Ne tik ginklas, bet ir gebėjimas sutelkti daugiakultūrę daugiatautę visuomenę buvo valstybės stiprybė. Ir turėtų ja išlikti šiandien.
Paradoksalu, tačiau šiandien demokratiška, liberali ir sekuliarizuota Europa, kurios dalimi pagaliau tapome ir mes, susiduria su multikultūralizmo ir tolerancijos sukeltais iššūkiais.
Nežinia, kada ir kur vėl sprogs bomba ar Alacho vardu koks nors atsitiktinis praeivis bus nužudytas iki tol saugiame laikytame rajone. Kasdienybės realijos daugiakultūriuose miestuose irgi indikuoja, kad situacija ne tokia, kaip ją įsivaizdavo pokario Europos kūrėjai. Moksleiviai iš musulmoniškų šeimų negerbia bendramokslių mergaičių ir moterų mokytojų, nepriima europietiško gyvenimo būdo bei jo vertybių. Yra getų, kur veikia alternatyvi „policija“ ir triukšmingai švenčiamas kiekvienas teroro išpuolis prieš „netikėlius“.
Vakarų Europą užgriuvusi pabėgėlių banga tėra nevykusios imigracinės politikos kulminacija. Ir jau sunkiai valdoma. Galima kiek ramintis, kad su šia problema susiduriame, kaip visada, vėluodami. Ir šį kartą ne tik vėlavimas, bet ir istorinė patirtis bei gebėjimas ją aktualizuoti nūdienos sąlygomis yra mūsų pranašumas.
Sudėtinga ir rizikinga lyginti laike ir erdvėje nutolusius reiškinius, įvykius bei procesus – skiriasi daug aplinkybių bei sąlygų. Tačiau kai kurie principai – amžini.
Ne tik vėlavimas, bet ir istorinė patirtis bei gebėjimas ją aktualizuoti nūdienos sąlygomis yra mūsų pranašumas.
Kodėl Lietuvoje daugiakultūriškumo idėja buvo vienas kertinių valstybingumo akmenų?
Labai pragmatiškais sumetimais vadovavosi mūsų valdovai. Ne dėl meilės kitataučiams Gediminas kvietėsi į sostinę užsienio pirklius ir amatininkus, o Vytautas į Lietuvą atsivežė totorius ir karaimus. Vienas norėjo stiprinti šalies ūkį, miestus, amatus, kitas, pasimokęs iš Mindaugo likimo, sukūrė itin sau lojalią, nepaperkamą kariauną. Taigi – anuometė LDK įsileido inovacijas atnešusius amatininkus, pirklius ir karius. Tuos, kurie gali duoti valstybei savo žinias, talentus, jėgą. Pasirinkę gyvenimą čia, kitataučiai mėgavosi privilegijomis, dažnai panašiomis į vietos bajorų.
Ne tik privilegijos, bet ir ribojimai buvo darnaus sambūvio dalis. Todėl negalėjo būti toleruojami ar praktikuojami tie tautiniai ar religiniai ypatumai, kurie nederėjo su LDK gyvenimo normomis. Daugpatystė ar kraujo kerštas čia nerado vietos.
Dėl aiškiai apibrėžtų teisių ir pareigų LDK nebuvo religinių ar pilietinių karų. Kai Prancūzijoje 1572 metais religinius konfliktus vainikavo Baltramiejaus naktis, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje buvo rašomi Statutai, kuriuose sulygintos stačiatikių ir katalikų teisės, o sostinėje vieni šalia kitų kilo įvairių konfesijų maldos namai.
Gintis, kaip būtinybė, yra pagrindinė mūsų valstybės išlikimo ir klestėjimo sąlyga. Du kartus buvome praradę valstybingumą – 1791 ir 1940 m. Abu kartus nebuvo pakeltas kalavijas. Vėliau sukilimai ir partizaninis karas parodė aiškų tautos ryžtą pasipriešinti ne tik okupantams, bet ir paneigė to meto valdančiųjų nusikalstamus sprendimus susitaikyti su nelaisve. Ir todėl šiandien mes esame valstybė. Laisvės kovose visais laikais atsispindėjo ir marga valstybės sudėtis. Dar Tarpukario Lietuvos kariuomenėje būta nemažai totorių bei karaimų, kurie taip tęsė giminės tradicijas.
Kaip formavosi multikultūrinės Vakarų visuomenės? (Čia sąmoningai vartojami du terminai – daugiakultūriškumas ir multikultūralizmas, nes jais įvardijami skirtingi procesai. LDK daugiakultūrė visuomenė sudarė sąlygas skirtingų kultūrų, religijų bei kalbų tarpsmui, nes skirtumai buvo pabrėžiami, o kartu ir puoselėjami, šiuolaikinėje Vakarų – skirtys ignoruojamos, kuriant prielaidas kultūrų lydymuisi, nykimui, asimiliacijai.)
Ne gynybos, ne naujų protų poreikis lėmė, bet neprestižinio, prastai apmokamo darbo dirbti buvo kviečiami gastarbeiteriai. Su viltimi, kad jie vieną dieną išvyks. Garsiai skelbiama tolerancija yra dažniausiai labai apsimestinė, nes į kultūrinius atvykėlių skirtumus ilgą laiką paprasčiausiai nebuvo kreiptas dėmesys. Ir getus pirmieji formuoti ėmė tie, kam buvo naudinga ši pigi darbo jėga. Aktyviausi imigracijos šalininkai dažnai gyvena prabangiuose kvartaluose, jų vaikai eina į privačias mokyklas, kuriose nėra vietos „kitiems“.
Rodos, gražu ir pavydu stebėti, kaip turtingų šalių pensininkai gurkšnoja kavinėse alų, perka vardinius drabužius ar keliauja po visą pasaulį. Tik nesusimąstoma, kad už jų gerovę sumokėta skolon. Kolonializmas ir trečiojo pasaulių šalių darbininkų juodas darbas buvo viena iš istorijoje precedento neturinčio suklestėjimo sąlygų. Tačiau tėvų ar senelių godumo vaisius raško jų ainiai. Daugelyje vietų jie jau nebegali džiaugtis paprastais laisvojo pasaulio džiaugsmais – patikros oro uostuose ir renginiuose, kur tikrinamas kiekvienas „potencialus“ nusikaltėlis, teroro grėsmė ir ekonominė krizė, būtinybė išlaikyti tūkstančius tų, kurie tiesiog nenori dirbti.
Olandijoje siekiant mažinti įtampą ir skleisti toleranciją neseniai buvo išleisti plakatai, kur žydas jaunuolis bučiuoja musulmonę merginą. Suprask, meilei jokios kliūtys nesvarbios. Tai populizmas, žeidžiantis abiejų bendruomenių atstovus. Kiekviena tautinė ar religinė grupė nori išsaugoti savo tapatybę bei perduoti ją savo vaikams.
Galima dvi atviras visuomenes – šiuolaikinę Vakarų ir LDK daugiau nei prieš pusę tūkstantmečio, kuriose išreikštos tolerancijos bei daugiakultūriškumo idėjos, palyginti su atvirais namais. Tik nuo šeimininko ir jo požiūrio priklauso, ar jie virs idėjų mainų, bendraminčių ir oponentų intelektualių diskusijų vieta. Bet atviros durys gali paversti namus ir landyne, kurioje lankosi visokio plauko perėjūnai, o šeimininkas jau nebežino, kur jo, o kur vakar dienos sugėrovų daiktai.
Šeimininko pareiga yra laiku užverti vartus ar aiškiai nurodyti, koks elgesys čia netoleruojamas. Kartais tai nepatogu, sunku, bet būtina.
Nepatogu kelti klausimą apie laisvą „svetimųjų“ judėjimą. Juk tai šiuolaikinio žmogaus privilegija, kuria kone visą istorinį laiką mėgavosi tik dalis elito. Kad tai taptų norma visiems, Europa patyrė daug kruvinų transformacijų ir pasirašė daug sutarčių. Kodėl ši privilegija taikoma atvykėliams, kurių įsitikinimai bei elgesio modeliai neturi nieko bendra su europietiška kultūra? Ar gali nevaržomai vaikščioti Europos miestų gatvėmis tas, tegul ir nuo karo bėgantis, kuriam normalu pulti moterį, nes jos drabužiai pasirodė „nepadorūs“? Kodėl Europa priima tuos, kurie nepaiso jos kultūrinių normų? Kodėl už saugumą, maistą tie darbingi žmonės nesumoka? Juk tai kainuoja daug. Kas ir kodėl turi dengti jų buities kaštus? Nors mūsų pokario emigrantai, kultūriškai tie patys europiečiai, tokių teisių neturėjo. Galbūt postkolonialiniai kompleksai veikia mūsų sąjungininkus?
Mes, kurdami savo ateitį, tos naštos nebeturime užsiversti. Ir daugiakultūrę visuomenę galime kurti remdamiesi ne svetimu kaltės jausmu ar kompleksais, bet savo istorine patirtimi.
Kartais sudėtingiau tapti kokio nors uždaro golfo klubo nariu, nei kai kurių Europos šalių piliečiu.
Ir tai nereiškia siauro nacionalistinio požiūrio, kad tik motinos pagimdo žmones, turinčius teisę vadintis tos tautos sūnumis. Tačiau atvirumas kitoms kultūroms neturi reikšti pilietybės nuvertinimo. Kartais sudėtingiau tapti kokio nors uždaro golfo klubo nariu, nei kai kurių Europos šalių piliečiu.
Iš savo istorijos matome, kad ne visi, gimę lietuviais, jais užauga. Žmonės susigundo turtu, garbe ir tampa išdavikais: Treniota ir Daumantas, nužudę vienintelį savo karalių, Paleckis, Sniečkus, Markulis... Daugybės stribų, skundikų, kolaborantų, ant kurių galvos krinta ir partizanų, ir tremtinių kraujas. Taip pat nemažai šiandien valstybinėse įstaigose šiltas vietas užėmusių socialinių tinklų „herojų“, kurie viešai dergia savo valstybę ir ilgisi okupantų.
Ne tik gimstant lietuviu tampama. Pasirinkimas kurti gerovę šiai šaliai – stiprus argumentas. Kai ištikimybę valstybei žmonės iš kartos į kartą įrašo krauju, kaudamiesi už ją, tas pasirinkimas būna sąmoningas. Todėl stiprus, gerbtinas ir nekvestionuotinas.
Vienas iš pavyzdžių – mūsų musulmoniška totorių bendruomenė. Kai koks nors diletantas, pasivadinęs žurnalistu, imasi „aiškintis“ islamo ir terorizmo ryšį ir kalbina Lietuvos totorių dvasininką, galima tik apgailestauti ir jausti svetimą gėdą, kad žmogus neturi nė mažiausio supratimo apie savo tautos ir valstybės istoriją.
Būtent mūsų totoriams „broliško“ islamo atėjimas į Lietuvą yra daug didesnė grėsmė nei bet kuriam kitam piliečiui. Naujieji atvykėliai ateina į jų mečetes su savo tikėjimu ir kultūriniu pagrindu. Ir dėl savo gausos tampa grėsme mažytei mūsų bendruomenei.
Norėtųsi paklausti mūsų brolių totorių, ar jie dar savi ir šeimininkai jaučiasi protėvių statytose mečetėse? O kartu ir politikų, kaip jie ruošiasi saugoti šiuos mūsų piliečius nuo asimiliacijos? Kaip bus ginamas islamas Lietuvoje nuo islamizacijos?
Ištikimai saugoję valdovus, daug šimtmečių narsiai kovęsi už mūsų valstybę totoriai, kiek jų beliko, krauju įgijo teisę jaustis, vadintis ir būti priimti kaip lygiaverčiai, lygiateisiai mūsų valstybės piliečiai.
Tos privilegijos kol kas nenusipelnė naujieji atvykėliai. Žinoma, pasaulis kaip niekada mobilus ir tai, kas jame vyksta, gali būti vadinama naujuoju Tautų kraustymusi. Nesame jo centre, bet vis tiek liečiami. Jei šiandien esama imigrantų, kurie yra pasiryžę kurti gerovę Lietuvai, net žinodami, jog ja galės džiaugtis tik vaikų ar anūkų karta, o pilietybės sąlyga bus karinė tarnyba – durys tebūnie jiems atviros. Ir kaip tais senais laikais, kiekvienas atvykėlis turi savo naujajai tėvynei ne tik duoti, bet ir sąžiningai gauti. Pigi, nekvalifikuota darbo jėga, apie kurią svajoja mūsų darbdaviai, gali sukurti tokias pačias bėdas, su kuriomis dabar susiduria Vakarai. Juk jie norėjo būti konkurencingi ir mąstė remdamiesi trumpalaike ekonomine nauda.
Todėl iš kokios šalies atvyktų žmogus į Lietuvą, jo darbas negali būti vertinamas nė vienu centu pigiau nei čia gyvenančių. Ir kokias kultūrines normas jis beatsineštų, jos negali prieštarauti čia esančioms.
Atvira, priimanti, tačiau aiškiai ribas brėžianti bei ribojanti kai kurias mums nepriimtinas atvykėlių tradicijas ar vietos darbdavių trumparegiškus, per savo verslo prizmę formuojamus norus – tokia visuomenė turi ateitį.
Lietuvos idėja tebėra ta pati kaip jos istorijos pradžioje – būti pasirengus gintis. Ir vyti lauk grėsmes, išdavikus, parsidavėlius.
Nuo mūsų didybės ir klestėjimo prabėgo daug laiko ir pasaulis pasikeitė. Dabar Vytis ne tik ant žirgo į mūšį lekiantis karys. Juo turime būti kiekvienas.
Kai prie savo namų ar įstaigų iškeliame Vyčio vėliavą, joje susitinka mūsų protėvių ir karžygių vėlės. Tų, kurie krito su ginklu rankoje gindami gimtinę. Ir nesvarbu, kada – prieš tūkstantį ar keliasdešimt metų. Gindami gimtinę nuo kryžiuočių, Vilnių siaubusių sužvėrėjusių maskvėnų ar sovietų. Nesvarbu, kaip ir kur jie palaidoti – garbingai sudeginti pagal pagoniškus papročius aukštuose pilkapiuose, pamirštose, suartose kaimų kapinaitėse išmėtyti jų kaulai, paslapčia suversti ir užkasti pakelėse, patvorėse ar užžėlę žole savo nekrikščioniškų tikėjimų kapinaitėse, po kukliais akmenimis. Jų vėlės susitinka Dausose, kad amžinai gyvuosius gintis vestų, viltį žadintų, stiprybę teiktų.
Ar tikrai reikia statyti paminklą Vyčiui? Įamžinti kaip mirusį didvyrį, kaip praeities didybės reiškinį? Yra paminklas mirusioms baltų kalboms. Savo gimtajai jo dar nestatome.
Norėtųsi, kad Vyčio idėja, kaip Lietuvos esmė, nebūtų sustingusi monumentuose ir aprašoma vadovėliuose. Norėtųsi, kad ir ji, ir Lietuva gyvuotų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Idėja Lietuvai: ką pasiimti iš Suomijos, kad Lietuvos švietimo sistema taptų geriausia?
