Regina Statkuvienė: Kitas Petro Gražulio šūkis: „Už abortus, vyrai!“?

Natūralu, kad atsirado smerkiančių politiką ir dėl jo dviveidystės. Tie, kuriems abortas atrodo nusikaltimas, o reikalavimas jį darytis – smurtas prieš moterį, pasipiktino tokiu elgesiu.

Bet jei P.Gražulis yra abortų šalininkas, dėl kažin kokių priežasčių to anksčiau nepripažinęs, tai jo veiksmai yra nuoseklūs ir labai progresyvūs. Užuot siuntinėjęs žinutes savo vaiko motinai, kad ji jį sužlugdė, galėtų atskleisti kitas pažiūras (juk taip ir neaišku, kurios tikros) ir gelbėti politiko karjerą.

Dabar P.Gražulis galėtų keliauti į rinkimus su šūkiu, kurio Lietuvoje dar niekas nedrįso naudoti – sulyginti vyrų ir moterų teises į abortą. Čia būtų nauja politinės veiklos erdvė, kurioje nušluostytų nosį visiems, teigiantiems, kad abortas – tai moters teisė, ir įsivaizduojantiems, kad tai progresyvios idėjos. O kaip gi vyras? Juo labiau, kad tokios idėjos anksčiau ar vėliau ateis ir į mūsų kiemą.

Visuomenėse, kur lyčių santykiai pasuko prie karingo varžymosi dėl vienodos įtakos visose gyvenimo srityse, vyrai ima reikalauti teisės į abortą. Tiesa, gana sąlyginės.

„Suteikti vyrams teisę į abortą“ – ne naujas vyrų, kovojančių už savo lygias teises į reprodukciją ir vaikų auginimą, šūkis. Paskaitykit liberalių šalių liberalią spaudą, pavyzdžiui, Olandijos.

Kad vaikas nėra motinos nuosavybė, o tėvas tik piniginė jo išlaikymui su teise į savaitgalinius pasimatymus, daugelyje šalių jau niekas nesiginčija. Kartais tos lygybės vardan vaikai ir po skyrybų „padalijami“ po lygiai – t.y. vieną savaitę vaikas gyvena pas tėtį, kitą pas mamą. Taip vienodai pasidalijamos išlaidos, laikas, atsakomybė. Kaip jaučiasi toks du namus turintis vaikas – jau kita tema. Tačiau, svarbiausia, kad abu tėvai turi po lygiai teisių ir pareigų, ir vienodai laisvo laiko daryti karjerą, ilsėtis, ieškotis naujo gyvenimo draugo ar draugės. Jokios diskriminacijos.

Bet abortų klausimu vyrai yra labai diskriminuojami – pasakytų modernusis abortų aktyvistas vyras. Ir pažertų štai tokių argumentų: jei moteris nutaria, kad nenori gimdyti, vyras jos sprendimo paveikti negalės. Nesvarbu, kad jis apie tą vaiką svajoja, jo laukia ir nori. „Dabar nepalankus metas, neturime pinigų, tai nesuderinama su mano karjera, esame meilužiai ir tai pakenks mano santuokai, jau turiu vaikų...“ Tokiam vyrui belieka tik prašymai, maldavimai, bet jokio teisinio kelio užkirsti šį sprendimą ar gauti kompensaciją, jei moteris pasielgtų neatsižvelgdama į jo poreikius.

Bet jei bus situacija atvirkštinė – vyras dėl tų pat priežasčių nenorės vaiko ir reikalaus aborto, bet moteris prieštaraus, jis bus ne tik pasmerktas, bet ir gimus tam vaikui iki pat pilnametystės privalės prisidėti prie jo išlaikymo. Net ir tuo atveju, jei moteris melavo, kad vartoja kontraceptines tabletes ir tiesiog gudriai juo pasinaudojo, neretai – neblaiviu.

Visuomenėse, kur lyčių santykiai pasuko prie karingo varžymosi dėl vienodos įtakos visose gyvenimo srityse, vyrai ima reikalauti teisės į abortą. Tiesa, gana sąlyginės. Jie mano, kad jei nėštumas neplanuotas, jie turi teisę iki tam tikro termino (paprastai to, iki kurio toje šalyje legaliai atliekami abortai), oficialiai pareikšti, kad yra prieš vaiko gimimą ir taip būtų atpalaiduoti nuo bet kokių pareigų tam vaikų ar teisių į jį.

Nenoriu įsivaizduoti, kas būtų, jei priėmus tokį įstatymą, vyrai abortų aktyvistai nenurimtų ir imtų reikalauti dar daugiau teisių. Juk ne visi nenori vaikų tik dėl galimų išlaidų. Kai kurie gali pažerti ir kitokių, nefinansinių, argumentų: nenoriu matyti vaikštant savo neištikimybės liudijimo, buvau girtas, sergu genetine liga ir nenoriu jos perduoti, moteris nėra sveika ir manęs neinformavo, kad palikuonis gali būti „nepilnavertis“, pasaulyje ir taip daug žmonių, jau turiu vaikų...

Ar tai reiškia, kad tokie vyrai įgytų teisę reikalauti, kad moteriai būtų daromas abortas, nors ji prieš? Juk vaikas abiejų! Tiesa, dar net ne vaikas, o tik embrionas, vadinasi, panašiai, kaip ir bet koks kitas bendras turtas, galėtų būti dalijamas?

Ir iš šios perspektyvos pažvelgus į P.Gražulio situaciją, ji atrodytų priešingai, nei mes ją matome šiandien. Tai politikas būtų auka! Jam nebuvo suteikta reprodukcinė teisė, kokią turi moterys – teisė į abortą, nors jis jos pageidavo, jis turi finansinių išlaidų ir jo asmeninis gyvenimas buvo paviešintas!

Šią situaciją paanalizavau tik todėl, kad ji puikiai atspindi vieną pagrindinių Vakarų pasaulio šio laikmečio aktualijų – diskusijas dėl eutanazijos, abortų liberalizavimo ar visiško uždraudimo.

Klausimai, kas, arba tiksliau kada, yra žmogus, kurio gyvybė turi būti ginama, o kas ir kada gali būti kitų ar savo paties valia eliminuotas iš gyvųjų tarpo, keliami būtent dabar neatsitiktinai – į juos atsakyti turi kiekviena nauja civilizacija ar kultūra.

Gyvename ant technologinių permainų slenksčio, kurios, neabejotina, virs ir kultūriniais, o galbūt ir civilizaciniais lūžiais. Ketvirtoji pramonės revoliucija čia pat.

Dar nenorime girdėti pagrindinės artėjančių technologinių, o kartu ir etinių, permainų žinios – nebereikės tiek žmonių. Ir dirbančių, ir pasenusių.

Šiandien itin aktualios dvi skirtingos, bet labai susijusios temos: abortų, eutanazijos liberalizavimas/draudimas ir klausimai, kaip reikės persikvalifikuoti ar prisitaikyti prie darbo rinkos, kai robotai ar dirbtinis intelektas pakeis daugelį profesijų, o didžioji visuomenės dalis bus pagyvenę ar seni žmonės.

Diskusijos apie tai, kas išlaikys būsimus pensininkus artėjančių demografinių krizių akivaizdoje, vyksta gyvybės kultūros, krikščioniškos etikos ideologinėje šviesoje, todėl svarstomi galimi ateities scenarijai (emigrantų įsileidimas, pensinio amžiaus ilginimas, pinigų kaupimas įvairiuose fonduose) gali būti visai neaktualūs jau po kelių dešimtmečių.

Mirties kultūroje negimusio žmogaus gyvybė, kaip kažkada vaiko, priklauso tik nuo tėvų valios ir malonės, o seno žmogaus gyvenimas tėra didelės, neracionalios ir neatsiperkančios išlaidos. Pasikeitus etninei europiečių sudėčiai, ateities jauniems dirbantiems žmonėms – naujiesiems europiečiams – gali kilti klausimas, kodėl jie turėtų išlaikyti minias senųjų europiečių, kurie jiems svetimi etniškai, kultūriškai?

Dar nenorime girdėti pagrindinės artėjančių technologinių, o kartu ir etinių, permainų žinios – nebereikės tiek žmonių. Ir dirbančių, ir pasenusių. Naujųjų elitų poreikius puikiai tenkins gerokai mažesni skaičiai.

Baigėsi laikai, kai valstybėms reikėjo daug sveikų ir išsilavinusių žmonių – fabrikinė gamyba, karai buvo masiniai. Todėl ir skiepai tapo privalomi, kaip ir visiems pasiekiamas švietimas ar sveikatos priežiūra. Nei viena konkuruojanti šalis iki šiol negalėjo leisti sau prabangos turėti mažėjantį gyventojų skaičių. Ekonomikos variklis buvo žmonės, karinės galios – irgi. Dabar ima varžytis technologijos.

Eutanazija gali tapti tuo sprendimu, kuris pasenusią visuomenę vėl pavers jauna ir išspręs klausimą, ką gi daryti su gausiu nedarbingų senų žmonių skaičiumi.

Visa žmonijos progreso istorija paremta kitų žmonių išnaudojimu. Romėnai savo civilizaciją sukūrė ant vergų darbo. Paskui buvo feodalizmas, kolonializmas. Įdomu, kad vieną nužmoginimą pasmerkus, jo vietą užimdavo kitas. Vergus pakeitė baudžiauninkai, šiems tapus laisvais – gerovė buvo kuriama išnaudojant kolonijinių kraštų žmones.

Kitų išnaudojimo asmeniniam labui principai galioja ne tik visuomeniniame, bet ir individualiame, šeimos lygmenyse. Kai kuriose kultūrose nuo bendruomenių būdavo atskiriami ir paliekami mirti senoliai, kurie jau nebegali būti naudingi, nes rūpestis jais atimtų skurdžius resursus, kurie svarbesni jaunajai kartai. Spartiečiai nuo uolų numesdavo silpnus ar apsigimusius kūdikius, kad jie netaptų našta bendruomenei.

Krikščionybė ir ant jos išaugusi vakarietiška kultūra pirmą kartą žmonijos istorijoje pasisakė už žmogaus teises visiems. Tiesa, tie pokyčiai vyko pamažu ir iki šiol tebevyksta.

Nors šiandien apie abortus ir eutanaziją kalbama iš žmogaus teisių pozicijos, tačiau žmogaus teisės netaikomos negimusiems, o vis dažnesni eutanazijos piktnaudžiavimo atvejai rodo, kad – ir seniems bei ligotiems.

Beje, vaikai iki šiol dar neretai suprantami kaip mažiau žmogiško orumo verti. Vien draudimas juos mušti sukėlė kiek diskusijų! Visai neseniai tėvai galėdavo parinkti savo atžaloms sutuoktinius, o pažvelgus į istoriją – turėjo teisę juos parduoti už skolas ar net nužudyti (beje, kai kuriuose arabų kraštuose ir dabar „garbę praradusios“ moterys yra žudomos savo giminaičių). Negimusio vaiko žmogiškumas šiandien yra reliatyvus – priklausomai nuo to, laukiamas jis ar ne.

Įdomu, kad šiuolaikinėse visuomenėse pasisakantys už abortų ir eutanazijos įteisinimą priskiriami progresyvių pažiūrų stovyklai, o reikalaujantys draudimo – atsilikusių.

Taip atrodo, nes pirmieji akcentuoja žmogaus pasirinkimo laisvę, o antrieji – draudimus. Tačiau ir draudimai gali būti progresyvūs, o tolerancija – atgyvena. Pavyzdžiui, vergovės draudimas būtų nesuprastas Antikoje, bet šiandien aiškus, kaip ir tolerancija jai yra atgyvena.

Kai yra pasmerktos kone visos išnaudojimo formos (jos egzistuoja, bet jau kaip kriminalinio pasaulio veiklos), kitas logiškas žingsnis būtų gyvybės apsauga – nuo prasidėjimo momento iki mirties.

Kodėl gyvybės apsauga vis dar atrodo konservatyvi ir nemoderni? Viena priežasčių – akcentuojami draudimai, o ne gyvybės kultūros skleidimas bei puoselėjimas, o tai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Šią ideologinę poziciją neretai užima politikai-fariziejai ar politinės jėgos, siekiančios tvarkyti pasaulį draudimais. Formalūs draudimai gali statistinėse lentelėse sumažinti abortų skaičių, tačiau jei jie bus atliekami nelegaliai, nusinešdami dar ir moterų gyvybes, jei paplis abortų turizmas, tai bus tik dar vienas apsimetėliškas „geras darbas“, nepriartinantis mūsų prie gyvybės kultūros.

Pagal verslo liudijimą dirbanti ir mokesčius mokanti moteris neturi teisės į motinystės išmoką. Tai irgi smurtas ir netiesioginis raginimas „susitvarkyti“.

Nes draudimai veiksmingi tik tada, kai visuomenėje iš esmės yra sutariama, kad tai, kas draudžiama, yra neigiamas ir labiau žalingas nei naudingas dalykas. Kitu atveju draudimai neefektyvūs ir sukuria naujas problemas.

Gyvybės, žmogiško orumo suteikimo „mažiau žmonėms“ idėjos visais laikais buvo tos, kurios lenkdavo kasdienybę ir amžininkų būdavo peikiamos kaip kenksmingos egzistuojančiai tvarkai. Tačiau neišvengiamai jos laimėdavo, nes pasaulis keitėsi.

Grįžkime prie P.Gražulio situacijos. Išsiskyręs, brandaus amžiaus, finansiškai apsirūpinęs vyras šalyje, kur ikivedybiniai santykiai nėra uždrausti, sužinojęs, kad jo jaunesnė draugė laukiasi, susigėsta ir siūlo abortą. Juk natūrali reakcija, tiesa, gyvybės, o ne mirties kultūrą skleidžiančio žmogaus, būtų begalinis džiaugsmas: kad yra fizinių jėgų ir sveikatos, kad gims dar vienas palikuonis, kad bus galima jį auginti nekartojant ankstesnių klaidų, kad į pasaulį ateina žmogus, kuriam aš būsiu svarbiausias...

Tačiau visuotinis politiko pasmerkimas teikia vilties, kad gyvybės, o ne mirties kultūra dominuoja mūsų visuomenėje. Juk net abortų šalininkai iš tiesų savo įsitikinimus dažnai grindžia ne gyvybės neigimu, bet mažesnio blogio pasirinkimu. Tai savotiškas rankų nusiplovimas ir visų iššūkių, su kuriais susiduria neplanuoto vaiko besilaukianti moteris, perkėlimas ant jos pečių.

Gyvybės kultūros skleidimas reikštų, kad kiekvienas naujai gimstantis žmogus būtų apsaugotas ir nuo smurtinio artimųjų požiūrio juo atsikratyti, „negadinti“ gyvenimo, ir nuo ciniško valstybės institucijų požiūrio, kai pagal verslo liudijimą dirbanti ir mokesčius mokanti moteris neturi teisės į motinystės išmoką. Tai irgi smurtas ir netiesioginis raginimas „susitvarkyti“.