Per plauką rinkimus laimėjo konservatorė M.Navickienė, žurnalistai ir fotografai išsiskirstė dirbti savo darbų, o Vilniaus miesto savivaldybė, užuot ėmusi spręsti bent vieną šio rajono problemą ar bent jau toliau tyliai ignoruoti šį sostinės kampelį, ėmėsi geto kūrimo politikos. Ir patyčių iš Lietuvos istorijos bei jos paveldo.
Ar žinote, jog Naujoje Vilnioje, prie pat Vilnelės, yra pagoniškus laikus menantis pilkapynas, kuriame ilsisi mūsų protėviai? Jo viršukalnėje yra daugybė didžiulių akmenų, kuriuose iškalti įvairūs ženklai. Tai kopijos tų retų riedulių, kurie išliko Lietuvos laukuose iš ikikrikščioniškų amžių. Taigi, sostinės moksleiviai turi unikalią galimybę vienoje vietoje pamatyti, kaipgi atrodė senieji, legendomis apipinti akmenys, žymėję valdovų žemių ribas ar tarnavę žyniams.
Vienas iš nedaugelio istorinių objektų tame rajone paverstas ne edukaciniu centru, bet benamių prieglauda.
Bet galiu lažintis, kad dauguma vilniečių apie šią nuostabią vietą nėra girdėję nei joje buvę. Kodėl? Nes pilkapio papėdėje, senosios mokyklos pastate, dabar įsikūrę viso Vilniaus benamių nakvynės namai.
Kiek ironiška? Naujosios Vilnios gyventojų tautinė sudėtis marga, akivaizdu, kad visų tautybių moksleivius reikia supažindinti su Lietuvos istorija, kad ji taptų jiems sava, tačiau vienas iš nedaugelio istorinių objektų tame rajone paverstas ne edukaciniu centru, bet benamių prieglauda.
Turbūt savivaldybės klerkai pasakys, kad nieko čia tokio, juk takelis yra – eikite ir džiaukitės, praėjimas, skirtingai nei kai kurie gražiausi gamtos kampeliai regioniniuose parkuose, kur gyvena kiti „neliečiamieji“, juk neužtvertas.
Ir visų paveldo puoselėtojų džiaugsmui, savivaldybė šiai istorinei vietai jau turi naujų planų. Ne, šio pastato švietimo reikmėms nepritaikys, kaip kažkada kad buvo, čia nebus nei muziejai, nei kavinės, nei kokios nors edukacinės vietos – Vileikos gyventojai to nenusipelnė.
Savivaldybės klerkų žodžiais, čia bus siekiama „kelti paslaugų benamiams kokybę, užtikrinti bazinių poreikių patenkinimą, sudaryti palankesnes sąlygas jų (re)integracijai į visuomenę. Planuojama 85 proc. išlaidų padengti iš ES struktūrinių fondų“.
Negana to – „patalpose bus teikiamos laikino apnakvindinimo paslaugos apsvaigusiems nuo alkoholio, narkotinių bei toksinių medžiagų“ – taip atrodys pastatas ir jo veikla po numatomos rekonstrukcijos.
O lietuviškai išvertus – čia bus visų Vilniaus bomžų, degradų ir girtuoklių centras bei blaivykla. Sakysite, nerodau tolerancijos ir pakantumo užribyje atsidūrusiems žmonėms? Ne, mano nuomone, tai labai nelaimingi žmonės, ir sutinku su biurokratiniame rašte išdėstytais teiginiais – reikia padėti jiems tenkinti bazinius poreikius, integruoti juos į visuomenę.
Tai sostinės valdžia, pasislėpusi už biurokratinių formuluočių, savo veiksmais demonstruoja būtent tokį požiūrį į tuos žmones.
Naujosios Vilnios gyventojai nėra apsimetėliai. Jie paprasčiausiai nenori, kad jų gimtasis rajonas virstų dar didesnės atskirties zona.
Juk žinoma, kad geriausia atskirtis įveikiama, kai užribyje atsidūrę žmonės gyvena šalia tų, į kuriuos galėtų lygiuotis. Kai jiems sudaromos sąlygos dirbti.
O dabar pasvarstykime, kuriame Vilniaus rajone tokios sąlygos geriausios? Ar tikrai tai Naujoji Vilnia, kurios nemažai gyventojų patys turi būti dar integruojami į visuomenę? Kur daugelyje namų nėra nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Kur dažnas vyresnis žmogus nemoka lietuviškai ir daugelis gyvena rusiškų televizijų ir informacinės erdvės pasaulyje? Kur nėra nei verslo, nei pramonės centrų?
Naujosios Vilnios kultūros darbuotojai sako, kad integruoti ir be benamių yra ką: daug suaugusių nori mokytis lietuvių kalbos, lanko kursus, tik, kaip visada, trūksta lėšų jų švietimui. Užburtas ratas – žmogus nemoka lietuvių kalbos, todėl neturi darbo; neturi darbo, vadinasi, už kursus negali susimokėti... Kultūros darbuotojai „stojasi ant ausų“, rašo projektus, ieško finansavimo galimybių, kad tik galėtų jiems pagelbėti... Bet savivaldybės atstovai apie viso Vilniaus benamių integraciją būtent čia svajoja...
Tiesa, visų nuopelnų nereikia priskirti šiai sostinės valdžiai. Geto kūrimą Naujojoje Vilnioje pradėjo dar ankstesnė: „Per pastaruosius 5 metus atsirado šios naujos įstaigos: Savarankiško gyvenimo namai ir Trumpalaikės globos centras (A.Kojelavičiaus g. 127), Vilniaus miesto krizių centro padaliniai – grupinio gyvenimo namai vaikams, šeimos paramos centras ir krizių centras motinoms ir vaikams (A.Kojelavičiaus g. 129) ir Dienos centras psichikos negalią turintiems asmenims (A.Kojelavičiaus g. 172).“
Ar nebūtų prasmingiau bent dalį šio kvartalo įstaigų išskirstyti po kitas sostinės vietas? Beje, benamiams, kurių nemažai yra neįgalūs, taip pat nėra patogu viešuoju transportu važiuoti į kitą miesto galą. Gal tiktų, pavyzdžiui, Laurų kvartalo prieigos, Turniškės, Gulbinai? Gal kiekviena seniūnija galėtų rūpintis savo teritorijos vargšais?
Beje, turtingų kvartalų gyventojai, skirtingai nei Naujosios Vilnios, gali padėti jiems integruotis: gal kažkam reikia sodininkų, namų tvarkytojų? Gal kuris tiks? Jie turi pinigų, o kai kurių antrosios pusės – ir laiko, nes nedirba, yra išlaikomos, taigi, gali teikti įvairią labdarą tiems užribyje atsidūrusiems žmonėms. Juk nebūtina laukti labdaros pokylio, siūdintis jam sukneles bei pozuoti fotografams. Gerus darbus galima daryti čia ir dabar.
Naujosios Vilnios gyventojai nėra apsimetėliai. Jie paprasčiausiai nenori, kad jų gimtasis rajonas virstų dar didesnės atskirties zona. Todėl vos per 4 dienas surinko daugiau nei tūkstantį parašų, kuriais išsakė savo nepritarimą nakvynės namų plėtrai.
Tačiau Vilniaus miesto savivaldybėje, pasirodo, vyksta stebuklai. Parašai tiesiog dingo. Valstybės kontrolė jų dabar ieško. Įdomu, ar ras?
Akivaizdu, kad šis projektas savivaldybei toks svarbus, kad dingsta ne tik parašai, bet ir vyksta kelionės laiku. Štai 2016 lapkričio 16 dieną Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento direktorius M.Pakalnis, atsakydamas į Naujosios Vilnios seniūnaičio raštą, nurodė, kad statybų leidimas pastato rekonstrukcijai yra išduotas. Tačiau kai seniūnaitis po gero pusmečio, 2017 gegužės 5 dieną, kreipėsi į Statybų inspekciją, prašydamas patikrinti to leidimo teisėtumą, iš tos įstaigos gavo atsakymą, jog nieko tirti negalima, nes toks leidimas paprasčiausiai nėra išduotas. Jis buvo išduotas tik šių metų gegužės 16 dieną. Stebuklai! Ponas M.Pakalnis turi aiškiaregystės dovaną!
Įdomu, kaip mūsų politinis gyvenimas atrodytų, jei šiandien Seime būtų A.Paleckis, o ne M.Navickienė? Kaip šiuos ir kitus skaudulius jis išnaudotų? Ir kas garantuoja, kad per kitus rinkimus neišnaudos? Juk M.Navickienė, liberalų akimis, turėtų atrodyti tikra nevykėlė. Užuot pietavusi su kokiais nors įtakingais verslo šulais ir suveikusi jei ne dėžę, tai bent voką su grynaisiais, ji trukdo jiems dirbti, prisiklausiusi visokių neįdomių ir neįtakingų žmonių skundų, rašinėja savivaldybei raštus. Pradeda keistai suvokti realybę, kaip ir tie Vileikos gyventojai – įžvelgia problemas ten, kur savivaldybė žino – jų nėra.
Tokia ta miesto plėtra – Žvėryno gyventojams – dviračių takas palei Nerį, Naujosios Vilnios – elgetynas bei blaivykla prie Vilnelės?
Todėl Vilniaus miesto savivaldybė atkreipia visų nepatenkintų dėmesį, jog socialinių paslaugų teikimo socialinės rizikos asmenims koncentracija šiame rajone nevykdoma, nes socialinės paskirties įstaigos šioje gatvėje įsikūrusios pakankamai toli vienos nuo kitų (apie 1,5 km).
Man norisi paklausti, kas tai? Kliedesiai, kvailumas ar cinizmo viršūnė? Įdomu, jei visi šie valdininkai ir valdininkėliai imtų žaisti kokį nors kompiuterinį žaidimą, kuriame statomas miestas, ir imtųsi vykdyti tokią „socialinių paslaugų“ koncentraciją virtualiame pasaulyje, ką „išmestų“ programa: informaciją, jog prasidėjo riaušės, ar lentelę: „įrodyk, kad nesi robotas?“
Sostinės valdžia nutarė, jog jei jau šiame rajone nenumatyta jokių centralizacijos projektų: nei vandentiekio, nei kanalizacijos trasos, tai galima gyventojus „nudžiuginti“ centralizuota „socialinių paslaugų gausa“ tenkinant bazinius visų sostinės vargetų poreikius.
O kaip senųjų gyventojų baziniai poreikiai? Pavyzdžiui, viename šio rajono gręžinyje buvo nustatytas nitratų kiekis 40 mg/l. Biurokratai gali džiaugtis, leidžiama riba 50 mg/l. Tačiau kūdikis gali mirti, jei gers vandenį, kuriame bus 10 mg/l. Tai bazinis ar ne bazinis poreikis miesto vandentiekis?
Beje, toje vietoje, kur planuojama plėsti nakvynės namus iki daugiau nei pusšimčio vietų ir dar įrengti blaivyklą, jokios kanalizacijos trasos nėra. Tik Vilnelė. Įdomu, kur keliaus nuotekos? Vilnele į Nerį, o tada į Kauną?
Ekologija dabar „ant bangos“. Kai pavasarį politikai vėl demonstruos žmogiškąjį veidą, rinkdami kur nors šiukšles per „Darom“ akciją, Naujosios Vilnios gyventojų ten nebus. Jie pilkapio/bomžyno prieigose turi tą malonumą labai dažnai, o nakvynės namų gyventojai – džiaugsmą ir gražų vaizdą – stebi, kaip apylinkių gyventojai rankioja jų išmėtytas šiukšles.
Dėl ekologijos sostinėje buvo įrengtos „Park&ride“ aikštelės. Nežinia, ar kas iš savivaldybės darbuotojų jomis naudojasi – juk jie turi nemokamą parkingą, tačiau gražūs ir nauji autobusai gal ką ir paskatins persėsti iš automobilio į viešąjį transportą. Juk ekologija – svarbu.
Žinoma, naujieji autobusai nevažiuoja 27-uoju maršrutu. Juos gali sutepti apsivėmę, apsišlapinę vargetos. Tačiau Naujosios Vilnios gyventojai ir jų vaikai, jei neturi galimybių važinėti automobiliais, privalo išlikti tolerantiški ir kasdien tokioje aplinkoje, tarp galimai ir atvira tuberkulioze sergančių benamių, keliauti į darbus bei mokyklas.
Tokia ta miesto plėtra – Žvėryno gyventojams – dviračių takas palei Nerį, Naujosios Vilnios – elgetynas bei blaivykla prie Vilnelės?
Net čia gyvenantys lietuviai ironiškai svarsto, jog jeigu prieš 60 metų Naujoji Vilnia nebūtų buvusi prijungta prie sostinės, tai galbūt jie, kaip atskiro miestelio gyventojai, dabar irgi galėtų pretenduoti į įvairius projektus bei paramą ir jau seniai turėtų kanalizaciją, vandentiekį bei išgalėtų pasirūpinti keliais vietos girtuokliais ir nebūtų priversti „virškinti“ socialinių miesto problemų mainais už ką?
Ar kas nors dar galės stebėtis, kad ir per kitus rinkimus čia bus daug labai piktų ir nusivylusių žmonių?
Politika vykdoma ne tik formuojant koalicijas, bet ir projektuojant parkus bei vandentiekio trasas. Pilietiškumas ugdomas ne tik paskaitomis, bet sudarant galimybę oriai bei saugiai nukeliauti iki mokyklos ar darbo. Valstybės saugumas prasideda nuo saugios aplinkos. Nuo gatvės prie namų, į kurią galima ramiai išleisti vaikus. Nuo pasivaikščiojimo pilkapio šlaitu, nuo kurio galima rinkti žemuoges, o ne plastikinius alkoholio butelius ar nuorūkas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Idėja Lietuvai. LDK daugiakultūriškumas – kaip atsvara multikultūralizmui
