Po to, kai birželio 8 d. valdantieji sušaukė nenumatytą posėdį, kad pritartų žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko atsakymams ir tokiu būdu leistų jam toliau dirbti ministru, opozicija paskelbė Seimo plenarinių ir komitetų posėdžių boikotą.
Vienas iš opozicijos atstovų reiškiamų priekaištų valdančiajai koalicijai yra, jų teigimu, opozicijos teisių pažeidimas, kai valdantieji blokuoja jų parengtus įstatymų projektus.
Į šią kritiką atsakydama Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen nurodė, jog opozicija šios kadencijos metu buvo užregistravusi 357 įstatymų projektus, 255 buvo pateikti, iš jų 146 Seimas pritarė po pateikimo.
Deja, šis ginčas apie teisėkūros iniciatyvų skaičių dar kartą iliustruoja, kad Seimo narių darbe prioritetas skiriamas kiekybei, o ne kokybei. Be to, kiekybė ir lemia menką dėmesį kokybei. Jau seniai viešosios politikos ekspertai ir tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, yra atkreipę dėmesį į Seime egzistuojančią teisės aktų infliacijos problemą.
Naujų įstatymų projektų registravimas daugeliui Seimo narių yra būdas demonstruoti savo rūpestį rinkėjais ir aktualiomis šalies problemomis. Tačiau problema ta, kad labai retai įstatymų projektai yra grindžiami tinkamai atliktu poveikio vertinimu, kurio pagrindu būtų pasirenkamos tinkamiausios visuomenei aktualių problemų sprendimo priemonės.
Seimo statuto 135 straipsnis užsimena apie teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, kurio rezultatai turi būti aptarti aiškinamajame rašte, pateikiamame su įstatymo projektu, nurodant ir galimas neigiamas įstatymo pasekmes. Tačiau Seimo nariai neapsunkina savęs rengiamų įstatymų projektų poveikio vertinimais.
Šis ginčas apie teisėkūros iniciatyvų skaičių dar kartą iliustruoja, kad Seimo narių darbe prioritetas skiriamas kiekybei, o ne kokybei.
Nors Seimo valdyba turi teisę užsakyti išsamius poveikio vertinimus, kuriuos atliktų ekspertai, tačiau tam skiriamos neadekvačiai mažos lėšos, o ir pati procedūra dažnai naudojama tik kaip politinė priemonė vilkinti oponentų iniciatyvų priėmimą. Kartais įstatymų projektuose siūlomų priemonių poveikio analizę atlieka atsakingos ministerijos, parengiančios Vyriausybės poziciją dėl Seimo narių iniciatyvų, tačiau poveikio vertinimo kokybė ministerijose dažnai būna nepakankama.
Šiuo metu posėdžius boikotuojanti opozicija yra pateikusi reikalavimų sąrašą valdantiesiems. Šalia tokių reikalavimų kaip valdančiųjų partijų rinkiminių pažadų nesilaikymas pateikiami ir teisėkūros siūlymai, kaip reaguoti į augančias kainas Lietuvoje, pavyzdžiui, dėl PVM tarifo maistui sumažinimo.
Ir šios iniciatyvos taip pat nepagrįstos jokiais poveikio vertinimais. Apsiribojama rodymu į kai kurių kitų šalių priimtus sprendimus, bet nesivarginta įsigilinti, ar tie sprendimai pasiteisino, kokias neigiamas pasekmes turėjo ir ar jie gali būti laikomi gerąja praktika, sprendžiant mažėjančios gyventojų perkamosios galio problemą.
Tačiau ne tik opozicija pernelyg nesigilina į tai, ar jų gausiai registruojami įstatymų projektai yra tinkamai apgalvoti, o siūlomos priemonės pasirinktos įvertinus galimas alternatyvas bei jų teigiamą ir neigiamą poveikį.