Šis atvejis buvo išskirtinis, nes apie skriaudžiamą vaiką žinojo visi, kas privalo žinoti ir užtikrinti jo teises, jei to nedaro tėvai – darželio auklėtojos, vaiko teisių apsaugos specialistai, policijos pareigūnai. Žinojo, bet vaiko nebėra. Žmogiškumo stoka, aplaidumas vykdant pareigas ar institucinis neįgalumas?
Prasidėjus aršiems debatams „reikia kažką daryti“, o už vaiko gerovę atsakingiems pareigūnams bei valdininkams pradėjus dyrpti, įvyko kita tragedija – nusižudė jauna mama, iš kurios buvo paimtas vaikas, remiantis melagingais pranešimais. Žmogiškumo stoka, nekompetencija ar savivaliavimas iš galios pozicijų?
Nužudymo atveju į teisiamųjų suolą sėdo tik nusikaltimo vykdytojai, tarsi atlyginimus gaunančių ir vaiką apsaugoti turinčių, jei to nedaro tėvai, valdininkų nė nebūtų; privedimo prie savižudybės atveju – kaltų nebuvo. Tarsi neteisėtą vaiko paėmimą būtų įvykdę ateiviai iš kosmoso, o ne iš mūsų biudžeto išlaikomi darbuotojai.
Situacijos kažkuo primena tuos laikus, kai Nepriklausomybės aušroje policininkai buvo bejėgiai prieš siautėjančias banditų gaujas, bet tapdavo visagaliais, kai sustabdydavo net už menką kelių taisyklių pažeidimą vairuotoją, kuris vairuodavo geresnį automobilį nei įstatymo sargai.
Žmogus aukojasi ir gyvena pirmiausia dėl savo šeimos. Ir tik tada aukojasi ir guldo galvą už valstybę, jei ji gina šeimą.
Šios dvi tragedijos iliustruoja, kaip tame pačiame laike ir erdvėje – šiandienos Lietuvoje susitinka du civilizaciniai kraštutinumai, du nenormalumo normalumai.
Vienas, kuriame vaikas yra tėvų nuosavybė. Tai dar ikivalstybinės paprotinės teisės reliktas, jį galima aptikti ir šiuolaikiniame pasaulyje. Bene geriausiai juos iliustruoja romėniškojo pater familias pavyzdys. Šeimos tėvas – vyriausias šeimos vyras turėjo neribotą valdžia kitiems šeimos nariams. Nepaisant daugybės visuomenėse įvykusių permainų, taip mąstančių žmonių yra.
Kitas – totalitarizmas, kurio ištakos yra rytietiškos despotijos. Ten žmogus, taigi ir vaikas, traktuojamas kaip valstybės nuosavybė. Ir valstybės institucijos turi viršenybę prieš tėvus.
Totalitarinių valstybių tikslas – turėti lengvai valdomą, kritiškai nemąstančių piliečių masę, kurių vertybes, moralę, įsitikinimus formuotų valstybė, bet ne šeima. Neseniai išgyvenome tokią priespaudą. Lageriuose buvo išskiriamos šeimos norint greičiau palaužti žmones. Sovietais atskirdavo ką tik gimusius kūdikius nuo motinų atnešdami juo pamaitinti kas kelias valandas – nes valstybės ideologai, o ne motinos spręsdavo, kas vaikui geriau. Religinis vaikų auklėjimas buvo draudžiamas.
Garsus psichologas Donaldas Winnicottas yra pasakęs, kad visų totalitarinių sistemų siaubas yra Madona su kūdikiu. Viskas, ką simbolizuoja šis ne tik religinis, bet ir kultūrinis, etinis, psichologinis vaizdinys. Tėvų ir vaikų meilė, prigimtinis motinos ir kūdikio ryšys, šeimos vertybės neleidžia žmogaus pavergti.
Žmogus aukojasi ir gyvena pirmiausia dėl savo šeimos. Ir tik tada aukojasi ir guldo galvą už valstybę, jei ji gina šeimą.
Šiuos civilizacinius skirtumus svarbu suvokti, kad suprastume kur link keliaujame.
Vaiko nužudymo atveju atsiskleidė valstybės bejėgiškumas, motinos savižudybės – represinių priemonių perteklinis taikymas. Remiantis pirmuoju ir panašiais atvejais galima būtų teigti, kad valstybė neužtikrina dalies piliečių – vaikų teisių; remiantis antruoju, o ypač faktu, kad nuo š.m. liepos 1 d. įsigaliojus centralizuotai vaiko teisių apsaugos sistemai per pirmąsias jo veikimo dienas iš tėvų ir teisėtų globėjų buvo paimta 90 vaikų, nors tik 30 nustatytas antras grėsmės lygis ir priimtas teisinis sprendimas paimti iš tėvų, – kad grubiai pažeidžia asmens neliečiamumą be rimto pagrindo.
Norint išvengti panašių tragedijų kyla vienas paprastas klausimas – kiek valstybė gali ir privalo kištis į šeimų reikalus, norėdama užtikrinti vaikų saugumą ir gerovę?
Kaip valstybės institucijų atstovams laiku pastebėti smurtą ir prievartą ir ją sustabdyti, tačiau netapti konfliktuojančių giminaičių, besiskiriančių sutuoktinių ar kerštaujančių kaimynų įrankiu?
Ir esminis klausimas – kas – šeima ar valstybė yra tas institutas, kuris auklėja žmogų? Nuo atsakymo priklauso ką – šeimą ar jai teikiančias paslaugas institucijas reikia stiprinti, ar šeimas prižiūrinčias, kontroliuojančias. Vykdyti šeimos politiką „iš apačios“ ar „iš viršaus“.
Panašu, kad šeimos stiprinimo buvo atsisakyta – sąmoningai ar dėl neišmanymo.
1. Nebeliko daugybės medicinos punktų provincijose. Pediatrai ir slaugytojos jau nebelanko naujagimių ir kūdikių. Nemadinga? Brangu? Kažkokioje šalyje, į kurią kažkodėl nutarta lygiuotis, tokios praktikos nėra?
Tačiau būtent tokios paslaugos yra neįkainojamos ir būtinos kiekvienai šeimai Lietuvoje. Jauni nepatyrę tėvai galėtų sulaukti konsultacijų, patarimų. Medikai gali pirmiau nei tėvai pastebėti ir raidos sutrikimus, ir galimas ligas. Jie gali namų, o ne poliklinikos aplinkoje daug geriau įvertinti, ar vaikas tinkamai maitinamas, neskriaudžiamas, ar saugi jo aplinka. Jie matytų, ar socialinės rizikos šeimose augantys vaikai turi būti nedelsiant atimti iš tėvų, ar tos šeimos gali būti mokomos socialinių įgūdžių, galbūt joms reikia ne tik mediko, bet nuolatinių socialinio darbuotojų vizitų.
2. Nebeliko apylinkių inspektorių. Nors būtent tie policijos pareigūnai, kurie nors ir netiria rezonansinių nusikaltimų, negali pasigirti sulaikytų pažeidėjų skaičiumi, tačiau pažįsta visus savo apylinkės gyventojus, turi sąlygas dirbti puikų prevencinį darbą, laiku reaguoti.
3. Seniūnai iki šiol nėra renkami, bet skiriami. Taigi, biurokrato karjera, o ne vietos žmonių pasitikėjimas lemia, kas ir kaip tvarkys bendruomenės reikalus. Todėl daug problemų pražiūrima.
4. Nėra būtinų, reguliarių ir nemokamų paslaugų šeimoms, ypač toms, kurios augina specialiųjų poreikių turinčius ar neįgalius vaikus, skursta ar stokoja tėvystės įgūdžių. O būtent: psichologinių paslaugų, į namus atvykstančių specialistų – auklių, logopedų, taip pat nemokamo ir kokybiško vaikų užimtumo po pamokų ar per atostogas. Juk jei tokios paslaugos būtų, turbūt ir trylikametis berniukas nebūtų uždaužytas akmenimis gatvėse besibastančių ir prasmingos veiklos neturinčių paauglių.
Vietoj paslaugų „iš apačios“, iš bendruomenių dabar nutarta vykdyti politiką „iš viršaus“ arba iš centro.
Vaiko teisų apsauga tampa centralizuota.
1. Kuriamos mobiliosios komandos. Įstatymas apibrėžia: tai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos profesionalių specialistų grupės, skubiai suteikiančios ir organizuojančios vaikui ir į krizę patekusiai šeimai individualią ar grupinę medicininę, psichologinę, socialinę, teisinę pagalbą.
Skamba gražiai. O kaip tai atrodys realiame gyvenime?
Pažįstama psichologė, daug metų dirbanti su įvairių sutrikimų turinčiais vaikais, nutarė pasidomėti, kokios kompetencijos žmonės galės kištis į šeimos gyvenimą. Nusiuntė savo CV aplikuodama į darbą mobilioje komandoje. „Jūsų kandidatūra mums įdomi, ar turite vairuotojo pažymėjimą?“ – tokio skambučio sulaukė iš atranką vykdančių žmonių. Kadangi specialistės atsakymas buvo neigiamas, ji nebuvo pakviesta pokalbiui. Taigi, gebėjimas vairuoti – svarbesnė kompetencija už ilgametę patirtį ir išsilavinimą? Mobiliųjų komandų nariai nepažinos šeimų, į kurias vyks, todėl ir tikimybė priimti klaidingą sprendimą, didės.
2. Atsiranda laikinieji globėjai. Norintiems jais tapti taikomi minimalūs reikalavimai. Net privatų darželį sumanę atidaryti turėsite atitikti daugybę kriterijų nei iš tėvų paimtų, fiziškai ir psichiškai sužalotų vaikų laikinąja globa. Idėja, kad kiekvienas vaikas turi augti šeimoje graži, tačiau realybė tokia, kad įsivaikinti ar globoti žmonės nori ne visus vaikus. Jei laikinajam globėjui patikėjus vaiką jo tėvai maždaug per metus laiko nepakeičia gyvenimo būdo ir vaikas negali būti jiems grąžintas, o įsivaikinti norinčių neatsiranda – vaikas turės keliauti pas kitą laikinąjį globėją. Ir taip kasmet.
Laikinųjų globėjų institutas užtikrins tik fizinio saugumo, bet jokių emocinių poreikių – vaikas bus „mėtomas“, keisis jo aplinka.
3. Iškeltas ambicingas tikslas – Lietuva be vaikų namų. Dėl to niekam nereikalingi, neįvaikinti vaikai bus blaškomi po skirtingus namus ir neturės net to stabilumo, kurį turėtų ten: aplinkos, kasdieninės rutinos, draugų. Keičiant globėjus teks adaptuotis vis prie kitų namų, žmonių, auklėjimo metodų, net valgymo įpročių, bendravimo kultūros, galbūt keisti mokymo įstaigas.
Nutarus centralizuotai rūpintis vaikais nėra sprendžiamos tos visuomenės problemos, dėl kurių vaikai ir patiria smurtą. Smurtas prieš vaikus nėra natūralus, prigimtinis normalaus žmogaus veiksmas.
Jo priežastys – alkoholizmas, socialinių įgūdžių stoka, socialinė atskirtis. Nei smurtautojai, nei alkoholikai negauna profesionalios, nemokamos, ilgalaikės pagalbos, kuri padėtų keisti elgesį.
Dabartinio įstatymo prioritetas – paimti vaiką, o ne teikti pagalbą, nors vaikas paimamas turėtų būti tik kraštutiniu atveju, kai šeima gavo visokeriopą pagalbą – šviečiamąją, prevencinę.
Tačiau valstybė „nusiplovė rankas“ nuo švietimo, prevencijos ir pasiliko baudžiamąją funkciją.
Vaikų teisės užtikrinamos tik tada, kai tėvai ir valstybė aiškiai sutaria, kurios pareigos yra šeimos, kurios valstybės ir kokia atsakomybė už jų nevykdymą.
Kyla klausimų, kodėl buvo pasirinktas kontroversiškas norvegiškas modelis, o ne pasiremta mums kultūriškai artimų šalių gerąja patirtimi? Pavyzdžiui, Lenkijos, kur dedama daug pastangų, kad vaikus auginantys žmonės neatsidurtų nepritekliuje, kur yra ir vaikus globojančios šeimynos, ir vaikų namai – nes visokių situacijų esama, o dabar diskutuojama, ką daryti, kad socialinės rizikos grupėse atsidūrusios šeimos imtų kabintis į gyvenimą ir atimti vaikus būtų vis mažiau priežasčių.
Dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas po didinamuoju stiklu pakiša visas šeimas. Šeima – kaip rizikos zona, o vaikų turėjimas – kaip pretekstas atsidurti įvairių tarnybų akiratyje – užtenka buitiniu konfliktu ar asmenine antipatija paremto skundo. Tai sudaro prielaidas visuomenėje tarpti baimės, nepasitikėjimo, įtarumo atmosferai.
Valstybiškai mąstantys politikai turėtų kuo skubiau keisti šį įstatymą, nes jis valstybę paverčia naujuoju pater familias. Tik romėniškasis pater familias be neribotos valdžios turėjo ir daugybę pareigų.
Valstybei irgi pats metas jas prisiimti.
Juk vaikų teisės užtikrinamos tik tada, kai tėvai ir valstybė aiškiai sutaria, kurios pareigos yra šeimos, kurios valstybės ir kokia atsakomybė už jų nevykdymą.
Juk yra turime ir gerosios praktikos. Tėvams nebūtina gebėti būti mokytojais – tereikia leisti vaikus į pasirinktą mokyklą, nereikia išmanyti medicinos – užtenka kreiptis į gydytoją. Valstybė užtikrina nemokamą gydymą ir švietimą, tėvai – sudaro sąlygas vaikui gauti tas paslaugas. Tėvai negali negydyti vaikų ar uždrausti lankyti mokyklą, tačiau jie žino, kad medikų aplaidumas ar mokytojų nekompetencija valstybės nebus netoleruojami.
Valstybė prisiėmusi teisę bet kada iš šeimos paimti vaiką, turi užtikrinti ne tik paėmimą vykdančių darbuotojų atsakomybę, bet ir šviečiamąjį bei prevencinį darbą su rizikos grupėse esančiomis šeimomis. Ne atskirais projektais, bet tęstine politika. Juk jei mobilios komandos niekas neiškvies, tai kokioje nors landynėje skriaudžiami vaikai ir bus engiami metų metus.
O jei vaikas bus paimtas per klaidą – kas atlygins šeimai moralinę ir materialinę žalą, analogiškai, kaip kad yra atlyginama žala dėl medikų aplaidumo ar klaidų? Ir kas prisiims atsakomybę jeigu projektas Lietuva be vaikų namų vis dėlto nepavyks ir niekam nereikalingi vaikai liks be jokių namų – ir visą vaikystę praleis mėtomi nuo vienų laikinųjų globėjų pas kitus?
