonę. Ketvirtasis sankcijų paketas paliko nemažai išimčių, įskaitant ir didelę dalį trąšų, kurios toliau iš Baltarusijos tranzitu vežamos per ES ar eksportuojamos į jos šalis, tad čia ES turi manevro laisvę ir reikšmingus ekonominius svertus.
Galiausiai, ši migracijos krizė atkreipė dėmesį į vis dar nebaigtą tvarkyti Lietuvos kaip suverenios valstybės infrastruktūrą – didžioji sienos su Baltarusija dalis nėra tinkamai kontroliuojama. Tiesa, kaip galima buvo įsitikinti pastarosiomis dienomis, net ir fizinė siena nebūtinai sulaiko nelegalius migrantus nuo patekimo į Lietuvos teritoriją. Tačiau efektyvi sienos kontrolė yra svarbi valstybės saugumo požiūriu, nes Lietuvos siena yra tuo pačiu ir riba tarp Vakarų liberalių demokratijų bei autoritarinių režimų Rytuose. Ir, deja, tikėtina, kad ši situacija artimiausiu metu nepasikeis.
Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.
