Be materialių atsakymų į laiškus Kalėdų Seneliui, reikia nupirkti krūvas dovanų artimiesiems, pagalvoti, kokiomis dovanėlėmis vaikai keisis darželyje ar mokykloje, taip pat „kažką“ nupirkti kokiai nors labdaros akcijai, prie kurios šiemet jungiasi atžalų ugdymo įstaiga.
O kur dar į sąžinę besibeldžiančios televizinės reklamos, prašančios dalintis eurų pavidalo gerumu, įvairios akcijos, prie kurių prisijungus galima padėti vaikų globos namams, skurstančioms šeimoms, nakvynės namų gyventojams, vienišiems senoliams...
Apima jausmas, tarsi vienu metu įsijungia visi matomi ir nematomi siurbliai, pasirengę iš jūsų ištraukti laiką, pinigus ir gerumą. Kodėl būtent dabar ir vardan ko?
Taip, vaikams iš globos namų reikia ir pieštukų, ir naujų žaislų, kaip ir tinkamo gydymo sunkiai sergantiems. Ir vienišų senolių kasdienybė skurdi. Rodos, kas gali geriau nei dalijimasis su stokojančiais įprasminti Kalėdų laukimą?
Viešos gerumo ir dosnumo dalybos kartą per metus parodo, kokie iš tiesų skurdūs ir vieniši tie, kurie yra gaunančių pozicijose, ir kokie laimingi yra aukotojai.
Tačiau stebint visas tas garsiai reklamuojamas gerumo ir dalijimosi akcijas, sukirba mintis: ką išgyvena tie, vardan kurių jos rengiamos? Kaip jaučiasi tos suvargusios mamos, kurios ryžtasi pasakoti savo skausmingas istorijas apie neįgalius vaikus? Jos mainais į apmokėtą gydymą sutinka atiduoti viešumo duoklę, nes yra iškentėjusios daug daugiau, nei filmavimąsi, kuris pavirs reportažu, kur jausmingas balsas už kadro pasakos jų vargus, o ryškiai dažyta laidos vedėja ragins atverti savo pinigines jos nelaimei. Kenčiančio žmogaus orumas? Jis seniai sumindytas tuose takuose, kurie atvedė į televizijos studiją. O kuo mažiau orumo, tuo daugiau gailesčio. Ir galimybės pagaliau įsigyti tą nekompensuojamą priemonę.
Ar nebūtų prasmingiau skirti 2 procentus nuo pajamų mokesčio kokiam nors fondui, kurio veikla pasitikima, kad retomis ligomis sergantiems, kenčiantiems nereikėtų dėl lėšų gydymui atiduoti juos šelpiančiai visuomenei viešumo duoklę. Kas norės – visada galės pasidžiaugti viešai. Tačiau jau susiklosčiusi tradicija – tu man savo graudžią istoriją, mes tau labdarą. Techniškai pajamų deklaraciją užpildyti trunka ilgiau nei suspaudyti trumpąjį numerį. Tokia anoniminė parama reikalauja kiek daugiau pilietiškumo, nes yra nulemta ne akimirkos emocijų, bet sąmoningo supratimo.
Viešos gerumo ir dosnumo dalybos kartą per metus parodo, kokie iš tiesų skurdūs ir vieniši tie, kurie yra gaunančių pozicijose, ir kokie laimingi yra aukotojai. „Duoti geriau nei imti“, – ir pora eurų skrieja trumpuoju numeriu.
Vaikai svajoja apie lego ar išmaniuosius įrenginius ne tik todėl, kad nori panirti į žaidimų pasaulį, bet ir todėl, kad tai vienas iš socializacijos būdų – turiu tokius pat daiktus, kaip ir kiti vaikai. Tai vienas iš vaikiškos savivertės matų – ir aš ne blogesnis, ne skurdesnis už kitą.
Nors kalėdinis nepažįstamųjų dosnumas neatneša šeimos ir artimųjų, bet suteikia progą akimirkos džiaugsmui. Bet kodėl apgaudinėjame svetimą, vienišą, nelaimingą vaiką akimirkos džiaugsmu? Kodėl vienišam senoliui dovanojame vienkartinę šilumą sriubos lėkštėje? Ar tik nenorėdami užsidėti savo sąžinei pliusą – ir aš kažką gera nuveikiau? Nes juk kažin ar lengva būtų įsileisti tą beglobį vaiką į savo patogią kasdienybę?
Iš vienatvės, ir skausmo, iš skurdo gali gimti noras kurtis geresnį gyvenimą, kabintis į jį. Tačiau viltis gyventi kitaip neįsižiebia gaunant išmaldą.
Net jei tos dovanos labai nuoširdžios ir tikros, jos šių žmonių gyvenimo nekeičia. Padovanotas imperatyvas džiaugtis per šventes nepalieka vietos susimąstymui ir liūdesiui. Nes liūdesys irgi gyvenimo dalis.
Nenoriu ir nematau prasmės guosti svetimą senolį per Kalėdas, tebūnie tai jam laikas apmąstyti savo nueitą gyvenimo kelią, savo vienatvę ir artėjančią akistatą su amžinybe. Nenoriu meluoti svetimiems vienišiems vaikams ir jų erzinti vienadieniu gerumu. Nei lėkštė sriubos, nei naujas lego, gauti per Kalėdas, gyvenimo nepakeis. Iš vienatvės, ir skausmo, iš skurdo gali gimti noras kurtis geresnį gyvenimą, kabintis į jį. Tačiau viltis gyventi kitaip neįsižiebia gaunant išmaldą.
Kalėdinės gerumo akcijos baigiasi. Kokį ateities lūkestį ir kokią savivertę dovanojame kartu su kalėdine dovana ar auka? Kažkodėl ten įžvelgiu sparčiai augantį mažo žmogaus sindromą, kuris laukia, kol geroji ponia su prabangia suknele numes gerumo kąsnelį. Norėčiau, kad padovanotume tiems vaikams didelę svajonę ir viltį tapti stipriu savo gyvenimo šeimininku, o ne labdaros gavėju. Ir vieniši senoliai tegul apmąsto savo gyvenimą tyloje per šventes, verčiau praskaidrinkime jų kasdienybę.
„Geriau duoti nei imti“ tarsi deklaruoja labdaros pobūvio svečiai, pozuojantys fotografams. Kyla klausimas, kam reikalingesni tie kalėdinės labdaros vakarėliai ir mugės – gaunantiems ar aukojantiems? Gera proga pasipuošti, papozuoti ir patekti į populiarų leidinį ar portalą? Atsidurti šalia iki skausmo įgrisusio žinomo veido ir tapti irgi kiek žinomu? Ar tikrai tos puošnios suknelės siūdinamos, perkamos tik vargšų sergančių vaikučių labui? Juk taip tik dar labiau pabrėžiama atskirtis tarp „jie“ ir „mes“.
Prie sienelių besifotografuojantys labdaros davėjai suteikia progą sužibėti visažiniams mūsų kuklios mados provincijos dizaineriams ir stilistams. Kuo garsesni ir išraiškingesni komentarai, tuo didesnė tikimybė būti kur nors pacituotam, nes spaudos dėmesį pritraukiančių darbų kaip nėra, taip nėra.
Ir dar. Manau, kad visa šita privalomai savanoriško kalėdinio gerumo raizgalynė daro mus vis mažiau jautrius. Kartą per metus ištuštinta piniginė uždeda sąžinei ramybės antspaudą. Juk paaukojau keletą eurų kažkokios televizinės transliacijos metu, pirkau dovanas vaikų namų auklėtiniams ir net įsigijau dar vieną nereikalingą rankdarbį kažkokioje mugėje.
Privalomas kalėdinis gerumas visomis savo materialiomis formomis apraizgo kasdieninį gyvenimą: Advento kalendorius ir jo langeliuose slypintys maži šokoladukai simbolizuoja, kokį vartotojiškumo žvėrį maitiname savo vaikuose: dovanos po egle, dovanos nuo senelių ir krikštatėvių, keitimasis dovanomis mokyklose ir darželiuose, dovanos kitiems vaikams. Kažkas pasakys – vaikai ne tik patys gauna dovanas, bet ir mokosi dovanoti, ruošdami jas kitiems. Pridursiu – iš tėvų piniginės.
Visos šios prieššventinės dorybės, pažyrančios tarsi konfeti iš maišelių, klaidžioja advento periodu tarsi našlaitės, nes visų dorybių matas yra saikas. Būtent saiko šiame gerumo turguje ir trūksta. O kiekviena dorybė, be saiko prievaizdo, žiūrėk, ir išvirsta savo pačios antipodu ar karikatūra.
Bet Kalėdos vis dar krikščioniška šeimos šventė. Todėl tai laikas, kai noriu puoštis ir puošti namus, aplankyti savo močiutę, pažaisti su savo vaikais, paruošti savo šeimai šventinį stalą, apmąstyti savo gyvenimą.
Kalėdos yra kiek daugiau nei pasitenkinimas padarius gerą darbą. Tai laikas pauzei, pertraukai ir poilsiui nuo visų darbų. Gerų irgi. Laikas būti su tais, kurie svarbiausi. Arba tik su savimi. Nes baigus sproginėti šventiniams fejerverkams ateis ir vėl kasdienybė, kurioje reikės ir pilietiškumo, ir atjautos, ir pagalbos. Kodėl visus gerus darbus reikia nudirbti būtinai per Kalėdas?
TAIP PAT SKAITYKITE: Rūta Udraitė Mikalauskienė: „Gerumo“ akcija ar meškos paslauga vaikams?
