Grįžti prie savo civilizacijos ištakų, ją pažinti ir skirti nuo kitų yra itin aktualu šiandien, kai Lietuvoje vyksta panašūs procesai kaip ir Lenkijoje bei Vengrijoje – įsisuka draudimų, ribojimų karuselė, kai Europoje formuojasi paralelinės, neeuropietiškos visuomenės ir vyksta informaciniai karai.
Tai, kas atrodė įmanoma tik fantastinės literatūros autorių fantazijose, šiandien tampa mūsų kasdienybe.
Išmanyti dėsnius, apibrėžiančius teisingumo sampratą, kuri yra vienas kertinių bet kokios civilizacijos ramsčių, reiškia pažinti konkrečią civilizaciją. Jais vadovautis – gyventi pagal tos civilizacijos principus ir vertybes.
Deivė Temidė, užrištomis akimis vienoje rankoje laikanti svarstykles, o kitoje kardą – simbolizuoja teisingumą vakarietiškoje kultūroje – prieš įstatymą lygūs visi, kaltė nustatoma tik pasvėrus faktus; tai reiškia, kad galioja nekaltumo prezumpcija, o teisingumas vykdomas atsižvelgus tik į svarstyklių parodymus, o ne kaltinamojo ar kaltintojo turtinę, visuomeninę padėtį.
Kuo mažiau saugūs jaučiasi žmonės, tuo daugiau laisvių saugumo vardan jie yra linkę aukoti
Kitokia teisingumo samprata yra hierarchinėse visuomenėse, kurias simbolizuoja Egipto piramidė. Viršuje – su dievybe susitapatinęs valdovas, o apačioje – vis žemesni visuomenės sluoksniai. Teisingumas čia priklauso nuo daugelio dalykų – vienos taisyklės vienam luomui, kitos – kitam, tačiau visus bausti ar atleisti nuo bausmės gali valdovas, remdamasis asmenine simpatija ar antipatija, gautu skundu ar norėdamas pademonstruoti savo galią.
Vienaakis dievas Horas gali matyti, bet gali užsimerkti – tai jo privilegija. Ir teisingumas čia nesveriamas – tiesą valdovas arba teikiasi pamatyti, arba ne.
Kodėl valstybėse, kurios neseniai išsivadavo iš totalitarizmo gniaužtų, nemaža dalis visuomenės ne tik nesipriešina įvairiems draudimams bei ribojimams, bet juos nuoširdžiai remia?
Ar galėjome Nepriklausomybės aušroje įsivaizduoti, kad bus iš žurnalų plėšomos alkoholio reklamos, uždrausta restorane ant stalo pasistatyti butelį vyno; kad valstybė kompensuos tik tuos vaistus, kuriuos nuspręs esant teisinga politikai, o ne jus gydantis medikas; kad iš šeimos bus galima atimti vaiką remiantis anoniminiu skundu ir be teismo sprendimo laikyti atskirtą ilgiau nei įtariamą nusikaltėlį, o Seimo planuose bus ketinimai riboti komercinę veiklą soduose, kurie iš pseudoūkininkavimo zonų tapo didžiųjų miestų priemiesčiais, apmokestinti namų židiniuose sudegintą kurą, bausti gyventojus už per garsiai lojančius šunis ar kniaukiančias kates – irgi remiantis anoniminiais skundais.
Tada būtume ėję protestuoti į gatves. Nes vadavomės iš kitos civilizacinės erdvės, kurioje galiojo kaltumo prezumpcija ir totali kontrolė, kur kiekvienas pilietis – potencialus nusikaltėlis ar prasižengėlis. Mes norėjome grįžti į europinę civilizaciją, išaugusią ant Antikos ir krikščionybės, kur galioja nekaltumo prezumpcija ir teisės viršenybė.
Kas atsitiko, kad šiandien nei viena iš asmens laisves ribojančių iniciatyvų ne tik nesukelia gaivališkų protestų, bet ir sulaukia nemažai pritarimo?
Tik Stokholmo sindromu to paaiškinti negalima, nes Nepriklausomoje Lietuvoje išaugo ir mokslus baigė jau ne viena karta.
Galima spėti, kad pasireiškia universalus žmogiško elgesio dėsnis – kuo mažiau saugūs jaučiasi žmonės, tuo daugiau laisvių saugumo vardan jie yra linkę aukoti.
Nesaugumas gali būti ir grėsmė iš užsienio; nesaugiai gali versti jaustis ir situacija šalies viduje arba valdančiųjų elitų veiksmai.
Nesaugumas iš užsienio – tai migrantų krizė ir imperatyvas įsileisti atvykėlius. Vakarų ir Vidurio Rytų Europos gyventojai turi labai skirtingą požiūrį ir santykį su ta pasaulio dalimi, kuri nėra Europa.
Jei postkolonialinių šalių europiečiai yra kamuojami ar gali būti veikiami įvairių kompleksų, kurie jau egzistuoja ar yra naujai žadinami dėl jų nesenos istorijos, kuri leido sukurti dar žmonijos istorijoje neregėtą materialinį klestėjimą, o vokiečiai vis dar slegiami kolektyvinės kaltės bei atsakomybės už Antrojo pasaulinio karo baisumus, tai Vengrijos, Lenkijos ar Lietuvos gyventojai, priešingai, patys išgyveno bei patyrė represijas, diskriminaciją, tautinę, kultūrinę bei religinę priespaudą, ekonominį išnaudojimą. Natūralu, kad šių šalių gyventojai nenori ir negali prisiimti tos naštos, kurią sukelia imigracija. Juk saldžiais kolonializmo vaisiais nė viena iš jų nemito.
Tai didysis vertybinis konfliktas tarp Europos Sąjungos šalių.
Kitos priežastys, kodėl nemaža gyventojų dalis saugumo vardan yra linkusi atsižadėti dalies laisvių, yra vidinės. Beje, šios priežastys iš dalies paaiškina, kodėl ir Vakarų Europoje vis stiprėja kraštutinės partijos. Tradicinės kairiosios ar dešiniosios partijos išlaikė tik pavadinimus, o iš tiesų – balansuoja norėdamos įtikti kuo didesniam rinkėjų skaičiui, jų vertybinės pozicijos iš esmės vienodos ir jos varžosi iš esmės dėl to paties elektorato, kuris kažkada buvo liberalų.
Ir valdantieji elitai, ir didelė dalis žiniasklaidos vykdo nemažų visuomenės grupių, tų, kurioms liovėsi atstovauti tradicinės politinės partijos, marginalizavimą, klijuodami jiems įvairias etiketes. Pavyzdžiui, ksenofobų ar homofobų. Tačiau daugelis taip vadinamų nėra jokie fobai, nes jie nejaučia, pavyzdžiui, atvykėliams ar homoseksualiems asmenims nei neapykantos, nei iracionalios, patologinės baimės, nei nori su jais susidoroti. Tiesiog pasisako už uždaras sienas ir nepritaria homoseksualų partnerystei.
Jei dar prieš kelis dešimtmečius su kitaminčiais būdavo diskutuojama, kartais ir labai aštriai ar net balansuojant ant etikos ribos, tai dabar įsigali požiūris, kad juos reikia auklėti ir šviesti.
Tai sumenkina ne tik jų idėjas bei įsitikinimus, bet ir pažemina žmogiškąjį orumą, neva, tam tikros pažiūros yra tamsumo, neišsilavinimo pasekmė, atmetant logišką faktą, tai gali būti sąmoningas, vertybinis pasirinkimas.
Tačiau žmonės nenori būti „atversti“, „apšviesti“ „išgydyti“ – jie nori būti atstovaujami. Jie nori turėti galimybę įrodinėti savo tiesas.
Juos eliminavus iš diskusijų, nepriimant jų pozicijos, jie taip pat nepriima kitų; natūralu, kad nevyksta ir idėjų mainai, ir žmonės iš tiesų radikalizuojasi, ima gyventi ir bendrauti tam tikruose informaciniuose bei ideologiniuose burbuluose.
Tolerancija apibrėžia ne kokius nors įsitikinimus ar vertybes – ji atsiskleidžia santykyje su oponentu, kitaminčiu. Tai, kas šiandien klaidingai vadinama liberalizmu ir tolerancija, dažnai yra naujasis stereotipizavimas bei stigmatizavimas.
Žmonės nenori būti „atversti“, „apšviesti“ „išgydyti“ – jie nori būti atstovaujami
Šiandien būti liberalu, tikru liberalu, yra daug didesnis iššūkis nei pasirinkti bet kurią madingą ar populiarią ideologiją. „Už mano ir tavo laisvę“ tampa ne tik nemadingas, bet daugeliui nepriimtinas šūkis, reiškiantis „tiesos“ išdavystę, nors būtent jis yra atviros visuomenės garantas.
Todėl visuomenėse įsitvirtino selektyvi reakcija į netolerancijos apraiškas ar net žodžio laisvės ribojimus. Juk jei žiniasklaida leidžia sau slėpti faktus apie imigrantų nusikaltimus, kodėl reikėtų ja pasitikėti? Daugeliui žmonių tada patikimais tampa tie šaltiniai, kurie juos atskleidžia. Ir tampa nesvarbu, kas juos finansuoja ir kokias kitas netikras naujienas jie skleidžia, kad ir apie Rusijos „tikrųjų vertybių“ gynimą.
Lietuvoje bandoma LRT paversti priklausoma nuo politikų. Tai akivaizdu. Kaip ir tai, jog šiandien jos ginti kažin ar pavyktų suburti didesnį mitingą. Nes žmonės abejingi. Nes ne visų nuomonės ir pozicijos ten patekdavo arba būdavo pateikiamos bešališkai. Todėl vieni abejingai stebi, nes nebetiki objektyvios žiniasklaidos idėja, o kiti džiaugiasi, kad pagaliau turės erdvę reikštis ir atsigriebti už laiką, kai neturėjo tokios galimybės.
Tik FB burbuluose aktyviau buvo pakomentuotas kone beprecedentis įvykis per visą Nepriklausomybės istoriją, kai homoseksualumo neslėpęs dėstytojas staiga nutarė, kad tai buvo jo gyvenimo klaida ir savo istoriją papasakojo lzinios.lt portalui. Publikacija buvo labai greitai pašalinta. Ir tai nesulaukė nei žurnalistų sąjungos, nei politikų ar kokios nors žmogaus teises ginančios organizacijos dėmesio. Tačiau buvo dar vienas smūgis žmonių pasitikėjimui medijomis.
Juk liberalioje ir demokratiškoje visuomenėje turėtų būti vienodai ginama asmens teisė išsakyti savo poziciją. Dabar šūkis „už mano ir tavo laisvę“ virsta kova „privalau įtikinti tave savo tiesa“.
Išnykus diskusijų kultūrai lieka draudimai bei ribojimai.
Visiems šiems ir dar būsimiems dabartinės valdžios draudimams dirvą išpureno ankstesnės. Nes daugybė įvairių politikų sprendimų ir neveiklumo žmones įtikino – nuo manęs niekas nepriklauso. Tik vienas pavyzdys – visų valdžių taip ir neįvykdyta savivaldos reforma. Bendruomenės negali nuspręsti, kuriuos medžius kirsti ar kurią gatvę asfaltuoti. Tai nusprendžiama aukščiau, joms belieka protestai bei peticijos.
Temidė buvo ne tik akla – ant jos svarstyklių patekdavo ne visų darbai, o ir svarstyklėms parodžius, kas nusveria, teisingumo deivės kardas nepakildavo. Tarsi pasityčiojimas iš jos užrištų akių buvo ir dažnai tebėra surištos ir jos rankos.
Tačiau žmogus nori būti svarbus ir reikšmingas. Žmogus nori teisingumo. Paradoksalu, bet būtent tokie valdantieji, kurie dabar atėjo į valdžią, ir suteikė žmonėms šią iliuziją. Jie suprato, kad dauguma visuomenės ja pasitenkins.
Tolerancija apibrėžia ne kokius nors įsitikinimus ar vertybes – ji atsiskleidžia santykyje su kitaminčiu
Ir nesvarbu, kad Temidė liks surištomis rankomis ir vyks prekyba valstybės interesais ar paslaptimis. Žmonės bus laimingi gavę mažyčius žaisliukus – talismanus – galimybę pabūti visamatančia Horo akimi, kad ir skųsdami kaimyną, kai už sienos verkia vaikas ar garsiai loja svetimas šuo.
Jie bus laimingi, galėję patenkinti savo emocijas, kai ant Temidės svarstyklių nepadėjus nieko, vis tiek jos vardu bus pakeltas kardas. Taip teisinės valstybės nulenkė galvas prieš metoo judėjimą, kai ant viešumos aukuro buvo dedamos emocijos, prisiminimai, tačiau tik retu atveju tai, kas galėjo pajudinti Temidės svarstykles.
Džiaugsmas, kad Lenkijoje ir Vengrijoje žmonės drąsiai įvardija tas problemas, apie kurias atvirai nedrįsta kalbėti vakariečiai, nėra žodžio laisvės pergalė. Ir įvairūs draudimai bei ribojimai nėra tvarkos garantas. Tai tik pasikeitusios politinės konjunktūros tūpsnis savo rinkėjams. Tik tol, kol tokios valstybės turi užsienio grėsmių, netampa grėsmėmis pačios. Negerbdamos dalies savo piliečių, jos liaujasi gerbti ir tarptautinę sistemą. Ir tai blogoji žinia mums.
Mes negyvename laikų pabaigoje, ir istorija rašoma dabar. Taika ir demokratija veikiau reta išimtis žmonijos istorijoje, o ne konstanta. Skaitmeninis totalitarizmas įsigali Kinijoje. Žmonės vertinami pagal perkamus sveikus ar ne produktus, pasisakymus socialiniuose tinkluose, gautas baudas už kelių eismo taisyklių pažeidimus. „Blogiečiai“ negali išvykti į užsienį, bet „geras“ elgesys suteikia tam tikrų privilegijų.
Mūsų valdantieji dar neįrengė veidų atpažinimo sistemų, jie siūlo patiems tapti mažytėmis Horo akimis, skundikais; ir tai vadina pilietine visuomene. Taip pigiau ir paprasčiau valdyti.
Ar jiems tai pavyks? Tik tuo atveju, jei įrodinėdami savo tiesas pamiršime, kad joks tikslas nepateisina priemonių.
