Bet plika akimi pastebima, kad gerokai daugiau nei pernai tuo pat metu.
Valdininkai, atsakingų institucijų vadovai, politikai vardija priežastis ir svarsto, ką reiktų daryti.
Sako, kad žmonės emigruoja, nes Lietuvoje maži atlyginimai, o kalno eroziją galbūt paskatino nukirsti medžiai, funikulieriaus vibracija ar Valdovų rūmų statyba.
Sako, kad žmonės emigruoja, nes Lietuvoje maži atlyginimai, o kalno eroziją galbūt paskatino nukirsti medžiai, funikulieriaus vibracija ar Valdovų rūmų statyba.
Tada svarstoma globalios Lietuvos idėja, dvigubos pilietybės klausimai, kuriamos darbo su išeivija grupės – juk reikia tapatybę saugoti, o gelbėti kalną sudarinėjamos komisijos bei skelbiami įvairūs konkursai. Net nuo lietaus saugoti turinčia medžiaga kalnas dengiamas – svarbu sustabdyti akis badančias nuošliaužas, kaip ir parodyti, kad stengiamasi gelbėti nykstančią tautą.
Kalbų, dejavimų, analizių ir ekspertizių daug, o rezultatas – nulinis. Ir žmonės, ir kalnas nepaklūsta bandymams juos sulaikyti.
Nes kalno griūties ir emigracijos priežastis yra ta pati. Vienintelė. Tai – sudaužyta lietuviškoji svajonė. Visos kitos priežastys tėra jos išvestinės. Nors nevartojame sąvokos „lietuviškoji svajonė“, tačiau ji yra mūsų istorijos varomoji jėga.
Visiems gerai žinoma „american dream“ apie gražų ir turtingą gyvenimą vilioja viso pasaulio emigrantus iš skurdesnių šalių į turtingesnes. Todėl, kai vardijamos emigracijos priežastys – lyginamos kainos, pragyvenimo lygis ir kiti ekonominiai ar socialiniai rodikliai – kalbama apie emigraciją paskui amerikietišką svajonę.
Tačiau juk nemažai mūsų emigrantų gyvena visai ne svajonių sąlygomis – sunkus darbas, ankštų būstų nuoma su kitais tautiečiais ir svetimo, atvykėlio, rytų europiečio statusas... O kur dar kalbos barjerai, terorizmo grėsmė, artimųjų ir gimtinės ilgesys... Pateikiami net skaičiavimai, kad gyvendami tokiomis sąlygomis Lietuvoje ir tiek dirbdami, daugelis verstųsi daug geriau nei užsienyje.
Tai kodėl jie emigruoja? Todėl, kad jie išvyksta ne paskui amerikietišką, bet – lietuvišką svajonę. Ji labai paprasta. Tai – viltis ir tikėjimas apie laisvę ir galimybę patiems kurti geresnį, oresnį gyvenimą – jei ne sau, tai bent savo vaikams. Būtent ji įžiebdavo sukilimus ir vedė į mūšius, ji buvo vienintelis argumentas Sąjūdžio metais, atsvėręs gąsdinimus, kad neišgyvensime be sovietinės imperijos užsakymų, gamyklų ir žaliavų. Bet svarbiausia, per amžius ji laikė mus čia – šioje žemėje, po šiuo dangumi. Ir kalbą perduoti atrodė svarbiau nei pasiduoti viliojančiam nutautėjimui. Nes buvo viltis, kad kada nors ainiai galės gyventi geriau, nes patys tvarkys savo gyvenimus.
Ar ji tebėra gyva šiandien?
Panašu, kad ši svajonė persikėlė už Lietuvos ribų. Emigracijos perspektyva iš gražios viliokės apie geresnį gyvenimą, virsta vienintelės galimybės ir geriausio pasirinkimo šmėkla.
Nes geresnio gyvenimo viltis tampa šiuolaikinių neofeodalų privilegija.
Pradėkime žvalgytis į politinį elitą ir pamatysime formuojantis jo užuomazgas. Komunistinės nomenklatūrinės tradicijos, kai į aukščiausius postus patenkama dėl giminystės ryšių ar favoritizmo, tęsiamos ir dabar kone visose partijose.
Taip ir norisi paklausti įvairių partijų senbuvių, ar labai įkvėpti ir vertinami jaučiatės atsidūrę jaunųjų lyderių, nešiojančių garsias pavardes, šešėlyje, nors esate tikri, kad juos lenkiate ne tik kompetencija ir patirtimi, bet ir intelektu, žiniomis. Pagaliau savo politinei jėgai atidavėte daug daugiau širdies, laiko ir pastangų? Bet jūs nesate nei anūkai, nei sūnūs ir net ne meilužės. Tai ir yra didžioji jūsų ir jūsų vaikų yda.
Bet gal nebūtina tapti politiku, gal valstybės gerovę galima kurti, o savo gebėjimus realizuoti plušant Lietuvos labui valstybės institucijose?
Grįžkime prie Gedimino kalno. Nuo 1973 metų Lietuvos Nacionaliniam muziejui, kuriam priskirtas ir Gedimino kalnas su pilimi, vadovauja Birutė Kulnytė. 44 metus. Iškalbinga.
Kaip jaučiatės, jaunieji paveldosaugininkai, muziejininkai ir visi tie, ant kurių galvų viešpatauja įvairūs ponai ir ponios viršininkai? Muziejuose ir mokyklose, teatruose ir ligoninėse, valstybės įmonėse ir miestų savivaldybėse. Tik mirtis juos išlaisvins nuo amžinųjų direktorių postų, o jums belaukiant patekančios profesinės perspektyvos saulės ji kažkodėl ima ryškiai švisti kažkur Norvegijos, Anglijos ar Vokietijos toliuose.
O gal mes lietuviai iš tiesų esame dejuojanti, verslumo gyslos neturinti tauta ir, užuot dejavę ar emigravę, turėtume imtis verslo patys?
Ar ne pavyzdys jauna politikė G.Kildišienė, sugebėjusi įkurti tokį verslą, kuris teikia ne tik geras pajamas, leidžiančias leisti knygas, bet ir palieka laiko joms rašyti. Nesvarbu, kad jaunos moters diplominis darbas buvo dėstytojų sukritikuotas.
Ar ne pavyzdys jauna politikė Greta Kildišienė, sugebėjusi įkurti tokį verslą, kuris teikia ne tik geras pajamas, leidžiančias leisti knygas, bet ir palieka laiko joms rašyti. Nesvarbu, kad jaunos moters diplominis darbas buvo dėstytojų sukritikuotas ir dėl gramatinių klaidų, ir dėl užmojų pasiūti paltą už kiek daugiau nei 4 eurus. Verslumas jai leidžia puoštis vieno garsiausių ir brangiausių Lietuvos dizainerių J.Statkevičiaus drabužiais.
Tiesa, tas pats dizaineris galbūt nuoširdžiai, o gal siekdamas dėmesio – pagrasino emigruosiąs. Nepaisant savo talento ir profesionalumo, jis kol kas negali pasigirti nei prabangiais apartamentais, nei kitais gero gyvenimo atributais, kokius demonstruoja, matyt, talentingesni žmonės, valdantys verslus, kurie yra nenugalimi viešųjų pirkimų favoritai.
Keista situacija Lietuvoje – vieni profesionalai – nesvarbu, medikai ar statybininkai laukiami užsienyje, o kiti „profesionalai“ tvarko mūsų valstybę taip, kad pirmieji kuo greičiau ir skubiau nešdintųsi. Jei neliktų J.Statkevičiaus ir į jį panašių gal ir Gretos paltai būtų labiau vertinami?
Kartais galvoju, kodėl mūsų lietuviškoji svajonė kaip gležnas, bet gyvybingas daigelis sugebėjo tiestis pačiomis sudėtingiausiomis ir nepalankiausiomis istorinėmis aplinkybėmis, bet dabar vysta?
Kai buvo statomos pilys gintis ir ties jomis vykdavo žūtbūtiniai mūšiai, piliakalnių šlaitai neslinkdavo – nes jie tarnavo žmonėms. Kai istorijos paminklus ėmė saugoti įvairios instancijos, organizacijos – jie pradėjo nykti. Simboliška, nes vos tik gavę valdžią politikai iš, rodos, konstruktyvią kritiką bėrusios opozicijos, virsta ne savo tautos tarnais, bet viešpatauti geidžiančiais ponais.
Tačiau jau XIX amžiuje buvo įsitikinta, kad baudžiavinis darbas nėra našus ir tokia ekonomika nekonkurencinga. Bet nesimokantys iš istorijos – pasmerkti ją kartoti.
Tačiau jau XIX amžiuje buvo įsitikinta, kad baudžiavinis darbas nėra našus ir tokia ekonomika nekonkurencinga. Bet nesimokantys iš istorijos – pasmerkti ją kartoti.
Vakar pirkau maistą prekybos centre. Kai jaunas kasininkas nesugebėjo įmušti prekės kodo, pajuokavau, kad smagu, kai dirba žmonės, o ne robotai.
„Pas mus skaičiuoja, kiek prekių per minutę nuskenuojame“, – išgirdau jo atsakymą. O saldus diktorės balsas per garsiakalbį padiktavo kvietimą dirbti stabilioje kompanijoje – šiame prekybos centre. Jau važiuodama namo per radiją išgirdau kaip darbdavių atstovas pasiskundė, kaip sunku įdarbinti užsieniečius. Lyg tyčia važiuojant per tą vietą, kur turėtų iškilti dar vienas ambicingas projektas – dangoraižis. Tiesa, dangoraižių pašonėje gyvenantys vis dar naudojasi lauko tualetais. Manau, jie irgi iškeliaus paskui paprastą žmogišką svajonę – turėti kanalizaciją namie.
Lietuviai susitelkia tada, kai turi bendrą, vienijančią svajonę ar grėsmę. Ir per amžius ji buvo ta pati – laisvė. Kai ji pasiekiama, ateina laikas įgyvendinti savas, asmenines. Liūdna, bet užsienyje tai daryti paprasčiau. Todėl žmonės emigruoja.
Kadangi esame laisvi, tai galime kurti savo mažas asmenines laimes. Todėl reikia dar vienos, vienijančios svajonės. Apie laisvę. Laisvę nuo amžinųjų viršininkų, nepotizmo ir protekcionizmo, favoritizmo ir kailį išvertusio komunizmo. Nes jų valdymas ir viešpatavimas yra grėsmė valstybingumui. Patriotizmo, pasitikėjimo valstybe sumažėjimas – kelias atgal. Į nelaisvę.
Todėl norėčiau, kad mano sūnus ar dukra augtų matydami, kaip gimsta tikros sėkmės istorijos, o ne tos, kurios yra sukurpiamos užkulisiuose ar po antklode. Kad jie rinktųsi gyvenimo kelią pagal savo gebėjimus ir žinotų, kad savo amato meistras yra vertinamas visur – ir aukštojoje mokykloje, ir siuvėjų gildijoje. Ir ne asmeninės simpatijos, partiniai ryšiai ar favoritizmas, bet profesionalumas ir geras vardas būtų pagrindiniai karjeros varikliai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Skardžius, Bastys, Anužienė ir co. Kaip jums ne gėda?
