Analitikai pastebėjo, kad Arabų šalių vadovams jis pasakė, kad neketina pamokslauti apie žmogaus teises, o partnerius NATO šalių vadovus pamokė, kad jie turėtų skirti daugiau lėšų gynybai ir kad apskritai yra daug skolingi JAV mokesčių mokėtojams. O labiausiai JAV prezidentas kritikuotas už tai, kad, nepaisant jo komandos išankstinių patikinimų, jis pats savo kalboje nepaminėjo tolesnio tvirto JAV įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui („visi už vieną ir vienas už visus“).
Kaip „The Washington Post“ pastebėjo Anne Applebaum bei Constanze Stelzenmuller, šitokiu elgesiu JAV prezidentas ne tik sustiprino partnerių Europoje abejones dėl JAV įsipareigojimo puoselėti transatlantinius ryšius ir padidino Rusijos vadovų strateginio apsiskaičiavimo dėl neva susilpnėjusio JAV įsipareigojimo NATO partneriams riziką, bet ir parodė, kad jis nelabai supranta, ką reiškia atgrasymo politika, tarptautiniai įsipareigojimai ir JAV lyderystė.
Kita vertus, reikia sutikti ir su tais, kas primena, kad D.Trumpas yra toli gražu ne pirmasis JAV prezidentas, priminęs partneriams Europoje apie poreikį tinkamai prisidėti prie kolektyvinės gynybos įsipareigojimų, prakalbęs apie poreikį naujai pasižiūrėti į bendradarbiavimo su Rusija poreikį ar prioritetą skyręs kitiems JAV požiūriu probleminiams pasaulio regionams.
Dar daugiau – nors JAV prezidentas Briuselyje nepasakė to, ko iš jo tikėjosi Baltijos ir kitų Europos NATO šalių vadovai, tačiau pastaruoju metu stiprinamas JAV karinių pajėgumų Europoje ir konkrečiai Baltijos jūros regione buvimas signalizuoja apie gana rimtą požiūrį į JAV solidarumą su NATO partneriais.
Tikėtina, kad toks neatitikimas tarp, viena vertus, JAV prezidento žodžių bei tviterio žinučių, ir, kita vertus, kai kurių jo komandos narių patikinimų sąjungininkams Europoje bei praktinių JAV karinių pajėgų veiksmų NATO šalyse, gali būti aiškinamas tuo, jog D.Trumpas tiesiog nelaiko NATO reikalų svarbiais ir yra pavedęs jais rūpintis gynybos sekretoriui bei nacionalinio saugumo patarėjui. Bet toks pastebėjimas irgi būtų nepakankamas.
Norint suprasti tai, ką užsienio politikos klausimais kalba ir rašo JAV prezidentas, reikia suprasti, kad jo požiūris į tarptautinius reikalus yra tiesiogiai susijęs su JAV vidaus politika. Ir šiuo atžvilgiu svarbu ne tik tai, kad jis nuolat kalba savo rinkėjams JAV. Tai praktikuoja kiekvienos šalies vadovai, kai iš tarptautinių susitikimų ir forumų savo kūno kalba ar pasisakymais siekia gerai atrodyti savo šalies rinkėjų akyse.
Prisiminkim, kad ir pastarosiomis dienomis bene dažniausiai cituotą Vokietijos kanclerės A.Merkel pasisakymą apie poreikį Europai labiau pasikliauti savo jėgomis. Šiuo požiūriu D.Trumpas nuo kitų skiriasi nebent kraštutiniu dėmesio savo rinkėjams demonstravimu.
Tačiau dar svarbiau suprasti gilesnes tokio elgesio ištakas. Kaip yra pastebėjęs Johnas Hopkinsas, universiteto profesorius Danielis Hamiltonas, neseniai lankęsis VU TSPMI, JAV prezidento požiūris į užsienio politikos reikalus gali būti aiškinamas viena iš kelių svarbių JAV politinės tradicijos srovių, konkrečiai, septintojo JAV prezidento Andrew Jacksono nuostatomis.
Jų esmė – prioriteto skyrimas JAV vidaus reikalams, pirmiausia fiziniam JAV piliečių saugumui ir ekonominei jų gerovei. Užsienio politika laikoma antriniu dalyku ir svarbi tik tiek, kiek ji padeda įtvirtinti minėtus prioritetus. Pastarieji gali pateisinti vienašališkas priemones tarptautiniuose santykiuose – ar tai būtų prekybos su užsienio partneriais ribojimas, ar karinės operacijos prieš grėsmę keliančius veikėjus.
Remiantis šiuo požiūriu, JAV nenaudinga dalyvauti prekybos liberalizavimo iniciatyvose ar kituose daugiašaliuose susitarimuose, pavyzdžiui, dėl aplinkos taršos ribojimo, jei manoma, kad JAV ekonomikai jie yra nenaudingi.
Būtent tai ir reiškia šūkis „pirmiausia – Amerika“. Sąjungininkai (NATO narės) laikomi svarbiais tiek, kiek padeda kovoti su JAV piliečiams aktualiomis grėsmėmis ir nepiktnaudžiauja JAV skiriamais ištekliais. O už Europos reikalus atsakingų JAV administracijos pareigūnų paskyrimo vilkinimas gali būti ne tiek Europos svarbos JAV užsienio politikoje sumenkinimo išraiška, kiek nepasitikėjimo Vašingtono elitu ženklas.
Sąjungininkai (NATO narės) laikomi svarbiais tiek, kiek padeda kovoti su JAV piliečiams aktualiomis grėsmėmis ir nepiktnaudžiauja JAV skiriamais ištekliais.
Atrodo, kad dėl įvairių priežasčių – ekonominio ir politinio susvetimėjimo, identiteto politikos – D.Trumpas laimėjo rinkimus, gavęs tokių ir panašių nuostatų intuityviai besilaikančių JAV rinkėjų paramą.
Sunku pasakyti, kiek jis pats tiki tokiomis idėjomis, o kiek elgiasi oportunistiškai, siekdamas išsaugoti savo rėmėjų palaikymą, ypač netylant diskusijoms dėl Rusijos kišimosi į JAV politikos reikalus. Be to, jo polinkis karštai reaguoti į jį demonizuojančius ar tiesiog jam nepritariančius kritikus, yra neapibrėžtumą didinantys veiksniai. Tačiau apskritai kol kas jo sprendimai pernelyg nenukrypo nuo pagrindinių minėtos JAV politinės tradicijos nuostatų.
Žinoma, JAV institucijos – teismai, Kongresas bei kai kurie jo paties komandos nariai – taip pat švelnina polinkį į vienašališkas priemones bei į izoliavimąsi nuo tarptautinės aplinkos. Jų įtaka išliks ir gali dar sustiprėti, jei D.Trumpo populiarumas bus santykinai žemas.
Tačiau Lietuvos ir kitų Europos šalių interesų požiūriu, reikėtų kliautis ir dirbti ne tik su tarptautinius reikalus ir Europos situaciją panašiai suprantančiais JAV administracijos ir Kongreso nariais. Ne mažiau svarbu parodyti, kad JAV interesai – jos piliečių saugumas bei ekonominė gerovė – geriausiai gali būti apsaugoti veikiant kartu su NATO sąjungininkais ir išsaugant taisyklėmis bei liberalios demokratijos vertybėmis grindžiamą tarptautinę politiką.
Svarbu parodyti, kad JAV – tai ne korporacija, pasaulio ekonomikoje konkuruojanti su kitomis korporacijomis (pavyzdžiui, Vokietija), ir kad prekyba bei investicijos tarp pasaulio valstybių iš esmės skiriasi nuo įmonių santykių konkurencinėje rinkoje. Ir kad prekybos deficitas toli gražu nereiškia, kad dėl to kalta „bloga Vokietija“, o kad jis gali būti JAV vidaus ekonominės politikos, pavyzdžiui, investicijų ir taupymo sprendimų, rezultatas.
Tampa vis aiškiau, kad kitoks kalbėjimas su tokiais politikais kaip D.Trumpas ir savo šalies rinkėjais tampa būtinybe.
Tai nėra paprasta ir tam neužtenka vien padidinti Lietuvoje gynybai skiriamų išlaidų, kad politikų kalbos apie išorės (ir, beje, kitokias) rizikas nesiskirtų nuo jų sprendimų, skirstant savo šalies mokesčių mokėtojų pinigus. Reikia mokytis kitaip kalbėti apie šiuolaikines ekonomines ir politines pasaulio aktualijas. Tampa vis aiškiau, kad kitoks kalbėjimas su tokiais politikais kaip D.Trumpas ir savo šalies rinkėjais tampa būtinybe.
Politinė lyderystė bus vis labiau apibrėžiama pagal tai, kaip pavyks susikalbėti su skirtingomis savo šalies visuomenės grupėmis, ypač tokiomis, kurios gyvena skirtinguose visuomenės grupių ir socialinių tinklų „burbuluose“, ir drauge neprarasti ryšio su pagrindinėmis tarptautinėmis partnerėmis, kurių indėlio reikės savo šalies gyventojų interesams apsaugoti.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius.
