Tačiau nusiraminimas, kad A.Paleckis negalės mojuodamas LR Seimo nario mandatu dergti valstybės ir skleisti melo, nėra labai džiaugsmingas ir primena nuotaikas per 2012 metų Prancūzijos prezidento rinkimus, kurių M.Le Pen nelaimėjo, tačiau jos gerbėjų ratas ne tik nesumažėjo, bet ir dar labiau išsiplėtė.
Šį kartą rinkėjus pavyko mobilizuoti ir žmonės nubalsavo „prieš“ A.Paleckį. Dauguma jų – šios apygardos naujakuriai, lietuviškai kalbantys jauni žmonės, pilietiški ir aktyvūs, pasistatę namus ar kotedžus, šalia kurių plazda Valstybės ar Istorinė vėliavos.
Bet kiek daugiau nei 45 procentai atėjusių į rinkimus balsavo būtent už „savi šaudė į savus“ melo autorių. Ir po rinkimų jie niekur nedings, tik dar labiau užjaus „mušamą“ savo „didvyrį“. Ir kitų rinkimų Naujojoje Vilnioje rezultatai gali būti kitokie, jei tie žmonės nebus išgirsti ir neturės kitos alternatyvos.
Po ketverių metų jų gretas papildys dabartiniai 14-mečiai, 15-mečiai, 16-mečiai, kurie gaus LR pasą, bet jų tapatybę ir vertybes formuoja Rusijos informacinė erdvė ir lokalios aktualijos – gyvenimas griūvančiuose daugiabučiuose, tėvų pasakojimai apie sovietinį „rojų“, nepriteklius, skurdas ir beveik jokių perspektyvų apsigyventi viename iš aplink dygstančių ir pavydą keliančių nuosavų namų kvartalų, kur kuriasi sėkmę pasiekę žmonės, atsikėlę iš kitų rajonų.
Po Nepriklausomybės paskelbimo tie žmonės gavo LR pasus. Tuo ir baigėsi rūpestis jų įtraukimu į visuomenės gyvenimą bei valstybės kūrimą.
„Vatnikai“, galima arogantiškai juos nurašyti. Bet man, baigusiai Naujosios Vilnios vidurinę mokyklą ir neblogai pažįstančiai šį rajoną, norėtųsi paklausti, o ką gi politikai nuveikė, kad „vatnikai“ būtų integruoti į visuomeninį ir politinį gyvenimą, užuot palikti savieigai teritoriniame, kultūriniame, socialiniame ir informaciniame gete?
Po Nepriklausomybės paskelbimo tie žmonės gavo LR pasus. Tuo ir baigėsi rūpestis jų įtraukimu į visuomenės gyvenimą bei valstybės kūrimą. Savo neveiklumu ir nenoru gilintis į „kitokių“ aktualijas mūsų politikai, nesvarbu kuriai partijai priklausantys, yra labai panašūs į infantilius belgų ar prancūzų veikėjus, kurie siurbčiodami vyną su nuostaba aikčioja ir stebisi, kaipgi taip – jų nuostabiose šalyse gimę ir sekuliarias mokyklas baigę musulmonai taip nekenčia šalies ir bendrapiliečių, jog ryžtasi atsiversti į radikalų islamą ar net juostis mirtininko diržą?
Rinkimai Naujosios Vilnios apygardoje parodė, kad politikai dar geba grėsmės akivaizdoje nustumti į šalį ideologinius skirtumus ir susivienyti prieš antivalstybinį gaivalą. Ir šį kartą tai suveikė. Bet ar tai įžvalgi, toliaregiška elgsena? Gesinti gaisrą užuot pasirūpinus tvarkinga instaliacija?
Iš viešoje erdvėje kilusio ažiotažo galima susidaryti įspūdį, kad didžiausia problema yra A.Paleckis, kurio žūtbūt reikia neįsileisti į Seimą. Tai pavyko, tačiau ar sumažės paleckizmo šiame rajone? Ar bus taip pat vieningai kovojama ir su antivalstybine propaganda, skurdu bei atskirtimi šiame rajone? Ar kuri nors iš partijų nori integruoti „vatnikus“ į valstybės gyvenimą ir turi tam konkretų planą?
Nereikia Naujojoje Vilnioje praleisti pusės gyvenimo, kad būtų galima perprasti už A.Paleckį balsuojančius žmones ir jų argumentus. Kai kurie renkasi antivalstybiškai pasisakantį kandidatą tik todėl, kad taip nori išsakyti savo nusivylimą dabartiniu elitu ir jo sprendimais.
Jie nesijaučia esantys valstybės ir visuomenės dalimi. Todėl balsuoja už tą, kuris simbolizuoja priešiškumą esamai tvarkai. Kuo labiau žmogus nusivylęs, tuo stipresnis jo „prieš“. Bedarbiai buvę fabrikų darbininkai, taip ir neišmokę kalbos, nes kai buvo jauni – nereikėjo, o dabar jau negali ar nemato prasmės. Pensininkai, kurie neišgali nusipirkti beveik nieko. Rusiškos ar lenkiškos mokyklos mokiniai, kuriems sekėsi prasčiau, kurie nepajėgė emigruoti, o dėl prastų kalbos žinių nepajėgia studijuoti lietuviškose aukštosiose mokyklose.
Jaunuoliai, kurių darbininkiškų profesijų tėvai nemokėjo ar nenorėjo lavinti ir kurie dabar neturi ne tik profesijos, bet ir darbo. Patyčias ir pažeminimus mokykloje ir namuose kentę paaugliai, kurie dabar savo jausmus moka išreikšti tik agresyvia viercho kalba. Užburtas atskirties ratas, kuriame jie kartoja nepavykusius tėvų gyvenimus, toldami nuo vakarietiškos gerovės ir mąstymo, kuri pasiekia mus, esančius anapus jų tikrovės. Bėgdami nuo vienatvės ir nematydami kitokių kelių, anksti kuria šeimas ir gimdo vaikus, kuriose neretai yra įprastas „muša, vadinasi, myli“ santykis.
Taigi, koks politikas gali atliepti tokios mažytės, gana uždaros visuomenės skaudulius?
Pamenate, kažkada gyvenimu ir santuoka nepatenkintos moteriškės savo balsus skirdavo „gražiems vyrams“ per daug nesidomėdamos jų programa. Jų nykiame gyvenime rinkimai būdavo galimybė pabendrauti su „tikru“ vyru, tegul ir didžiausias įmanomas intymumas – galimybė pamatyti jį gyvai per rinkimų kampaniją, o po to atiduoti už jį savo balsą.
Dabar jos paseno, kaip ir jų žavėjimosi objektai, ir jos balsuoja už tokius, kurie panašūs į jų užaugusius vaikus – nelaimingus, neturinčius darbo, šelpiamus iš kuklios pensijos. Jų savimi nepasitikinčių, nusmurgėlių povyza nedaug skiriasi nuo elito atstumtojo A.Paleckio. Žvelgdamos į jį, jos įsivaizduoja, kaip atrodytų jų niekaip neužaugantys berniukai, jei tik dėvėtų kostiumą ir jiems pasisektų.
Tautinis identitetas verčia simpatizuoti lietuviui, kurio žmona rusė, ir kuris todėl tikėtina juos geriau supras, nes nėra „nacionalistas“. Juk tie žmonės gyvena rusiškame informaciniame lauke. Nes tą kalbą, kultūrą jie supranta. Juk alternatyvos mūsų medijose, kuri būtų skirta jiems, nėra? Įsijungę televiziją ar juo labiau internetą, jie pasijunta nevykėliais, lūzeriais, svetimais, nes jiems ten yra paskirtas „vatniko“ vaidmuo, pažeminimą sustiprinant pašaipomis „jei tau nesiseka, esi kaltas pats“. Juk toks naratyvas labai populiarus? Jei jis erzina daugelį skurdžiai gyvenančių lietuvių, tai kaip jaustis tiems, kurie yra dar ir etniškai „kiti“? Natūralu, kad jiems politikas, kurį elitas „muša“ taip, kaip gyvenimas juos, tampa savas.
Ar jie mato reikalą išklausyti ir atsižvelgti į garsių žmonių raginimus balsuoti „prieš“?
Ir kai viešumoje pasirodo faktai apie stebuklingą A.Paleckio praturtėjimą, rinkėjai beveik nereaguoja, nes jo turtai tik rodo, kad jis, paprastas žmogelis, yra sėkmingai besispraudžiąs į elitą. Daugybė rūmų Pavilnių regioniniame parke, J.Pundzius, R.Malinauskas, E. Masiulis – didelės pinigų sumos sukasi ir aplink kitas personalijas.
Beprasmiška spėlioti, kodėl didžiosios partijos priima tokius keistus sprendimus, iškeldamos kandidatus vienmandatėse apygardose ar skirdamos vietą partijos sąraše – tai vidinė jų virtuvė, kur galioja dažnam rinkėjui nesuvokiami dėsniai.
M.Navickienės per plauką išplėšta pergalė parodė, jog jos kandidatūra sugebėjo pritraukti tik tuos, kurie yra „prieš“ A.Paleckį, tačiau ji neatliepė tų, kurie yra „už“ jį. O juk galėtų... Pasvajokime, kad per kitus rinkimus Naujojoje Vilnioje galėtų kandidatuoti, pavyzdžiui, lenkas konservatorius, kurį remia vietos parapija, veikli socialdemokratė, kuri feministines idėjas skleidžia ne rašinėdama plakatus, jog ir moterims laikas į Signatarų namų balkoną, bet šviesdama, konsultuodama mušamas, neturinčias darbo ar išnaudojamas moteris, rusas liberalas, kuris stengiasi, kad rajone būtų kuriamas naujas verslas... Utopija, kuri atimtų dėmesį ir balsus nuo paleckizmo skleidėjų?
Viltis visuomet yra, jei jos nepaskandina biurokratinė tinginystė. Pamenu prieš gerus metus buvau apsėsta minties, jog reiktų valstybiniu lygiu susirūpinti nelietuviškų mokyklų moksleivių tapatybės formavimu, jų kaip lojalių LR piliečių ugdymu, supažindinant juos su daugiataučio Vilniaus paveldu, kuriame jie atrastų savo šaknis, organizuoti vasaros stovyklas, kad nepasiturintys tėvai juos leistų ten, o ne į Rusijos gilumą.
Nes reikia būti aklam ir kurčiam, kad nematytum, kiek daug savo valstybės nemylinčių, nepažįstančių ir joje vietos nerandančių jaunų žmonių, kuriuos pasiekia paleckizmo, o ne daugiakultūriškumo idėjos, kurie savo tautinę tapatybę, kilmę sieja su sovietine okupacija, bet ne LDK klestėjimu.
Projekto apmatus pasiūliau (kaip įžūlu!) ne tik ŠMM, bet ir Prezidentūros ponioms, atsakingoms už švietimą, mokslą ir kultūrą. Gavau atsakymą: „Nuostabi mintis, kaip mes žavimės, eikite, ieškokite žmonių ir finansavimo, o mes jus labai labai palaikome.“
Nuoširdžiai linkiu, kad M.Navickienės pergalė šioje apygardoje nevirstų tuščiu džiūgavimu ir moraliniu palaikymu, bet atkaklia kasdienine kova reikalaujant iš kiekvienos atsakingos institucijos žmonių, lėšų ir idėjų. Nes po ketverių metų prie balsadėžių ateis dabartiniai aštuntokai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Oficialu: Naujojoje Vilnioje laimėjo konservatorė M.Navickienė
