Kad sostinės savivaldybės administracija šiuo projektu, kaip ir visais kitais savo darbais, sužavėta – nenuostabu.
„Mes tikrai neplanuojame atidėti šios kampanijos, kuri, manau, yra pati geriausia Vilniaus reklama tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – žurnalistams sakė sostinės administracijos direktorius P.Poderskis. Pasak jo, ši reklama „yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį“.
Jis atmetė kritiką, kad „G taško“ reklama stiprina Vilniaus kaip sekso turizmo miesto įvaizdį. „Manau tai klaidinga nuostata ir jiems reikia arba geriau susipažinti su pačia reklama, arba patiems atsakyti, kodėl jie tokius dalykus įžvelgia vienoje ar kitoje reklaminėje produkcijoje“, – kalbėjo P.Poderskis.
Taigi sprendimas priimtas ir tie vilniečiai, kurie yra nepatenkinti, kad jų gimtasis miestas reprezentuojamas būtent taip, turi tenkintis neišmanėlių, davatkų ir nemodernių etiketėmis.
„Susipažinkite geriau su reklama“ – ir akys jums atsivers. Žinoma, gera reklama yra ta, kuri suprantama per pirmąsias sekundes, kai yra išgirstama ar pamatoma – jei jau reikia ją aiškinti, darbas nekoks.
Būtų įdomu išgirsti konkrečius argumentus ir įžvalgas, kaip galima šiame reklaminiame šūkyje įžvelgti raginimą kurti geresnį pasaulį. Jei reklamos tikslas toks – neabejotina, ji nevykusi. Bet ji puiki, jeigu siekiama transliuoti žinią apie galimybę, perspektyvą patirti malonumo viršūnę. Tikėtina, kad būtent taip ją supranta dauguma – nesvarbu, pritariančių ar oponuojančių šiai idėjai. Bet, matyt, biurokratui nesiverčia liežuvis išrėžti: „atvarykit į Vilnių ir pajusit tikrą orgazmą“. O gal sąmoningai išsisukinėja, nes puikiai žino, kad sostinėje ieškodami taško G visą amžinybę klaidžiotų ir vilniečiai, ir miesto svečiai – visai nesvarbu, tiesiogiai ar kokiomis nors perkeltinėmis prasmėmis suprastų šį raginimą.
Tarp reklamos kritikų esama balsų, kurie jai nepritaria vien dėl artėjančio popiežiaus vizito – neva netinkamas kontekstas.
Popiežius, kuris yra Vatikano valstybės vadovas bei Katalikų bažnyčios galva, čia atvyksta ne todėl, kad Lietuva ar Vilnius vykdo vienokią ar kitokią savireklamos kampaniją. Būtų keista, jei suvereni valstybė imtų derinti savo įvaizdžio kūrimą bei viešinimą prie užsienio vadovų, tegul ir labai garbių, vizitų. Tai būtų tam tikro vasaliteto demonstravimas. Kita vertus, tie Lietuvos piliečiai, kurie yra katalikai, iš tiesų yra popiežiaus pavaldiniai, tik ne pilietine, politine, bet konfesine prasme ir todėl turi teisę išsakyti savo poziciją. Beje, vasaliteto ir pavaldiniško nuolankumo demonstravimas prieš užsienio valstybių svečius nėra naujas reiškinys – „ką pagalvos aukšti svečiai iš ES?!“ – ir pirmininkavimo proga buvo aptvarkytos gatvės iš oro uosto.
„Mes jau irgi esame civilizuoti ir sutvarkysime smurtą prieš vaikus pagal jūsų pavyzdį ir rekomendacijas“ – ir iki Norvegijos monarchų vizito pliusas užsidėtas – galima jau be gėdos jausmo pozuoti su užjūrio ponais – pagal jų šalies pavyzdį įstatymas priimtas.
Dabar nauja problema – apie mus nieko nežino daugybė žmonių Vakaruose! Tai praneškime jiems, kad esame! O koks efektyviausias ir paprasčiausias būdas pritraukti dėmesį? Žinoma, kad seksas reklamoje! Kuo netikėtesnis požiūris ar vaizdavimo būdas, tuo didesni šansai būti pastebėtam ir įsidėmėtam.
Tik į kokią tikslinę auditoriją orientuota ši reklama? Ir kur vis dėlto reikėtų atvykėliui ieškoti to taško G – didžiausio malonumo šaltinio? Atkreipti dėmesį – viena, bet atkreipus juk reikia ir ką nors pasakyti?
Jei koks nors berlynietis ar londonietis nėra girdėjęs apie Vilnių, ar tikrai būtina jį čia kviestis? Galima tik pasidžiaugti, kad įvedus eurą sostinėje kainos gerokai pakilo ir čia jau neslampinėja pigaus alaus prisisiurbę atvykėliai, kuriems prezidentūros kampai tėra artimiausia vieta nusišlapinti. Jų supratimu, Vilnius jau nebėra G taškas, kur kažkada galėdavo net bedarbis pasijusti milijonieriumi, kabinti makaronus gražioms, bet neturtingoms vilčių kupinoms merginoms ir už kokteilio taurę bei nerealius pažadus tikėtis aistringos nakties.
Reklama taikoma ne tik į tam tikrą auditoriją, bet ir į tam tikrus konkrečios auditorijos poreikius. Turbūt pigaus alaus ir sekso turistų ieškančių mums nereikia? Juk būtų smagu, kad čia atvyktų išsilavinę ir pasiturintys?
Čia yra puiki proga prisiminti A.Maslaw piramidę. Jos principai taikomi ir versle – kuriam žmogaus poreikiui orientuota produkcija ar paslaugos.
Trumpai prisiminkime. Visi žmogaus poreikiai sudaro piramidę, jie nėra lygiaverčiai. Žemiausio lygmens poreikius reikia patenkinti greičiausiai, kol jie nepatenkinti, žmogus negali siekti kitų.
Patenkinę savo žemesnio lygmens poreikius, žmonės gali atkreipti dėmesį ir į kito reikmes, būti visuomeniškas, siekti asmeninio, profesinio tobulėjimo.
Fiziologiniai poreikiai yra tie, kurie padeda užtikrinti pagrindines gyvybines funkcijas – kvėpavimą, miegą, maistą, lytinius santykius.
Saugumo poreikiai apima fizinį ir psichologinį saugumą, žmogus nori būti tikras, kad jam ir jo artimiesiems negresia joks pavojus: jo kūnas, teritorija, turtas yra saugūs.
Socialiniai apima norą turėti draugų, sukurti šeimą, išgyventi meilę, intymumą.
Savivertės ir pripažinimo poreikiai pasireiškia socialinio statuso siekiu, noru turėti gerą reputaciją, sulaukti aplinkinių pagarbos bei pripažinimo.
Savirealizacijos ir problemų sprendimo poreikis reiškia, kad žmogus nori būti naudingas kitiems, spręsti visuomenines problemas, tobulėti, įprasminti savo gyvenimą, darbus.
Karų, suiručių laikotarpiais absoliuti dauguma žmonių gyvena besirūpindami fiziologiniais ir saugumo poreikiais. Gerovės valstybėse vis aktualesni aukščiausi poreikiai, nes pagrindiniai būna užtikrinami.
Todėl verslininkai norėdami parodyti savo prekės ar paslaugos kokybę, išskirtinumą, net jei tenkina pačius pagrindinius poreikius (maisto, miego), stengiasi ją pateikti taip, kad atrodytų, jog ji atliepia ir bent kiek aukštesnius. Todėl maisto produktai – ne tik skanūs ir sveiki, bet ir paruošti taip, kad taupytų brangų laiką, suburtų šeimą ir t.t.
Kiekvieno aukštesnio lygmens tenkinimas kainuoja daugiau laiko ar pinigų ir kuo aukštesnius poreikius žmogus gali tenkinti, tuo aukštesnis jo socialinis statusas.
Grįžkime prie skandalingosios reklamos. Į kokius ir kieno poreikius ji orientuota? Aliuzija į orgazmą žada didžiausią pasitenkinimą. Tačiau kur ir kaip jo ieškoti?
Pažiūrėkime, kaip atrodytų žadėto G taško paieškos tikrovėje. Kelionė prasidėtų nuo oro uosto. Viešu transportu arba taksi. Nauju dyzeliniu autobusu, jei pasisektų. Keliaujant po Vilnių tikrai tektų pasivažinėti ir nekondicionuojamais, nežinia kada valytais, keistų kvapų pilnais autobusais ir troleibusais. Taksi, kurių vairuotojai gaili pinigų ir dezodorantui, ir salono valymui. Tikėtina, kad autobusų kontrolieriai, nebendraujantys nė viena iš kalbų, kuriomis bus rodoma garsioji G reklama, sugebėtų bilieto įsigijimo taisykles paaiškinti savo raudonajame autobusiuke išlaipinę užsienietį zuikį ir taip gerokai įkaitintų atvykėlio kraują – juk niekur Europoje tokio jaudulio patirti neįmanoma. Dar jaudulį pakurstytų vaizdai abipus gatvės – bakužės šiferio stogais ir raudoni Naujininkų bendrabučiai.
Bet ar tai jau taškas G?
Norintiems pasimėgauti vietos kulinariniais šedevrais pavyktų tik tuo atveju, jei kas rekomenduotų tinkamą vietą, nes vaikštant Pilies gatve šalia kičo krautuvėlių kažin ar pavyktų gauti ką nors lietuviška. Tačiau sienų teplionės ir trupančius balkonus saugantys tinkleliai tikrai atkreiptų dėmesį. Bet gal pavyktų apsipirkti? Juk žmonės keliauja ir dėl to. Deja, tų pačių prekinių ženklų kainos ir pasiūla pirkimo malonumui atsiduoti nepriverstų...
Galbūt perpildyti šiukšlių konteineriai, automobilių prigrūsti kiemai, duobėtos gatvės kaip civilizacijos ženklai atrodytų atvykėliui iš egzotiškų kraštų. Bet iš Londono? Berlyno?
„Niekas nežino, kur jis yra, bet kai jį randa – tai nuostabu.“ Čia kalbama ne apie eilinį Europos užkampį, ne apie naują pramoninį miestelį, bet apie 700 metų senumo LDK sostinę, šiaurės Jeruzalę, baroko perlą, Statutų, Universiteto, religijų ir tautų sugyvenimo, karų, gaisrų naikintą, bet vis atstatytą, Žygimanto ir Barboros meilės liudininką.
Galbūt geras gidas tai papasakotų. Bet ką bylotų griūvantis Gedimino kalnas, griozdiškomis statybomis niokojamas Senamiestis, nuobodūs muziejai?
Na, bet gal čia miestas, kuriame pirmiausia gera gyventi vilniečiams ir turistai gali sužinoti, ką ir kaip daryti, kad savo namuose atrastų G, kurį kiekvienam vilniečiui savo nuoširdžiu rūpesčiu aitrina jo miesto valdžia?
Galbūt perpildyti šiukšlių konteineriai, automobilių prigrūsti kiemai, duobėtos gatvės kaip civilizacijos ženklai atrodytų atvykėliui iš egzotiškų kraštų. Bet iš Londono? Berlyno?
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas į pavojingą, priešų puldinėjamą kraštą, kuriame nebuvo daug ko, kuo galėjo didžiuoti ano meto Vakarų Europa nekvietė bet ko ir bet kaip. Garsą apie Vilnių skleidė pasiuntiniai. Ir jie buvo išgirsti. Nes kunigaikštis turėjo viziją – tiems laikams modernią ir patrauklią. Todėl atsirado norinčių čia atvykti ir ją kurti.
Vilnius šiandien neturi vizijos. Todėl ir plano, koks turi būti. Tai verta pasinaudoti senu reklaminiu triuku – seksas parduoda viską? Ir nesvarbu, kad daug kam tai nepatinka. Kaip ir niokojami Misionierių sodai, kaip ir planai užstatyti Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kaip ir užmačios atsikratyti troleibusų ar visus sostinės benamius bei girtuoklius sukelti po vienu stogu pilkapio papėdėje...
Jau 14 metų esame ES narė. Vilnius – viena iš 28 jos sostinių. Reklamos kūrėjai skundžiasi, kad apie Vilnių žino vos 4–5 proc. apklaustų britų ar vokiečių. Šiais interneto, socialinių tinklų ir milžiniškos emigracijos iš Lietuvos laikais! Europinių lėšų įsisavinimo ir investicijų pritraukimo laikais!
Ar garsiai pranešus apie Vilnių ir pavaizdavus jį kaip paklode saujoje suspaustą tašką žemėlapyje jau plūstelės čia turistų srautas? Mokių, išsilavinusių ir kultūringų turistų srautas?
Juk buvo projektas „Lietuva – drąsi šalis“, koncepcija „Lithuania. Real is beautiful“. Dabar liko paskutinė viltis – kažkur drąsios šalies gražiame mieste slypi taškas G? Gal bent dėl jo atvažiuokit?
