Daug dėmesio sulaukė JAV ir Rusijos vadovų pasisakymai bei jų susitikimas. Kai kurie politikai, įskaitant ir Vokietijos socialdemokratų atstovus, jau parėmė poreikį bendradarbiauti su Rusija ir gal net Sirijos režimu.
Karinio konflikto Sirijoje ir Irake užbaigimas, situacijos Libijoje stabilizavimas būtų efektyviausias pabėgėlių krizės sprendimo būdas. Matant nemažėjančius į ES šalis migruojančių žmonių srautus, kai kuriems Europos politikams norisi griebtis net ir tokio šiaudo, kaip bendradarbiavimas su Rusija, Sirija ir kitų autoritarinių šalių vadovybe.
Tačiau nepriklausomai nuo to, ar Rusijos prezidentas ėmėsi karinių veiksmų Sirijoje, tikėdamasis už „antiteroristinės koalicijos“ iniciatyvos pasiūlymą mainais JAV ir ES atsitraukimo Ukrainos klausimu ir jų pozicijų dėl ekonominių sankcijų Rusijai sušvelninimo, ar atvirkščiai – mėgindamas rasti būdą, kaip atsitraukti iš Ukrainos, išsaugant lyderio įvaizdį Rusijos visuomenės akyse, tai nepadės išspręsti pabėgėlių krizės Europoje.
Rusijos vadovybės tikslai Sirijoje skiriasi nuo JAV ir ES tikslų ir tai susiję su viena svarbiausių pabėgėlių krizės priežasčių – Sirijos vadovo B.al-Assado režimu.
Europos Komisija ir ES šalių vyriausybės ruošia konkrečius siūlymus, kurie bus svarstomi spalio viduryje vėl suplanuotame ES vadovų susitikime.
Rusijos prezidento pasisakymai ir karinės ginkluotės dislokavimo vieta bei prasidėję kariniai veiksmai rodo, kad ne kova prieš teroristus yra svarbiausias jo tikslas, o Siriją (tiksliau, dalį jos teritorijos) valdančio režimo išsaugojimas, tuo pačiu išsaugant ir savo įtaką regione bei panašų į savo režimą.
Tačiau būtent B.al-Assado prieš civilius gyventojus panaudotos priemonės buvo viena svarbiausių Sirijoje gyvenančių žmonių migracijos šalies viduje ir už šalies ribų į Turkiją ir kitas kaimynines valstybes, o pastaruoju metu ir į ES, priežastis. Penktadalis visų pabėgėlių, atvykstančių į ES, yra iš Sirijos.
Tai reiškia, kad paskatos žmonėms palikti savo namus Sirijoje ir migruoti link Europos artimiausiu metu gali tik sustiprėti. Nepajėgdamos rasti būdų, kaip pašalinti pabėgėlių krizės priežastis, ES šalys toliau mėgins suvaldyti situaciją pačioje ES bei artimiausioje jos kaimynystėje.
Ilgą laiką ES ir jos šalių vadovai diskutavo apie jau atvykusių pabėgėlių dalybas ir galiausiai praėjusią savaitę ne visiems priimtinu būdu priėmė sprendimus Taryboje dėl jų pasidalinimo. Tiksliau dėl maždaug 160 tūkst. pabėgėlių pasidalinimo, nors manoma, kad jų vien šiemet į ES atvyko daugiau kaip 500 tūkst.
Dabar atsigręžta į efektyvesnę ES išorės sienų kontrolę, ES prieglobsčio suteikimo taisyklių įgyvendinimą, paramą kaimyninėms šalims – Turkijai, Libanui, Jordanijai, Vakarų Balkanams, bei jose esančių pabėgėlių stovyklų finansavimui. Europos Komisija ir ES šalių vyriausybės ruošia konkrečius siūlymus, kurie bus svarstomi spalio viduryje vėl suplanuotame ES vadovų susitikime.
Tiesa, Europos Komisija nemažai šių siūlymų buvo pateikusi dar pavasarį. Tačiau dėl dalies ES valstybių, įskaitant ir Lietuvą, pirminio nenoro imtis šių klausimų sprendimo, veikiausiai nesuvokiant potencialaus krizės masto, krizės valdymas vėluoja.
Pastaruoju metu patvirtintos ES ir jos šalių priemonės, kuriomis tikimasi efektyviau valdyti atvykstančiųjų į ES srautus, sulaikyti dalį jų dar iki atvykimo, sudaryti geresnes sąlygas jiems apsistoti Turkijoje ir kitose kaimyninėse šalyse, yra pagrįstos. Tačiau jų praktinis įgyvendinimas bus labai sudėtingas. Jų efektyvumas priklausys nuo ES valstybių institucijų bendradarbiavimo su Europos Komisija bei tokiomis agentūromis kaip Frontex, Europos prieglobsčio paramos biuras ar Europolas.
Iki šiol dalies ES valstybių institucijos arba nepajėgė, arba nenorėjo – Graikijos atveju, atrodo, galioja abi priežastys – imtis efektyvios išorės sienų kontrolės, pabėgėlių registravimo ir jų apgyvendinimo.
Nors žmonių iš trečiųjų šalių atvykimo, prieglobsčio suteikimo ir panašūs klausimai yra tapę bendru ES šalių reikalu, kurį reguliuoja ES taisyklės, tačiau daug galių šioje srityje išlaiko valstybės narės ir būtent jų institucijos kontroliuoja sienas bei sprendžia daugelį pabėgėliams ir kitiems migrantams aktualių klausimų.
Būtent nuo valstybių narių priklausys šių priemonių efektyvumas. Tačiau iki šiol dalies ES valstybių institucijos arba nepajėgė, arba nenorėjo – Graikijos atveju, atrodo, galioja abi priežastys – imtis efektyvios išorės sienų kontrolės, pabėgėlių registravimo ir jų apgyvendinimo.
Vengrijos vyriausybė mėgino laikytis ES taisyklių ir registruoti pabėgėlius, tačiau augant jų srautams pakeitė politiką. Nenuosekliai elgėsi ir kitų šalių, įskaitant Vokietiją, politikai. Būtent dėl tokių atskirų šalių veiksmų nenuoseklumo iškilo grėsmė Šengeno erdvės egzistavimui. Tad valstybių narių institucijų darbo efektyvumas ir koordinavimas bus esminis veiksnys, nuo kurio priklausys krizės suvaldymas.
Tam neišvengiamai daug įtakos turės ir šalių vidaus politika, nes pabėgėlių priėmimo klausimai tampa svarbia politinių diskusijų tema. Tai aiškiai matyti Lenkijoje, kurioje netrukus vyks parlamento rinkimai.
Pabėgėlių priėmimas susijęs su identiteto, kultūrinių ir rasinių skirtumų tematika, o tai lengvai patraukia žmonių dėmesį ir sukelia įvairias emocijas nuo atjautos ir gailestingumo iki įtarumo ir baimės. Į jas reaguodami politikai paprastai nesivargina aiškiai pristatyti problemos priežastis, jų sprendimo būdus ir galimas pasekmes, bet formuluoja patraukliai paprastus pasirinkimus, pavyzdžiui, tarp patriotizmo ir globalizmo.
Be to, nemažai emocijų kelia ir išmokos pabėgėliams, galimas piktnaudžiavimas socialine šalpa ES šalyse ir tai susiję su kitu krizės valdymui svarbiu dalyku – finansiniais ištekliais.
Kalbant apie krizės valdymui numatytas ES ir valstybių narių biudžetų lėšas, svarbus ne tik jų dydis, bet ir jų adekvatumas problemos mastui, politinės galimybės jas skirti bei – kas ne mažiau svarbu – tinkamai panaudoti.
ES vadovai nutarė papildomai skirti 1 mlrd. eurų JTO programoms, kurios maistu ir kitaip padeda pabėgėliams kaimyninėse šalyse. Tačiau kai kuriais vertinimais, JTO trūksta mažiausiai 8 mlrd. eurų vien tam, kad pagelbėtų pabėgėliams iš Sirijos, esantiems šios šalies kaimynystėje. Nors Europos Komisija detalizavo siūlymus dėl 1,7 mlrd. eurų pabėgėlių krizei spręsti, jie numatyti dvejų metų laikotarpiui, nors vien šiemet tik iš Vokietijos biudžeto bus skirta 2 mlrd. eurų pabėgėlių priėmimui ir dar tiek pat numatyta skirti 2016 metais.
Lyginant su lėšomis, kurias ES skiria žemės ūkiui remti – apie 58 mlrd. eurų per metus – pabėgėlių krizės valdymui numatytos lėšos yra menkos.
Lėšų poreikis auga nuolat ir ES numatytų sumų netrukus nebeužteks. Beje, lyginant su lėšomis, kurias ES skiria žemės ūkiui remti – apie 58 mlrd. eurų per metus – pabėgėlių krizės valdymui numatytos lėšos yra menkos.
Tikimasi, kad visos ES šalys papildomai skirs lėšų iš savo biudžetų, tačiau tai bus politiškai sudėtingi sprendimai.
Pastaraisiais metais absoliuti dauguma ES šalių sumažino humanitarinei paramai skiriamas lėšas. Be to, ES ekonomika niekaip neatsigauna po finansų krizės, o išlaidų didėjimą riboja poreikis taupyti ir mažinti biudžetų deficitus. Svarstant kitų metų priešrinkiminį Lietuvos biudžetą taip pat iškils klausimas apie paramą pabėgėliams Lietuvoje bei už jos ribų.
Artimiausiu metu ES nepajėgs pašalinti pabėgėlių krizės priežasčių ir dar neaišku, kaip sugebės suvaldyti jos pasekmes. Siekiant, kad krizė būtų suvaldyta, reikės politinės lyderystės ir aktyvaus veikimo, efektyvaus koordinavimo, adekvataus finansavimo, atviro viešo komunikavimo bei strateginės kantrybės. Beveik neįmanomas sąlygų derinys.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
