Tiesa, gladiatoriai buvo ypatingi vergai. Ištvermingiausiais kovotojais žavėtasi, nugalėtojų vardus skanduodavo minios, kartais net dorovingosios matronos negalėdavo jiems atsispirti. Kurį laiką jie džiugindavo publiką ir maudydavosi šlovės spinduliuose, o paskui į jų vietą stodavo kiti – jaunesni, stipresni.
Kažkodėl šios paralelės ateina į galvą pažvelgus į šių dienų situaciją ir matant, kuria linkme vėl gali pasukti lietuvių ir žydų – litvakų santykiai.
Daugiau nei pusės tūkstantmečio istorija, kai LDK sugyveno šios tautos, kai Vilnius buvo tolerancijos, kultūrų tarpsmo centras, šiandien yra tarsi pamiršta.
Ir faktas, kad litvakai – vienintelė tautinė bendrija, kuri, kaip ir mes – lietuviai, nešioja šios žemės vardą, nes kaip ir mes, nebeturi kitos tėvynės, kažkodėl nėra nei suprastas, nei itin vertinamas.
Užaugau su pasakojimais apie miestelio gatvėse suguldytus išniekintus partizanų kūnus, apie tremiamus pačius artimiausius, apie KGB-istų tardymus ir grasinimus. „Vaikeli, kare viskas yra baisu. Bet baisiausia, kai veža šaudyti žydus“, – šiuos pasakojimus atsinešiau iš vaikystės. Ir man jie atrodė suprantami. Nereikalaujantys papildomų aiškinimų, analizių ar statistikos.
Daugiau nei pusės tūkstantmečio istorija, kai LDK sugyveno šios tautos, kai Vilnius buvo tolerancijos, kultūrų tarpsmo centras, šiandien yra tarsi pamiršta.
Netekti artimųjų vienodai baisu bet kurios tautybės žmogui. Skausmas, mirties baimė ir gyvenimo troškimas – bendražmogiški jausmai. Bet kodėl mano močiutei, paprastai kaimo moteriai, žydų tragedija atrodė išskirtinė? Juk tremtys, tardymai neaplenkė ir jos šeimos.
O iki karo santykiai su miestelyje įsikūrusiais žydais buvo labai epizodiški: į kaimą retsykiais užklysdavo koks nors žydas su kromeliu ant peties arba būdami miestelyje kaimo gyventojai užsukdavo apsipirkti į jų parduotuvę. Jie, kita kalba kalbantys, ne bažnyčią, bet sinagogą lankantys, tuo metu buvo kitos, šalia gyvenusios bendruomenės nariai. Taigi, suprask, terminais, kurie brukami į šiandienos kalbą – kiti, nemūsiškiai?
Tačiau vieną dieną jų neliko: į miestelį atvažiavo kareiviai, visus išvežė ir sušaudė.
Bėgo laikas ir žmonės gyveno toliau. Augino vaikus. Kažkieno artimieji grįžo iš Sibiro. Kitiems ėmė plaukti laiškai iš Amerikos. Ant partizanų kapų paslapčia uždegdavo žvakutes. Tik negrįžo nė vienas žydas. Jų sinagogą sovietai nugriovė ir pastatė kultūrnamį. Karas baigėsi – šokite ant savo istorijos griuvėsių.
Turbūt tik patys kentėję yra pajėgūs užjausti ir kitą. Negaliu suprasti, kaip tokių tragedijų akivaizdoje galima skirstyti žmones į savus ir svetimus pagal jų tautybę ar religiją. Kaip ir neįsivaizduoju, kaip galima tapatintis su budeliais – kokios kilmės jie bebūtų.
Tačiau šiandienos viešoje erdvėje vėl iškyla sovietų ir nacių taip mėgta kolektyvinės kaltės sąvoka. Užteko priklausyti kokiai nors nepageidaujamai grupei, ir tai buvo pakankamas pretekstas tremčiai ar mirties nuosprendžiui. Esi kaltas, nes esi žydas, mokytojas, karininkas, nes tave paskundė...
Dabar viešoje erdvėje vis garsiau ir įžūliau brukama tokiu pat loginiu pagrindu paremta mintis – neva visi lietuviai kalti dėl holokausto. Ir tai kelia natūralų pyktį tiems, kieno artimieji juos slėpė ar buvo nukankinti sovietų. Ir tuomet išmetamas kitas argumentas – prisimenamos KGB-istų žydų pavardės. Ir vietoj supratimo, lietuviai su litvakais puola svaidytis kaltinimais bei imasi gynybos. Natūralu, kai nusikaltėlis įvardijamas ir pabrėžiama jo tautybė, kiti tos tautybės žmonės, jaučiasi puolami ir nori ginti savo tautos garbę. Nes jie tapatinasi su šviesiąja savo tautos dalimi, o ne nusikaltėliais.
Tačiau pripažinkime, mes, lietuviai, negalime pasigirti tokiu solidarumu, kaip mūsų bendrapiliečiai žydai. Šalia heroizmo ir kilnumo mūsų istorijoje visada buvo išdavystės ir parsidavėliškumas.
Todėl su kai kuriais savo tautiečiais tiesiog neįmanoma susitapatinti, nes jie yra gėda ir nelaimė. Negalima vadinti savais nei tų, kurie šaudė žydus, nei tų, kurie važiavo į Maskvą parvežti Stalino saulės, kurie prisidėjo prie tremčių ir išdavysčių. Ta pačia kalba kalbantys nebūtinai toje pat fronto linijoje kovoja.
Ir mes esame padalinti ne į žydus ir lietuvius, bet į budelius ir aukas. Ir į jų palikuonis. Sunkią naštą uždėjo budeliai savo ainiams. Jiems reikia su ja gyventi. Teisinėje mūsų valstybėje, skirtingai nei nacių ar sovietų pasaulyje, nei stribo, nei žydšaudžio palikuonis nėra atsakingas už savo tėvų ar senelių nusikaltimus. Tačiau noras „išbalinti“ giminės reputaciją, gėda, gal sąžinė, nevisavertiškumas, matyt, kankina kelias kartas. Ir baisiausia, kai siekdami reabilituoti „saviškius“, jie sumano dalį kaltės perkelti kitiems. Juk apjuodinęs kitą ir pats ne toks purvinas atrodai.
Pažvelkime, kas gi skleidžia šį kolektyvinės atsakomybės naratyvą? Kovotojų už laisvę, pasaulio teisuolių atžalos ar nomenklatūrinio elito atstovų palikuonys?
Kriminalinių nusikaltėlių gaujos veikia panašiu principu – kuo daugiau žmonių įtraukiama į grupinį nusikaltimą, taip tarsi pasidalijama kaltė ir sumažinama asmeninė atsakomybė. Pasižiūrėkime, kaip teisinasi grupė banditų, nužudžiusi žmogų – vienas nesmarkiai smogė, kitas – laikė, trečias tik žiūrėjo, kitas prisijungė, nes buvo girtas arba susinervinęs dėl konflikto darbe ar namuose... Išklausius jų argumentus gali pasirodyti, kad jie ir yra aukos – sunervinti, išgėrę, nemylėti... Kalčiausia alkoholio reklama, nervinga žmona ar sunkus gyvenimas. O tas, nužudytasis – tiesiog pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku.
Paprastai nusikaltėlius sieja giminystė, draugystė, vadinasi, ir tautybė dažniausiai būna ta pati. Todėl jei mes prie kiekvieno nusikaltėlio pabrėšime tautybę, būsime pasmerkti murkdytis tautinėje nesantaikoje. O juk kiekvienas žydšaudys ar stribas buvo labai konkretus žmogus, su vardu ir pavarde.
Todėl jei mes prie kiekvieno nusikaltėlio pabrėšime tautybę, būsime pasmerkti murkdytis tautinėje nesantaikoje.
Todėl visų jų atžalų bandymai kalbėti skaudžiomis istorinėmis temomis yra šališki. Kurstantys nesantaiką. Jie gali rašyti eilėraščius ar kepti bandeles, bet privalo susilaikyti nuo istorijos interpretacijų kaip suinteresuoti ne tiesos atskleidimu, bet savo protėvių reabilitacija. Nors tie nusikaltimai neturi nei pateisinimo, nei senaties.
Kaip gladiatorių žaidynėse kraujas, aimanos ir mirtis kaitindavo publiką, taip ir mūsų visuomenėje iki smulkmeniškų detalių aprašomi makabriški žudynių, kankinimų vaizdai atlieka jausmus ir emocijas audrinantį vaidmenį.
Mes turime prisiminti, įamžinti tų žmonių kančias, tačiau pagarba mirusiems neturėtų virsti viešu jų kančios preparavimu. Tai skaudu ir artimiesiems, ir kelia etinius klausimus, kokius tamsiuosius žmogaus sąmonės klodus paliečia užburtas blogio ratas: vieni su pasimėgavimu kankina, kiti tai smulkmeniškai aprašo, likę – skaito.
Kiekvienas iš mūsų turime santykį su praeitimi ir istorija. Tik koks jis? Metų metus iš mūsų sąmonės buvo trinamas pasididžiavimas savimi.
Mes praradome sienas, turtus, šviesiausius žmones, dabar ir vienybę... Kaip tie nelaimingi gladiatoriai – esame arenoje. Istorijos cirko arenoje. Ar imsime smaigstyti durklus vieni į kitus tik todėl, kad iš skirtingų genčių esame? Tik todėl, kad norime išgirsti minios ovacijas?
Tautybė, kaip ir religinė tapatybė, svarbi, tačiau mes jau seniai nesame luominė visuomenė, kurioje sambūvis reguliuojamas privilegijomis.
Visi Lietuvos Respublikos piliečiai lygūs prieš Konstituciją. Negi iš tų senų laikų atsinešėme tik skirtis, o ne bendrystę, toleranciją, pagarbą vieni kitiems?
Tautybė, kaip ir religinė tapatybė, svarbi, tačiau mes jau seniai nesame luominė visuomenė, kurioje sambūvis reguliuojamas privilegijomis.
Holokaustas. Karas. Pokaris. Iki šiol daugybė neatsakytų klausimų. Sunkių ir sudėtingų. Kodėl žmonės užsinori savo kaimyno kraujo. Kodėl juose įsižiebia destruktyvūs ir šėtoniški geiduliai. Kodėl pakyla ranka prieš silpnesnį. Kodėl 30 sidabrinių per tūkstantmečius taip ir nebuvo devalvuoti.
Norėdami įveikti kurstomą ir kylantį susipriešinimą politikai svarsto 2019 metus paskelbti žydų metais. Ar tai tikrai išmintingas sprendimas? Ar vėl neįtvirtinamos senos skirtys – lietuviai ir žydai? Ar tikrai mūsų bendra, daugiau nei pusės tūkstantmečio istorija, mūsų gyvenimas kartu nusipelno tik tiek? Vis dar tebesame „mes“ ir „jie“?
1720 metais gimė Elijas Ben Saliamonas Zalmanas, arba Vilniaus Gaonas. Kodėl nepaskelbus 2020 metų šio šviesuolio vardu? Tiek mažai žinome apie šią pasaulinio masto asmenybę, nors jo išmintis mums visiems dabar labai praverstų.
Galbūt tai padėtų pagaliau suvokti savo praeitį ir paveldą ne tik kaip mūsų ir jų, lietuvių ir ne lietuvių, bet kaip Lietuvoje gyvenusių žmonių palikimą mums visiems. Nereikia dėl jo peštis, verčiau juo dalintis. Ir saugoti tai, kas dar liko.
Cezariai, ištroškę gladiatorių žaidynių ir kraujo, niekur nedingo. Bet mes visada turime pasirinkimą – neprivalome žaisti jų arenoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Vanagaitė ir Helovinas
