Nors pirkėjai laukia nesulaukia, kada galės pirkti tokios pat kokybės maisto produktus, kosmetiką, buitinę chemiją kaip ir ES šalių senbuvių piliečiai, valdantieji imasi reguliuoti prekybą labai siauro segmento prekėmis.
Neseniai buvo apribotos narkomanų galimybės gauti reikiamus vaistus nuo perdozavimo be recepto, prieš tai – dalis žmonių sužinojo, kad valstybė jiems tinkamų vaistų nekompensuos, o dabar – atėjo eilė kai kuriems verslininkams.
Ribojimai jūsų asmeniškai dar nepalietė? Alų išmokote nusipirkti laiku? Nesate narkomanas? Nesergate lėtine liga? Nesilankote nei žaislų vaikams, nei suaugusiems parduotuvėse ir manote, kad šis draudimas, kaip ir ankstesni, jūsų neliečia ir nepalies?
Visų šių ribojimų pagrindinis tikslas yra ne išspręsti konkrečią deklaruojamą problemą (pvz alkoholizmo), bet pakeisti žmonių mąstymą, pripratinti juos prie fakto, kad ne jie patys, bet valdžia sprendžia, kas yra sveika, leistina, moralu.
Vadinasi principas „skaldyk ir valdyk“ taikomas puikiai. Juk kiekvienas naujas reglamentavimas apima sąlyginai nedidelę piliečių grupę. Todėl net jei absoliuti dauguma tų, kuriuos liečia draudimai, prieštarauja, argumentuoja ir piktinasi, tai neatrodo kaip masinis protestas. Mažumos reikalas. O mažuma turi paklusti daugumai, – taip demokratiją apibūdino vienas valstiečių politikų.
Visų šių ribojimų pagrindinis tikslas yra ne išspręsti konkrečią deklaruojamą problemą (pvz alkoholizmo), bet pakeisti žmonių mąstymą, pripratinti juos prie fakto, kad ne jie patys, bet valdžia sprendžia, kas yra sveika, leistina, moralu... Ir tie valdžios sprendimai gali liesti net intymų gyvenimą. Kitaip tariant, nepasitikima piliečio morale, bet jam nuleidžiama valdžios patvirtintos „vertybės“.
Kas kad absurdiškos. Jos gali nepastebimai draudimų gijomis supančioti visus. Panašiai, kaip smurtą patiriantys ir iš jo negebantys išsivaduoti žmonės, taip ir visuomenė gali būti palaužiama psichologiškai. Palaipsniui. Etapais.
Tokio įstatymo projektas, kaip ir daugybė ankstesnių reformų, reformėlių bei draudimų, leidžia įtarti, kad vykdomas labai konkretus, kryptingas procesas – formuojama naujoji kultūrinė politika, kuria siekiama pakeisti mūsų mentalitetą ir perorientuoti mūsų visuomenę. Žmonių tarpusavio santykiai bei viešo reikalo supratimas – idealūs taikiniai.
Juk ne atsitiktinai rinkimus laimėjusios valstiečių partijos lyderis R.Karbauskis užima gana kuklų postą – vadovauja Seimo Kultūros komitetui, nors nesivaržo pasakyti savo nuomonę kone visais valstybės gyvenimo klausimais. Tokiu būdu visa valstybės politika – nuo sveikatos apsaugos iki gynybos pereina per specifinį Kultūros komiteto pirmininko filtrą. Ir tai logiška, jei norima keisti žmonių mentalitetą, požiūrį, kultūrinį savęs identifikavimą, kurie iki šiol buvo daug labiau provakarietiški nei prorytietiški.
Juk tikrasis užkariavimas įvyksta ne įvedus okupacinę kariuomenę, bet pakeitus gyventojų mąstymą. Ir šį kartą, panašu, kova vyksta būtent dėl jo.
Iškart po švenčių Seimo kultūros komiteto pirmininkas R.Karbauskis interviu „Žinių radijui“ pareiškė, kad opozicijos siekis didinti išlaidas krašto apsaugos gynimui iki 2,5 proc. tėra jų noras, kad žmonių gyvenimas negerėtų valstiečių valdymo metu ir jis būtų linkęs palaukti bent šešerius metus – iki 2024-ųjų. Kad gyventojų gerovė sparčiau augtų.
Reikia suprasti, kad saugumo stiprinimas prieštarauja abstrakčiai sąvokai „gyventojų gyvenimo gerėjimas“. Nors žmogiškųjų poreikių piramidėje saugumo jausmas yra iškart po fiziologinių poreikių tenkinimo. Jis svarbesnis už socialinius ryšius ir ar savirealizaciją. Tačiau būtent saugumo jausmo šiandien labiausiai ir trūksta Lietuvoje.
Kritiškai mąstantys, išsilavinę žmonės puikiai supranta, kas yra didžioji egzistencinė grėsmė Lietuvai. Jos menkinimas hiperbolizuojant pseudogrėsmes yra vienas iš būdų pakeisti karingą lietuvių prigimtį ir paversti jį nuolankiu baudžiauninku, vergaujančiu smulkmeniškoms taisyklėms, negebančiu priimti sprendimų ir atprantančiu prisiimti atsakomybę tiek už savo asmeninį gyvenimą, tiek už valstybės.
Kai išsakomas aptakus teiginys, kad reikia „uždrausti rinkai teikti prekes, kurios propaguoja ar kursto karą“, kyla pagrįstos abejonės, kad visi žaisliniai ginklai ir kareivėliai (beje, visos šalies gėda – iki šiol vaikai neturi lietuviškų karių!) irgi atsidurs už įstatymo ribų? Kaip ir nuo mažens vaikui diegiama nuostata, kad tėvynę ginti būtina? Juk, valdančiųjų supratimu, bet koks karas – blogis? Vadinasi visa mūsų istorija, kuri ir yra vienas nesibaigiantis karas dėl išlikimo, atsiduria naujųjų ideologų taikinyje?
Įstatymo projekto rengėjai aiškina, kad atsirado daug žaisliukų, su Krymo aneksiją teisinančiomis užuominomis. Tai reikia tokią karo propagandą drausti. Tarsi ji dabar būtų leidžiama.
Kuo nusikalto prekeiviai erotikos prekėmis galima tik spėlioti, nors būtent jie galėtų būti pateikiami kaip pavyzdingai savo veikloje diegiantys savireguliacijos principus: visos prekės parduodamos ir dabar specializuotose parduotuvėse, kurios paprastai įsikūrusios prekybos centrų užkaboriuose ar internete, jų reklamos kuklios, dažniausiai matomos tik tikslinei auditorijai.
Įdomi detalė – įstatymo projekte vartojami apibrėžimai (tiek, kas yra karo kurstymas, tiek, kas yra erotinė prekė ar sekso reikmuo) atveria daug erdvės įvairioms subjektyvios interpretacijoms, todėl sukuriama daug progų valdininkų ir priežiūros institucijų piktnaudžiavimams.
Šviežia patirtis parodė, kad visuomenė ir valdantieji realybę dažnai suvokia nevienodai. Juk vyno nuo šiol su džiaugsmu ir švente tapatinti negalima – tai tik alkoholizmo propagavimas. Įvairūs ribojimai norintiems įsigyti reikiamus vaistus – vadinami sveikatos apsauga. Galima prognozuoti, kad naujos įstatyminės dviprasmybės atvers kelią žurnalų puslapių su apatinio trikotažo reklamomis plėšymui, prieš perkant dailesnius apatinius reikės pateikti asmens dokumentą, o tėvai, leidžiantys vaikams žaisti „karą“ ir perkantys žaislinius ginklus atsidurs Vaiko teisių apsaugos prievaizdų akiratyje.
Todėl asmeninio pasirinkimo bei interpretacijų bus truputį mažiau, o visus neklusniuosius bus galima nubausti truputį griežčiau.
Norint suprasti dabartinių valdančiųjų tikruosius tikslus, paprasčiau ir teisingiau būtų pažvelgti į paties valstiečių partijos ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko R.Karbauskio gyvenimą. Asmeninį pavyzdį.
Kiek netipiškas lyderis? Nors oficialiai vedęs, bet niekada šalia jo neišvysime žmonos, nors jo vadovaujama partija laimėjo rinkimus, tačiau jis pats tenkinasi kukliu postu.
Kažkur matyta? Ar tik nepanašu į pirmųjų Sovietų Sąjungos CK sekretorių viešai pateikiamus gyvenimo modelius? Pareigybė pabrėžtinai kukli. Biografijoje žmona yra, tačiau, kaip ir visų komunistinio elito sutuoktinės, ji nesirodo jokiuose oficialiuose renginiuose ir yra tarsi paslėpta už tariamo privatumo sienos. Vienas iš galimų pasiaiškinimų – ji nesirinko būti viešu asmeniu. Tačiau čia ir atsiveria didžiosios kultūrinės bei civilizacinės skirtys: lyčių santykiai ir požiūris į seksą.
Vakaruose vyrų ir moterų santykiai formavosi ant viduramžiško riterio ir jo širdies damos kulto, lietuviškoje kultūroje meilė buvo tokia pat svarbi: Kęstutis ir Birutė, Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė, Z.Sierakauskas ir jo mylima žmona Apolonija... mylimosios čia buvo svarbios ir vertos pagarbos.
Tai atsispindi ir šiuolaikiniame etikete – Vakaruose aukščiausių pareigūnų žmonos (vis dažniau ir pareigūnių sutuoktiniai) atlieka ne tik reprezentacines, bet ir visuomenines funkcijas. Politikai priimdami sprendimus tapti viešais asmenimis paprastai juos derina ir su savo sutuoktiniais, nes tai reiškia pokyčius ir jų gyvenime.
Jei vakarietis, nesvarbu eilinis mirtingasis ar valdovas, vadovas rodydamas meilę moteriai, būdamas ištikimas, atrodo dar kilnesnis, vertas didesnės pagarbos ir taip auginantis savo socialinį kapitalą, tai nieko panašaus nerasime rytietiškose despotijose.
Moteris ten „nematoma“. Tikras vyras, tikras lyderis negali pasirodyti „silpnas“ – t.y. mylintis.
Jei vis dėlto moteris yra, tai tik tokia, kaip šalia Lenino – ištikima bendražygė ir bendramintė. Nesvarbu, kad aplink tokius diktatorius sklando įvairūs gandai. Jie niekada nebūna patvirtinami, bet ir kategoriškai neneigiami, nes sustiprina alfa patino įvaizdį. „Tvirta ranka“ valdantys lyderiai azijinėse despotijose siekia atrodyti vieniši, kaip dabar V.Putinas, – amžini svajonių jaunikiai įvairaus amžiaus moterims – infantilioms svajotojoms.
Oficiali pozicija rytietiškose despotijose visada ta pati: lyderio ir žmonos santykiai puikūs. Arba – jis neturi asmeninio gyvenimo – įsimylėjęs partiją, valstybę dirba be poilsio. Kai neįmanoma nuslėpti meilužės – aiškinama, kad ji ne sugulovė, bet idėjinė draugė. Griežtai jokių užuominų į seksualinį ryšį ar meilę.
Tautinius drabužius dėvinti ir gelsvas kasas paleidusi Greta šalia valstiečių partijos pirmininko atrodo, žinoma, daug gražiau nei N.Krupskaja prie Lenino, tačiau jos vaidmuo yra stebėtinai panašus. Jos įvaizdis papildo ideologinę partijos liniją: pagonys lietuviai, besiskiriantys nuo „sugedusios“ Europos.
Kiek simboliška, kad prie sovietinės imperijos griuvimo prisidėjęs politikas M.Gorbačiovas pirmiau sugriovė iki tol nerašytą visų CK pirmųjų sekretorių taisyklę – laikyti žmonas atokiau nuo visuomeninio gyvenimo.
Dabar R.Karbauskis griauna kitą europinės valstybės politikams taikomą taisyklę – deklaruoti savo asmeninio gyvenimo detales. Kol kas jis savo šeimyninį gyvenimą visuomenei pateikia taip, tarsi būtų pirmasis CK sekretorius.
Europiečiai gana subtilūs ir tolerantiški, jie supranta ir skyrybas, ir pakartotines santuokas, net milžinišką amžiaus skirtumą toleruoja – su sąlyga, kad politikas nemeluoja, neapsimetinėja ir negyvena dvigubo gyvenimo. Meilužės čia nevadinamos bendražygėmis, o atskirai gyvenančios sutuoktinės – normalia šeima.
Ir normalus gyvenimas lietuvio sąmonėje pirmiausia siejasi su laisve, kuri išsaugoma tik ginklu.
Buvo mūsų istorijoje veikėjų jau nuo Nebyliojo Seimo laikų, kurie kūrė iliuzijas apie sotų gyvenimą atsisakant ginkluotos kovos. Tačiau sudėję ginklus lietuviai tapdavo rekrutais ir privalėdavo kariauti svetimus karus.
Ir kai koks nors politinės arenos veikėjas, save vadinantis politiku, prabils apie tai, kad investavus į gynybą žmonių gyvenimas gerės lėčiau, priminkime jam apie du kartus „pagerėjusį“ gyvenimą praradus laisvę, priminkime apie 1795 ir 1945 metus, kai Lietuva buvo ištrinta iš žemėlapio, paversta atsilikusios imperijos bevardžiu kraštu, nes mūsų elitas nutarė, kad priešintis ginklu bus per brangu.
