Ar tikrai nužudžius vieną drakoną ateina laisvė? Juk kartais jį nukovęs karžygys patogiai įsitaiso senosios pabaisos uoloje ir tampa dar žiauresniu, godesniu despotu. Panašiai yra ir su stereotipais – vos tik sunaikinamas vienas, jo vietoje atsiranda kitas.
Taip atsitinka, nes mūsų galimybės išmokti įvairius galimų situacijų sprendimus yra ribotos laike ir erdvėje, todėl atsidūrę naujoje situacijoje žmonės privalo vadovautis savo pačių ar kitų įdiegtomis išankstinėmis nuostatomis, kad galėtų nutarti, kokį sprendimą priimti.
Informacijos ir elgesio alternatyvų perteklius buvo iššūkis ir pirmykščiam medžiotojui, ir šiuolaikiniam žmogui. Tik pirmasis turėjo stereotipizuoti aplinką, gamtos reiškinius, gyvūnus, o antrasis – informacijos šaltinius, produktus, žmones.
Tiek liberalias, tiek konservatyvias vertybes bei ideologiją pasirinkę žmonės gali būti ir tolerantiški, ir fundamentalistai – nelygu jų požiūris į kitaminčius.
Todėl įvairiais istoriniais laikotarpiais bei skirtingose kultūrose egzistavo bei egzistuoja skirtingi stereotipai.
Kas šiandien labiausiai stereotipizuojama mūsų visuomenėje? Lyčių santykiai? Istorijos vertinimas? Emigrantai ir imigrantai? Manau, tolerancija. Kaip šiandien suprantamas tolerantiškas žmogus? Tas, kuris pritaria homoseksualų partnerystei, pasisako už atviras sienas, kovoja su ksenofobija ir t.t.? Netolerantiškas – gina tautinės valstybės idėją, yra tik už heteroseksualių asmenų santuokas ir prieš pabėgėlių priėmimą?
Tačiau tolerancija yra ne tam tikra ideologinė ar vertybinė pozicija – tai yra pakantumas kitam ir kitokiam, kitai ir kitokiai nuomonei. Bendraminčių palaikymas nėra tolerancija, tai būdinga bet kuriai ideologijai. Tiek liberalias, tiek konservatyvias vertybes bei ideologiją pasirinkę žmonės gali būti ir tolerantiški, ir fundamentalistai – nelygu jų požiūris į kitaminčius.
Šiandien būtent po tolerancijos vėliava skleidžiama labai daug netolerancijos (konservatyvios nuostatos jau senokai įvardintos kaip stereotipai ir todėl yra priimamos gana kritiškai, su išankstiniu skepsiu), kai kitaminčiai viešai gėdijami, stigmatizuojami, nesuteikiama tribūna jų nuomonei, o ginčuose ieškome ne tiesos, bet stengiamasi oponentą „atversti“.
Juk šiandien pakanka teiginio: „tavo mąstymas paremtas stereotipais“, kad žmogaus nuomonė, įsitikinimai, argumentai ar pasaulėjauta būtų nuvertinti, kaip pasenę, neatitinkantys laikmečio realijų ir todėl neverti nei rimto dėmesio, nei diskusijos. Nors stereotipais kartais vadinami visai ne stereotipai, bet žmogaus įsitikinimai, vertybės ar pragmatiniai pasirinkimai.
Mokslinėje literatūroje stereotipas apibrėžiamas kaip supaprastinta ir nepaslanki nuomonė apie kokį nors tikrovės objektą. Jau vaikystėje klausydamiesi pasakų sužinome, kad pamotė pikta, o podukra – gera, kad lapė gudri, o vilkas – kvailas...
Vėliau stereotipų sąrašas ilgėja. Jie gali būti perimti iš ankstesnių kartų, bet jie gimsta ir dėl žmogaus psichikos ypatybių – poreikio rūšiuoti informaciją.
Taigi, stereotipai nėra neracionalūs. Jie ilgos kolektyvinės patirties apibendrinimas. Juk net ir šiandien vaikus mokome nekalbėti ir niekur neiti su nepažįstamais, nors tikrai ne kiekvienas praeivis potencialus nusikaltėlis.
Kodėl vienos grupės tampa „atpirkimo ožiais“, o kitos ne – iki šiol atviras klausimas.
Vienas iš populiariausių stereotipizavimo objektų: savi ir svetimi. Svetimųjų baimė ateina iš ankstyvos vaikystės. Savus atpažinti kūdikiai išmoksta iki maždaug 6 mėnesio, paskui ima bijoti svetimųjų, nors jie nėra jam nieko bloga padarę ir mažylis juos mato pirmą kartą.
Visuomenėse skirtumai tarp objektų, priskiriamų savų kategorijai, paprastai sumažinami, o kitų – padidinami. Taip įtvirtinamos „mes“ ir „jie“ skirtys, kurios naudingos tada, kai reikalinga kolektyvinė mobilizacija, pavyzdžiui, karo atveju.
Tačiau, „kitų“ stereotipizavimas sukelia ir įtampas visuomenėse. Kai susiduriama su frustracija, kurios šaltinis nėra aiškus arba nepasiekiamas, priešiškumas nukreipiamas būtent į kitus – „atpirkimo ožius“. Pavyzdžiui, paskelbus Brexit‘ą labai padaugėjo išpuolių prieš Rytų europiečius, nors jie niekaip nebuvo susiję su tuo procesu. Holokaustas, įvairūs genocidai – atskiros ir sudėtingos temos, taip pat susijusios su stereotipizavimu.
Kodėl vienos grupės tampa „atpirkimo ožiais“, o kitos ne – iki šiol atviras klausimas.
Stereotipais apipintos ne tik savų ir svetimųjų skirtys, bet ir lyčių santykiai, istorijos vertinimas, kasdienio gyvenimo reiškiniai.
Stereotipus galima suskirstyti į tris grupes: žinomus, tačiau jau neturinčius didesnės įtakos mūsų kasdieniam gyvenimui – jie pasitelkiami kaip metaforos, iliustracijos; nes ta realybė, kurioje jie buvo susiformavę, labai pasikeitė ir todėl jie neteko savo galios, nors nėra pamiršti. Pavyzdžiui, tai tokie teiginiai, kad moterų vieta namuose, o vyrai turi daryti karjerą, kad jaunimas privalo paklusti vyresniems. Nors tikrame gyvenime kiek moterų gi šiandien yra bevalės namų šeimininkės, kiek jaunuolių prašo tėvų leidimo tuoktis ar studijuoti?
Stereotipų laužytojai nepastebi vieno paprasto, bet labai svarbaus dalyko: daugelis stereotipų, su kuriais kovojama, iš tiesų jau seniai yra praradę stereotipo statusą ir virtę tradicijomis, reliktais, laisvais pasirinkimais.
Atpažintas ir įvardintas stereotipas praranda savo galią.
Yra kita kategorija stereotipų. Visuomenė jų atžvilgiu nėra taip kategoriškai nusiteikusi. Ir net dažnas nesutiks, kad tuos reiškinius taip vadintume. Daugelio įsitikinimu tai veikiau realybė, o ne stereotipas.
Pavyzdžiui, sociologinėse apklausose terminas „vyresnio amžiaus, žemas pajamas gaunantys mažų miestų gyventojai“ sukelia asociacijas su menkai išsilavinusiais, siauro akiračio žmonėmis, nors toje kategorijoje esama ir labai šviesių asmenybių. Prie tokių stereotipų galima priskirti: „visi politikai vagys“, „visi medikai ima kyšius“. Kadangi šiose grupėse yra iš tiesų taip besielgiančių, stereotipas gyvuoja nepaisant ir į jo apibrėžimo lauką nepatenkančių egzistavimo.
Įtvirtinamas naujas stereotipus, kad vyresni, išsilavinę ar daug pasiekę vyrai yra linkę priekabiauti prie jaunesnių, socialiniu statusu žemiau esančių moterų ar merginų.
Todėl šiandien kovojama ir su stereotipais, ir su jiems klestėti leidžiančiomis priežastimis.
Ar tai reiškia, kad žmonių tarpusavio santykiai vaduojasi iš stereotipų gniaužtų ir pereinama prie individualizuoto žmonių, situacijų vertinimo?
Naivu būtų manyti, kad stereotipų diktatas paprastai ar iš viso yra įveikiamas. Nes egzistuoja stereotipai, kurie dar nesuvokiami ir neįvardijami kaip tokie, bet kaip ir jų pirmtakai slepiasi po visuotinai teigiamai vertintinos tiesos uždanga. Kol egzistuoja supaprastinta ir nepaslanki nuomonė apie kokį nors tikrovės objektą, tol stereotipai veikia.
Priekabiavimo skandalai bei vieši jų vertinimai vienas ir šviežiausių pavyzdžių. Įtvirtinamas naujas stereotipus, kad vyresni, išsilavinę ar daug pasiekę vyrai yra linkę priekabiauti prie jaunesnių, socialiniu statusu žemiau esančių moterų ar merginų. Kad jie negali būti labiau psichologiškai pažeidžiami ir emociškai mažiau subrendę už jaunas moteris.
Moterys stereotipizuojamos, kad būdamos jaunesnės jos yra būtinai naivesnės už vyresnius vyrus, kad jos negeba manipuliuoti amžiaus krizes išgyvenančiais vyrais. Kitaip tariant, įtvirtinamas amžiaus, socialinio statuso bei lyties stereotipas, kuris nusako, kad šie šios žmogaus charakteristikos lemia ir jo elgesį.
Vadovaudamiesi stereotipais žmonės ne tik rūšiuoja informaciją, bet ir ją vertina suteikdami jai teigiamą arba neigiamą reikšmę. Tai irgi žmogaus psichikos ypatybė: neutralus, bešališkas pažinimas yra neįmanomas, nes net orų prognozės mums sukelia tam tikras emocijas.
Stereotipai kasdieniame gyvenime mus nemaloniai paliečia tada, kai jie klaidingai ir negatyviai nutaikomi į žmones, jų tarpusavio santykius. Kai žmonės, reiškiniai patenka į teisingą ar teigiamą stereotipo apibrėžimo lauką, nei konfliktų, nei nepasitenkinimo paprastai nekyla: „Rojus yra ten, kur virėjai yra prancūzai, policininkai – britai, mechanikai – vokiečiai, meilužiai – italai ir kur viską organizuoja šveicarai. Pragaras yra ten, kur virėjai yra britai, policininkai – vokiečiai, mechanikai – prancūzai, meilužiai – šveicarai ir kur viską organizuoja italai.“ Taigi, vienu atveju stereotipas bus malonus, o kitu – nelabai.
Vadovaujantis stereotipais galima kurti paralelinę tikrovę, manipuliuoti visuomenės nuotaikomis ir jas išnaudoti politinėje kovoje. Juk tai puikus instrumentas, padedantis susikurti ne tik tam tikrą išgyvenimo, elgesio, bendravimo strategiją, bet ir suteikiantis galimybę eliminuoti tuos, kurie netelpa į jo rėmus, ir taip užtikrinti tam tikrą visuomenės stabilumą, pasiekti savo tikslus.
Būtent todėl labai dažnai pasitelkiamas istorinių stereotipų aktualizavimas. Kokios mintys kyla išgirdus žodžius: Žalgiris, Vytautas Didysis, pagonybė, lenkai, lietuvių kalba?
Stereotipai labai svarbūs kritiniais istorijos momentais – savų stiprybės, doros hiperbolizavimas, kaip ir priešų demonizavimas yra reikšmingi kovojant.
Išdavystė, parsidavėliškumas sietini su kitu mūsų istorijos tarpsniu – ATR laikotarpiu. Istorinės nuoskaudos – su spaudos draudimu ir Vilniaus bei jo krašto okupacija. Ar ne todėl ir santykiai su Lenkija iki šiol gana atsargūs, o asmenvardžių rašyba lotyniškais rašmenimis vis dar atrodo grėsmė lietuvybei?
Stebėtina, kad vos spėję išsivaduoti iš vienų stereotipų nelaisvės, daugelis entuziastingai pasineria į kitų vergovę.
Mokslo žinios, loginis mąstymas ir sveikas protas leidžia žmonėms suvokti, kad yra ne tik tipinės situacijos, bet ir daugybė išimčių.
Paprastai stereotipo diktatas trunka tol, kol jis neįvardijamas ir vadinamas tiesa, norma, dorybe. Kai tariama dorybė pavadinama tikruoju savo vardu – stereotipu, ji praranda savo privilegijuotą padėtį ir tiesos monopolį.
Nuoširdžiai manau, kad jeigu užuot kovoję su vienokiais ar kitokiais stereotipais ir taip kurdami naujus, mokyklose mokytume vaikus vieno paprasto dalyko – kritinio mąstymų, ši kova su vėjo malūnais būtų baigta.
Taip, informacijos gausa ir poreikis ją atsirinkti, sisteminti neišvengiamai kurtų įvairius naujus stereotipus, tačiau juk problema ne jie. Problema, kad jie užuot buvę savotiškais gyvenimo kelrodžiais, ženklais – kartais, beje, klaidingais, rodančiais, kad čia yra ar kažkada buvo kelias, kurio dabar nėra ar jis pernelyg nepatogus, todėl nebūtina jais vadovautis, tampa neįveikiamomis sienomis – kartais net ten, kur jų visai nereikia.
