Ar etiška už pinigus pateikti nuomonę apie politiką kaip savo ir taip daryti savo sekėjams įtaką? Ar pajamos už reklaminius postus turėtų būti apmokestinamos? Kaip atskirti tikrąją influencerio nuomonę nuo nupirktos?
Tokie ir panašūs klausimai turi prasmę, kol diskutuojama apie reklamos poveikį – nesvarbu, kokia forma pateiktos.
Tačiau, kai paliečiama politika ar politinė reklama, vadovautis reikėtų kitais kriterijais. Bent jau taip pasakytų Aristotelis. Ir kažin, ar suprastų tokį reiškinį kaip politinė reklama.
Aristotelio idėjos priešpastatytos influencerių reiškiniui neatsitiktinai.
Aristotelis teigė, kad yra dvi žmonių grupės, kurios pretenduoja į politinių klausimų išmanymą: tikrieji politikai praktikai ir sofistai, kurie skelbiasi moką politikos meno. Anot Aristotelio, politikai praktikai apie pačią politiką nei kalba, nei rašo – atrodo, jie nesugeba išmokyti politikos net savo sūnų ar draugų. Todėl jis daro išvadą, kad jų sėkmę daugiau lemia įgimti gabumai bei patyrimas negu žinios. Daugelis sofistų neišmano politikos ir nesuvokia, kas yra jos objektas, nes politikos mokslą prilygina retorikai ir mano, jog leisti įstatymus yra lengva.
Klounas, influenceris prikausto dėmesį. Duonos ir reginių, o ne galimybių ir kūrybos poreikiai žadinami, puoselėjami ir atliepiami.
Jų neišmanymas jiems leidžia jaustis užtikrintai ir kalbėti drąsiai tai, ką nori išgirsti žmonės, nemąstant, ar tai realu įvykdyti, ar tai turi prasmę.
Visiems Antikos mąstytojams buvo akivaizdu, kad valstybės valdyti negali bet kas: egzistavo daugybė filosofinių krypčių, mokyklų, kuriose buvo diskutuojama apie politiką. Juk ji labai svarbi kiekvieno gyvenime. Jau tais laikais piliečiai suprato, kad nuo politikų pragmatinių sprendimų priklauso daug svarbių kasdieninio gyvenimo dalykų – nuo mokesčių iki gynybos. Todėl buvo suformuota siekiamybė, kad geriausi iš geriausių išdiskutuotų patį naudingiausią ir racionaliausią sprendimą.
Sunku pamatuoti kiek, bet akivaizdu, kad antikinė filosofija, pasaulėžiūra, vertybės buvo tas kertinis akmuo, ant kurio buvo statoma ir klestėjo Vakarų civilizacija.
Kaip matome iš Aristotelio pastebėjimo, buvo svarbi ne tik pati diskusija, bet ir jos kokybė.
Kas atsitinka, kai dėmesio ir diskusijos verti klausimai lieka nepaliesti, o „ant bangos“ iškeliamos skandalingos, bet nesvarbios temos arba rimti klausimai diskutuojami primityviai? Pavyzdžių prisimintume kiekvienas, bet kylantis Astravas šalia sostinės yra aiškiausias ir skausmingiausias atsakymas.
Technologijos ir socialiniai tinklai suteikė galimybę kiekvienam turėti tribūną. Dabar idėjos sklinda greitai ir pigiai – nebūtina lankytis filosofų susibūrimuose, bibliotekose skaityti rankraščius ar knygas, nereikia įtikinėti leidėjų – bet kas ir bet kokią informaciją gali skleisti bei gauti bet kur ir bet kada. Ir sklaida priklauso ne nuo informacijos šaltinio rimtumo, bet patrauklumo. Ne turinys, bet forma tampa svarbiausi.
Nėra prasminga ir racionalu idealizuoti antikos laikus ir menkinti šiandieną. Technologijos, viena vertus, suteikė tribūną net neturintiems ką protinga pasakyti, bet apsimetantiems, kad tai daro, kita vertus, visos žinios, naujienos, idėjos gali pasiekti milžiniškas auditorijas.
Problema, kad labiausiai girdimas sofistinis triukšmas, o ne intelektualų analizės bei įžvalgos.
Ir socialinių tinklų amžiuje susiduriama su tuo pat iššūkiu – politikai negeba išmokyti savo bendražygių, o sofistai turi daugybę sekėjų.
Senovės graikai turėjo filosofų mokyklas, šiuolaikinės visuomenės – vadinamuosius smegenų centrus.
Lietuvoje yra vos kelios įstaigos, pretenduojančios jais vadintis, JAV jie yra finansuojami ir sėkmingai veikia, tačiau ir ten, ir čia iškyla panašios problemos. Tiesa, skirtingu mastu.
Technologijos viena vertus, suteikė tribūną net neturintiems ką protinga pasakyti, bet apsimetantiems, kad tai daro, kita vertus, visos žinios, naujienos, idėjos gali pasiekti milžiniškas auditorijas.
Svarstymai ir svajonės, kad storžievį D.Trumpą pagaliau pakeistų moteris, būtų gerai, jei juodaodė, populiari, galbūt M.Obama, o gal O.Winfrey, yra tokie pat emocingi ir padiktuoti laikmečio nuotaikų kaip ir mūsų aktualijos.
Prisiminkime pirmuosius rinkimus po Nepriklausomybės atkūrimo. Kodėl tiek balsų surinkdavo „gražūs vyrai“? Postsovietinėje realybėje, kai karo ir pokario metais žuvo daugybė vyrų ir pašmaikštavimas, kad vyrui užtenka būti gražesniam už beždžionę, buvo gyvenimo realija, neišsipildžiusių lūkesčių kamuojamos moterys balsuodavo už tuos, kurie atitikdavo jų įsivaizduojamą idealą.
Paskui užaugo kita karta, kurios aktualijos buvo socialinis neteisingumas. Ir užteko garsaus atleidimo iš darbo, kad kelialapis į Seimą būtų garantuotas – pakurstytas užuojautos, emocijų, bet ne kritiško požiūrio – ar netinkantis vienam darbdaviui gebės būti tautos atstovu?
Taip atsitinka, kai visuomenėje pasiekiama tam tikra gerovė, kai nėra tikimybės, kad kiekvienas bet kada gali būti pakviestas į karą – imamas tenkinti duonos ir reginių poreikis.
Labai dažnai ne geriausią ir racionaliausią problemos sprendimą teigiantis, bet lengviausią kelią ir teatrališkiausiai jį pateikiantis sulaukia dėmesio ir patenka į valdžią.
Kai apeliuojama į rinkėjų jausmus, o ne protą, jie ima laukti vis naujų emocinių dirgiklių nesivargindami užsiimti proto mankšta. Nuobodus, bet efektyviai veikti galintis politikas pralaimi galinčiam dirginti emocijas.
Klounas, influenceris prikausto dėmesį. Duonos ir reginių, o ne galimybių ir kūrybos poreikiai žadinami, puoselėjami ir atliepiami.
Pamenate mitingą prie Seimo, kai net pats Seimo pirmininkas pasidavė influencerių ir minios spaudimui ir kartu skandavo „gėda“ – gėda ir jam dirbti šiame Seime.
Kas pasikeitė? A.Skardžius apkaltos išvengė, M.Bastys taip pat, dar buvo bandymas iš VRK pašalinti opozicijos atstovą, o priešrinkimiai žaliavalstiečių pažadai jokiais būdais nesudaryti koalicijų nei su Tvarkos ir teisingumo, nei su Darbo partijomis virto derybomis su viena jų dėl valdymo kartu.
Peršasi išvada, kad visuomenės autoritetus pakeitė influenceriai, o mitingus – meet'ai. Veiksmo ir triukšmo daug. Bet tai tas pats sofistinis bruzdesys, tuščios apsukos, kurios nieko nekeičia.
Dar bus Laisvės piknikas. Jau paremtas VRM ministerijos ir ES fondų lėšomis. Nes kaip gi kitaip kovoti su korupcija ar senamiesčių niokojimu po investicijų vėliava, jei ne klausantis muzikos, užkandžiaujant ir fotografuojantis su politikais bei influenceriais? Tik ar kitą rytą korupcijos apraiškų ir gėdos bus truputį mažiau?
Reklama darosi personalizuota, ne ji ateina pas vartotoją, bet vartotojas ją stebi sekdamas svetimą gyvenimą.
Influencerio ir politiko partnerystė yra naujas ir perspektyvus trendas.
Influenceriai – tai naujieji reklamos stendai, naujosios manekenės ir reklaminiai klipai tuo pat metu ir viename.
Influenceris leidžia į jį žiūrėti, nes taip uždirba pinigus: ir tada, kai rodo, kaip pietaudamas apsitaško picos padažu, ir kai pasakoja, koks jaučiasi vienišas, ir kai svarsto, už ką balsuoti.
Reklaminis intarpas iš influencerio kasdienybės tampa jūsų gyvenimo dalimi. Reklama darosi personalizuota, ne ji ateina pas vartotoją, bet vartotojas ją stebi sekdamas svetimą gyvenimą.
Artėja prezidento rinkimai. Bus duonos ir reginių.
Neabejotina, influenceriai turės savo nuomones. Jas išsakys. Kaip ir astrologai, tarologai, chiromantai. Ateities aiškintojai be jokių politinės reklamos žymų pasakys, kokios vieno ar kito politiko žmogiškosios savybės ir nubrėžta lemties gija galėtų būti labiau ar mažiau naudingi valstybei. Gal net koks influenceris užsimanys tapti kandidatu.
Praėjus daugiau nei 2400 metų nuo to laiko, kai gyveno Aristotelis ir mokė Aleksandrą Makedonietį. Ar rūpi kam nors, kur galima išmokti politikos meno? Neklauskim influencerių, ką jie galvoja apie kandidatus į Lietuvos prezidento postą. Gal paklauskim kiekvieno kandidato, o kas tavo mokytojas?
