Šių dienų Lietuvos aktualijos labai panašios į XIX amžiaus pabaigos problemas: skurdas, alkoholizmas, emigracija ir neraštingumas. Taigi, istorija suteikia galimybių mokytis iš praeities.
Tiesa, kita technologinė ir kultūrinė aplinka, todėl šiandien daug didesni emigracijos mastai, o ir neraštingumas atrodo kitaip: skaityti ir rašyti moka visi. Tik, skirtingai nei prieš šimtmetį, kai rašė tik labiausiai išsilavinę ir todėl spausdintas žodis turėjo šviečiamąją prasmę, šiandien gausu bevertės, propagandinės, melagingos informacijos, kuria nemažai žmonių tiki ir vadovaujasi.
Todėl švietimo klausimas tampa ir vėl aktualus, tik ne mokant abėcėlės, bet ugdant kritinį mąstymą.
Apima nostalgija, žinant, kad XIX amžiaus Lietuvos iškiliausi veikėjai, vėliau tapę politikais, stengėsi ugdyti tautos sąmoningumą, šviesti žmones, leisdami laikraščius, dažnai savo lėšomis, kad tik tauta būtų sąmoningesnė. Tautinis Atgimimas ir Blaivybės sąjūdis atvedė mūsų tautą iš carinės imperijos priespaudos į valstybingumą, nes jam vadovavo šviesiausi ano meto protai ir autoritetai, o liaudis turėjo į ką lygiuotis. Spauda buvo idėjų sklaidos vieta, aplink laikraščius telkėsi bendraminčiai, vėliau jie kūrė pirmąsias Nepriklausomos Lietuvos politines partijas.
Šiandienos „elitas“ elgiasi priešingai, į valdžią kelią skinasi mulkindamas ir kvailindamas žmones populistiniais pažadais, o kovą su negerovėmis imituoja net nesistengdami išsiaiškinti jų priežasčių, pradėdami daugybę keistų, nesėkmei pasmerktų reformų ir draudimų. Aplink ką telkiasi šiandienos politikai? Gal kokie nors intelektualūs think tank‘ai buria šviesiausius protus, kurie stengiasi surasti geriausius sprendimus spręsti mūsų bėdas? O gal politinės jėgos koncentruojasi aplink dėžutėse supakuotus pinigų pluoštus ir turtingų verslininkų „paskolas“?
O juk elitas yra svarbus kiekvienai valstybei, būtent jis lemia kryptį, kur link juda šalies gyvenimas.
Šiandienos išrinktieji tęsia sovietines valdymo tradicijas po įvairių partijų vėliavomis – kaip sovietmečio politika išginė žmones iš kaimų į miestus, taip kailius pakeitusių homo sovieticus – iš Lietuvos. Ne, jokios prievartos nebuvo keltis iš kaimo į miestą, kaip ir dabar rinktis migranto kelią. Šie procesai savanoriški. Tik vykdoma tokia politika, kad kitokių alternatyvų norint gyventi oriai nelabai yra.
Tačiau didysis konfliktas tarp valdžios ir piliečių kyla tada, kai įstatymais bandoma peržengti kultūriškai, istoriškai susiformavusias viešo ir privataus gyvenimo ribas. Ir tas kišimasis į privatų gyvenimą neturi jokių logiškų atsakymų į paprastą klausimą: „kodėl?“
Panašu, kad būtent šios Seimo kadencijos valdantieji šių ribų ir nebejaučia, nors tai puikiai suprato XIX amžiaus švietėjai. Jie nė vienos idėjos – blaivybės ar lietuvybės valstiečiams nepateikė kaip privalomos. Žmonėms buvo aiškinama, kodėl yra verta gyventi kitaip. Ir tai buvo veiksminga. Nes ano meto žmogus mokėsi ir išmoko prisiimti asmeninę atsakomybę už savo, o vėliau ir už valstybės ateitį.
Šiandien valdžioje esantys politikai užsimojo išspręsti kone visas Lietuvos bėdas: alkoholizmą, socialinę atskirtį, net emigraciją ir per dideles vaistų kainas. Puikios iniciatyvos!
Tik kaip alkoholio pardavimo ribojimas lauko kavinėse, kurių absoliuti dauguma yra turistinėse ir kurortinėse Lietuvos vietose, išblaivins kokiame nors provincijos miestelyje nuo pašalpos iki pašalpos girtuokliaujančią šeimynėlę? Ir ar asocialių šeimų vaikai augs matydami daugiau šviesos ir vilties, nes portaluose, dienraščiuose, savaitraščiuose ir net gyvenimo būdo žurnaluose staiga nebeliks alkoholio reklamos?
O socialinis teisingumas bus turbūt įtvirtintas, kad už Tėvynę guldyti galvą 18-metis jau gali, bet išgerti alaus ar vyno – ne?
O socialinis teisingumas bus turbūt įtvirtintas, kad už Tėvynę guldyti galvą 18-metis jau gali, bet išgerti alaus ar vyno – ne?
Žmonių psichologijos ypatybė, kad norisi siekti to, kas uždrausta ir vengti to, kas peršama. Todėl visos į asmeninį gyvenimą brukamos valdžios iniciatyvos neabejotinai sulauks ir pasipriešinimo, ir diskredituos net geras idėjas.
O gal tai ir yra tikrasis tokios politikos tikslas? Juk pavyzdžių yra: tautinį kostiumą buvo pabandyta paversti stilizuota uniforma. To nepavykus – LVŽS frakcijos nariai ėmė demonstratyviai jį dėvėti patys, paversdami jį savotiška politine uniforma. Puoselėjantys ir gerbiantys šį mūsų tautos materialųjį paveldą dabar ima šį drabužį vertinti su išlygomis ir dėvėti daug atsargiau, jei nenorės būti tapatinami su šia politine jėga.
Prasidėjusi kova su alkoholizmu – viena didžiausių Lietuvos problemų verčia tik gūžčioti pečiais: dabar bet kokia iniciatyva kurti blaivybės draugijas susidurtų su išankstiniu skepsiu ir nepasitikėjimu. O taip nebūtų, jei alkoholizmo problema būtų sprendžiama ten, kur ji yra opi, o ne ten, kur valdantieji įsivaizduoja ją esant.
Žmonių psichologijos ypatybė, kad norisi siekti to, kas uždrausta ir vengti to, kas peršama.
Dabar dirbantys, uždirbantys ir mokantys mokesčius bus „pamaloninti“ ne tik naujomis DK nuostatomis, bet ir bus pasirūpinta jų sveikata bei laisvalaikiu – jokių romantiškų vyno gurkšnojimų šventėse ar lauko kavinėse, o gyvenantys užribyje ir toliau galės „linksmintis“, nes valstybės vyrai ir moterys bus įsitikinę, kad savo darbą jau atliko?
Paprasta apšaukti alkoholikais tuos, kurie taurę vyno kelia ir paiso įstatymų, – juk tie „neprobleminiai“ vis tiek dirba ir dirbs, o jei bus nepatenkinti – galės emigruoti, bet štai vargintis sprendžiant bambalinių bėdas – rizikinga. Šis elektoratas stabilus. Verslininkas vykdys įstatymo raidę ir neprekiaus alkoholiu ten, kur draudžiama – vadinasi, rezultatas pasiektas, o vietos alkoholikas į draudimą mušti žmoną ar vaikus, draudimą tingėti ir draudimą girtuokliauti atsakys riebiu keiksmu ir nė nemanys keistis. Vadinasi, draudimai bus nerezultatyvūs, todėl ir taikyti jų tiems, kas neklauso, neverta?
Beje, apie darbą ir šventes. Mūsų civilizacijos lopšys, iš kurio europietis į civilizuoto žmogaus buitį ir būtį žengė, buvo senovės Graikija ir Roma. Išmokęs auginti duoną žemdirbys tapo pranašesnis už medžiotoją ar klajoklį – jis buvo mažiau priklausomas nuo gamtos, tačiau buvo privestas dirbti ilgiau ir sunkiau, paisydamas metų ciklo ir negailėdamas savo jėgų. Todėl sunkiai užauginta duona buvo gerbta, o žmonėse imtas vertinti darbštumas, ne vien fizinė jėga.
Sunki, bet soti kasdienybė pagimdė dar vieną civilizuoto žmogaus poreikį – šventes, per kurias būtų galima trumpam pabėgti nuo darbų ir pasidžiaugti, atsipalaiduoti, pabendrauti. Taip žmonės ėmė gaminti vienuose regionuose vyną, kituose – alų. Ėmė formuotis stalo kultūra.
Duona ir vynas – vakarietiškos civilizacijos, išaugusios ant antikinio paveldo ir krikščionybės, simboliai. Jie įkūnija europietišką darbo ir švenčių kultūrą. Jie yra ir krikščioniško tikėjimo simboliai. Jie nesuprantami tik ateistams ir pagonims.
Žinia, visos dorybės virsta savo pačių antipodais, kai prarandamas saikas. Maisto ir gėrimų gausa užuot skatinusi būti žmones išrankius, pavertė juos neatsakingais vartotojais. Taip buvo Antikoje, tai stebime ir dabar.
Reiktų atskiro teksto, kuriuo būtų galima aptarti, kaip ir kodėl Lietuvoje išsigimė ir valgymo, ir gėrimo kultūra. Mėgavimasis maistu, tradiciniai šeimos pietūs ar vakarienė, gebėjimas parinkti prie patiekalo derantį gėrimą, pasninkas, gurmaniškos degustacijos yra ne masinės kultūros elementai, kaip turėtų būti civilizuotoje europietiškoje visuomenėje, o tik tam tikro visuomenės sluoksnio kasdienybė. Neatsitiktinai apsidairę gatvėse ar paanalizavę statistinius duomenis matome daug nutukusių, širdies ligomis, diabetu, kitomis gyvensenos ligomis sergančių, taip pat turinčių įvairių priklausomybių.
Įdomu, kad kol klesti neišsigimusi valgymo ir gėrimo kultūra, tol žmonės turi noro ir galimybių ieškoti mokslo tiesų. Taip gimė antikinė filosofija, mokslas ir menas. Tačiau vos tik duona ir vynas imami niekinti persivalgymu ir persigėrimu, žmonėse dingsta ir mokslo šviesos ilgesys.
Būtent imituojamose diskusijose dėl švietimo ir aukštojo mokslo reformų itin vaizdžiai atsiskleidžia faktas, kad mokėjimas skaityti ir rašyti neturi nieko bendra su gebėjimu įžvelgti problemų priežastis, analizuoti situaciją ir siūlyti konstruktyvius sprendimus.
Kai diletantai užsimoja nurodinėti universitetų profesūrai, kyla įvairių klausimų: ar tai noras, kad kritinio mąstymo likučius visuomenėje galutinai išstumtų technokratinis, o gal bandymas tyliai įvykdyti universitetų nekilnojamojo turto reformą?
Įdomu, kad dabartiniai mūsų valdantieji, priimdami savo keistus sprendimus, vengia konstruktyvaus dialogo su visuomene. Galbūt todėl, kad nemažai žmonių turi iš tiesų fanatiškų įsitikinimų? O fanatikų gyvenime nėra saiko, pusiausvyros ar sveiko proto. Jie pasaulį geba matyti tik juodą ar baltą. Ir jei jų akiratyje sušmėžuoja kiek spalvų, jie ima svarstyti, kuriai kategorijai – baltų ar juodų jas priskirti.
Fanatizmas gimsta iš nuoskaudų, asmeninių nesėkmių, neigiamų patirčių, kai jos neišgyvenamos, bet projektuojamos į kitus. Todėl alkoholiko vaikas, kuris prisiekė nesekti tėvų pėdomis, negeba suprasti vyno degustacijos malonumo – jis žiūrėdamas į vyną geriančius žmones mato savo asmeninę realybę – geriančius, besivaidijančius tėvus, bet ne objektyvią – prie stalo pietaujančius laimingus, priklausomybių neturinčius žmones. Be tikėjimo užaugęs, bet atradęs kelią į bažnyčią, neretai nori tapti šventesniu už patį popiežių ir tampa aklai taisyklių besilaikančiu fariziejumi. Ar verta svarstyti, kodėl jo vaikai iš tolo lenkia bažnyčią?
Tik ponai su savo baudžiauninkais drįsdavo taip nepagarbiai elgtis – nes pirmieji neturėjo moralinių skrupulų, o valstiečiai – pilietinių teisių. Kai šiandien tautos išrinktieji ima nurodinėti, kas yra privaloma, o žmogui nesuteikiama sąmoningo pasirinkimo galimybė – galima įtarti šalyje bandant įdiegti modernią baudžiavos atmainą.
Kuo baigiasi bandymai suveržti lietuvius nelaisvės pančiais – istorija parodė ne kartą. Lietuviai visuomet susitelkdavo, kai reikėdavo apginti laisvę.
Kuo baigiasi bandymai suveržti lietuvius nelaisvės pančiais – istorija parodė ne kartą. Lietuviai visuomet susitelkdavo, kai reikėdavo apginti laisvę.
Prieš ketvirtį amžiaus grėsmių buvo nepalyginamai daugiau, bet jas įveikti pavyko pirmiausia todėl, kad žmonės jas suvokė ir laimėjo veikdami, o ne ginčydamiesi. Simboliška, kad viena iš kertinių Sąjūdžio idėjų buvo kova prieš Ignalinos AE.
Šiandien netoli sostinės kyla jos klonas – Astravo AE – paminklas šiuolaikiniam mūsų tautos neraštingumui ir nusikalstamam politikų neveikimui. Ar tikrai turime prabangą ir toliau taip gyventi?
Branduolinė grėsmė, kurios neįveikus bet kokios diskusijos apie mokesčių mažinimą ar didinimą, lotyniškus rašmenis pasuose ar alkoholio vartojimą netenka prasmės. Atominio sprogimo išdegintose dykvietėse tiesiog neliks kam ir dėl ko ginčytis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Po laisvės vėliava – sovietinis vaikų auklėjimas?
