Regina Statkuvienė: Apie vaikų gerovę pasisakė visi. O vaikai?

Prieš tai kriminalinėse naujienose sumirgėjo platesnio visuomenės dėmesio nesulaukusi žinia apie jaunos motinos savižudybę, iš kurios buvo paimtas vaikas, kaip paaiškėjo vėliau – ir be rimto pagrindo, ir nesilaikant reikiamų procedūrų.

Gal kuri eilinė moksleivio mirtis kada nors taps ta, po kurios kils toks pat nacionalinis skandalas, kaip ir tada, kai namuose, šeimoje, buvo mirtinai sumuštas mažas berniukas.

„Kažką reikia daryti“ – šauks politikai, žurnalistai ir visuomenė ir kibs vieni kitiems į atlapus, įrodinėdami, kuris „darymas“ būtų geras ir efektyvus, o kuris – ne, ir kurią gi naujojo įstatymo spragą reikia lopyti, kuriai prevencinei programai reikia daugiau lėšų bei specialistų.

Čia ir norisi stabtelėti. Tai, kad skirtingos politinės jėgos sutarė dėl vaiko gerovės, rodos gražu. Tačiau žvelgiant plačiau, akivaizdu, kad šeimų gyvenimas priklauso nuo daugybės kitų įstatymų, kuriuose nėra skambių, diskutuotinų sąvokų ir terminų. Mokesčiai, atostogos, neapmokestinamas pajamų dydis, emigracija veikia ne tik nuotaikas namuose, nuo jų labai dažnai priklauso vaikų ir tėvų kartu praleidžiamo laiko kokybė ir kiekybė, sąlygos vaikui būti prižiūrėtam ar ne.

Šeimos politika negalima vadinti vieno įstatymo, kuris iš esmės skirtas reglamentuoti darbą su socialinės rizikos šeimomis. Taip, šios sąvokos įstatyme nebeliko, o Seimo narė D.Šakalienė pasidžiaugė – kaip gražu – „pagaliau šis įstatymas nuo gaisrų gesinimo leis pereiti į aktyvią pagalbą, kad pagaliau turėtume aktyvią vaiko ir šeimos politiką, kuri yra skirta padėti ir pamatyti, kad tos pagalbos reikia“.

Tai reiškia, kad dabar visos šeimos gali tikėtis pagalbos – ir asocialios, ir ne. Vadinasi, vaikų turėjimas yra šioks toks lengvas rizikos veiksnys? O gal vis dėlto alkoholio, narkotikų vartojimas ir asocialus gyvenimo būdas? Jei būsime korektiški ir asocialių taip nebevadinsime, ar jie ims dėl to keisti savo elgesį?

Kita vertus, gal iš tiesų, skurdo ribai peržengus 30 procentų, beveik visa visuomenė ritamės į užribį ir greitai kone kiekvienas, auginantis vaikus, atsidurs socialinės rizikos grupėje?

Kas šiandienos politikų supratimu yra šeimos politika? Teisės aktai, kuriais nustatoma tėvų, vaikų teisės ir pareigos? Apibrėžiamos smurto, bausmių sąvokos, nurodomas amžius, kada vaikas gali būti vienas? Dar jo paėmimo iš šeimos tvarka?

Kas šiandienos politikų supratimu yra šeimos politika? Teisės aktai, kuriais nustatoma tėvų, vaikų teisės ir pareigos? Apibrėžiamos smurto, bausmių sąvokos, nurodomas amžius, kada vaikas gali būti vienas? Dar jo paėmimo iš šeimos tvarka?

Net neketinu ginčyti ar kvestionuoti šios būtinybės. Tai, kad viename įstatyme apibrėžtos smurto, nepriežiūros ir kitos sąvokos – gerai. Tačiau tai nėra šeimos politika. Kaip Baudžiamasis kodeksas nėra vidaus politika.

Kaip šis įstatymas gali veikti ir būti naudingas, saugoti vaikus, kai daugelis kitų sudaro sąlygas diskriminuoti šeimas?

Vietoj kibiro vandens pastačius putų gesintuvą, bet nepakeitus rūdžių suėstos elektros instaliacijos, gaisro tikimybė nė kiek nesumažėja. Nors ugnį galbūt tikrai pavyks užgesinti greičiau.

Todėl visa armija socialinių darbuotojų, psichologų ir mobiliųjų komandų man primena gesintuvų dėliojimą vietoj kapitalinės renovacijos.

Valstybė jau dabar galėtų rūpintis mažaisiais mūsų piliečiais per mokyklas bei darželius.

Pasižiūrėkime, kas ten vyksta. Nevardysiu daug kartų išsakytų argumentų apie švietimo politikos absurdą ir įkyrėjusią mantrą iš ministerijos: „nėra pinigų.“ Pinigų yra. Ir yra daug. Pavyzdžiui, „vienam populiarinimo renginiui bus skirta maždaug po 20,5 tūkst. eurų, o likę 3,3 milijono eurų keliaus informacinėms kampanijoms, TV ir radijo laidoms, profesinių mokymo įstaigų darbuotojų mokymams“.

Ar pažįstate daug vaikų, kurie nori eiti į darželį, mokyklą ir jaučiasi ten laimingi? Galiu lažintis, dauguma mažųjų paklausti išrėktų „ne“. Ar tai reiškia, kad jie yra tingūs nevykėliai? Kokių emocinių, fiziologinių ir intelektualinių poreikių jie ten negali realizuoti ir su kokiais sunkumais susiduria? Ar kas nors nuoširdžiai bandė išklausyti ir suprasti vaikus? O tada spręsti jų bėdas? Patyčios – tik ledkalnio viršūnė.

Ar kas nors nuoširdžiai bandė išklausyti ir suprasti vaikus? O tada spręsti jų bėdas? Patyčios – tik ledkalnio viršūnė.

Statistinių lentelių dėliojimas ir kalbos apie rezultatus nedaro jų laimingesniais. O nelaimingi vaikai tiesiog nepajėgūs nei gerai mokytis, nei drausmingai elgtis.

Dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas tėvams nurodo, jog iki šešerių jų negalima palikti vienų ar su jaunesniais nei 14 metų asmenimis.

Teoriškai gražu? Tačiau normalūs tėvai žino, kad yra vaikų, kurie, sulaukę ir aštuonerių ar net dešimties metų, bijo likti namie vieni. Ir tėvai jų nepalieka, verčiasi per galvą, samdo aukles ar prašo senelių pagalbos.

Kadangi žinoma, kam galima pranešti apie namuose paliktą šešiametį, norėčiau paklausti, kam galėčiau pranešti ne tik apie tėvus, bet ir apie darbdavį, kuris verčia to šešiamečio mamą ar tėtį dirbti viršvalandžius skaičiuojant prekes kokiame nors prekybos centre ar sandėly?

Kam pranešti apie Seimo narius, kurie, pataikaudami stambiajam kapitalui, priėmė Darbo kodeksą, kuriuo trumpinamos atostogos, o kartu ir tėvų bei vaikų laikas drauge?

Kai tas pats Seimo narys draudžia šešiametį palikti vieną, bet čia pat planuoja „švietimo reformos“ pakeitimus, kad vaikai turės lankyti mokyklą būtent nuo šešerių, aš jį galiu pavadinti apsimetėliu ir fariziejumi. Vadinasi, dabar ne septynmečiai, o jau šešiamečiai klampos su sunkiausiomis kuprinėmis ant pečių, pasikabinę ant kaklo namų raktą, gaminsis patys maistą ir krūpčios nuo svetimų žmonių žingsnių laiptinėje?

O kaip būsimų pirmokų tėvai? Turės galimybę dirbti pusę dienos ir gauti tą patį atlyginimą? Privalės ieškoti bent 14 metų sulaukusios auklės? Ar viltis, jog namie tūnančio pirmoko nepastebės budri kaimyno akis ir neteks aiškintis vaikų teises saugantiems biurokratams?

Kai kurie augina niekada neužaugančius vaikus su negalia – jų negalima palikti net ir tada, kai jiems sukanka ne tik šešeri, bet ir šešiolika, dvidešimt šešeri... Dažniausiai juos augina labai stiprios mamos. Nes kai vyrai palūžta, kai neįmanoma derinti darbo ir niekada neužaugsiančio vaiko priežiūros, jos ima pačios vykdyti savo šeimos politiką: išmoksta gaminti rankdarbius, vertėjauti ir suktis taip, kad galėtų vienu metu maitinti vaiką ir uždirbti pinigus. Pasigendu šeimos politikos jų atžvilgiu...

Man visose šiose diskusijose baisiausia, jog nekreipiamas dėmesys į vaikų vienatvę. Ja prasideda visos tragedijos.

Galima kalbėti apie šeimos politiką daug: ir apie mažesnius mokesčius, kuriantiems šeimos verslą, ir emigracijos stabdymą, ir realią, o ne parodomąją kovą su alkoholizmu...

Man visose šiose diskusijose baisiausia, jog nekreipiamas dėmesys į vaikų vienatvę. Ja prasideda visos tragedijos. Ir narkomanų uždaužytas darželinukas, kaip ir plastiko maišeliuose į šiukšlynus išmesti naujagimiai, kaip ir nusižudę paaugliai buvo vieniši – nebuvo kam jų apsaugoti nuo mirties.

Racionalūs ir pragmatiški suaugusiųjų sprendimai juos neretai įkalina nesuprasto, mažo ir vienišo žmogučio pasaulėlyje.

Vaikas – kaip politikos objektas. Besiskiriančių tėvų trofėjus. Darželio ar mokyklos „krepšelis“. Akademinių rezultatų vidurkis. Kokios nors prevencinės programos dalyvis. Karjeros stabdis.

Retai, bet dar galima išgirsti „supratingų“ žmonių pamokymus kūdikių tėvams: „Neimk dažnai ant rankų, pripras.“ Matyt iš baudžiavinių laikų atėjęs patarimas, kai tėvai turėjo ir ūkį tvarkyti, ir į lažą eiti. Kur ten myluotis su kūdikiu!

Šiandienos informacinėje ir gerovės valstybėje šis senovinis patarimas brukamas su tokiu pat autoritetingo žinojimo tonu. Tiesa, įvilktas į kitus, laikmečio aktualijas atitinkančius žodžius.

Vaikas – kaip politikos objektas. Besiskiriančių tėvų trofėjus. Darželio ar mokyklos „krepšelis“. Akademinių rezultatų vidurkis. Kokios nors prevencinės programos dalyvis. Karjeros stabdis.

Nuo gyvenimo būdo skilčių, kur šviežiai „iškeptos“ mamytės džiaugiasi „tobulomis linijomis“, iki raginimų kurti puikų priešmokyklinių įstaigų tinklą, kad tėvai kuo anksčiau grįžtų į darbo rinką – siekti savirealizacijos, neprarasti kvalifikacijos ir išlikti konkurencingi.

Ar klausėte kada nors ką apie tai mano vaikai? Ar bandėte įsivaizduoti? Ar tikrai laimingas kūdikis, kai lieka su aukle ir klykdamas tiesia rankas į darban skubančią mamą? Jis nieko nežino apie karjeros perspektyvas, savirealizacijos poreikį ar ankstyvos socializacijos privalumus. Porą gyvenimo metų jo visatos centras yra mama.

Ką išgyvena darželinukas, ilgesingai žvelgdamas per langą ir laukdamas vėluojančių tėvų? Tėvų, kurie po darbo paskęsta svarstymuose, iš kur gauti pinigų ir kaip apmokėti kokią nors sąskaitą? Gal kaltės, nereikalingumo ir vienatvės jausmą? Mokyklinukas, kuris mato tėtį tik „Skype“ ekrane, kai jis paskambino po darbo kokiame nors Anglijos fabrike? Paauglė, kurios užsiėmę tėvai taip ir neranda laiko pasakyti, kad ji graži ir talentinga. Gimnazistai, kurių vertės matas ne tik dažno mokytojo, bet ir tėvų akyse yra teste surinktas taškų skaičius, o draugų – kišenpinigių suma.

Todėl nepainiokime šeimos politikos su vaikų apsauga nuo smurto. Vaikai nesižudo ir nebūna nužudomi staiga. Tai tik ilgo proceso kulminacija. Ar jį tikrai visada gali pastebėti specialistai, kiek jų bebūtų?

Norisi tikėti, jog jau nebesame totalitarinė visuomenė, kur valstybė gali kištis į kiekvienos šeimos gyvenimą, bet demokratinė, šiokios tokios gerovės, kur šeima gali turėti sąlygas auginti ne „krepšelius“, akademinius rezultatus, bet laimingus žmones.

Kai šeimai nesudaromos sąlygos oriai gyventi, prireikia armijos socialinių darbuotojų, kurie turi jai „padėti“. Ne prievaizdų, bet galimybių reikia auginantiems vaikus. Ne vaikų turintys turi derintis prie darbdavių poreikių, bet darbo rinka, mokesčių, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos turi būti palankios pirmiausia jiems. Tai ir bus įžanga į tikrąją šeimos politiką.

TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Vaikų tragedijos švietimo reformos fone