Trolių siautėjimas socialiniuose tinkluose, fake news, propagandiniai kanalai yra tiesioginiai, todėl lengvai atpažįstami būdai, kuriais bandoma iškreipti realybę, veikti visuomenės nuotaikas ir vykdyti ekspansiją: iš pradžių informacinę, paskui kultūrinę, civilizacinę, o galiausiai teritorinę – pagal savo interesus, doktriną ir poreikius.
Iškreipti realybę – auką paversti smurtautoju, o smurtautoją – auka ir taip įteisinti tai, kas neteisėta; štai ko šiandien kone visi agresoriai pasimokė iš praeities.
Mūsų istorija parodė, kad net okupuota, ištremta, žudyta ir persekiota tauta sugebėjo išlaikyti laisvės troškimą bei atkurti nepriklausomybę tik todėl, kad žmonės prisiminė ir žinojo tiesą.
Įsitikinome, kad žmogus, tauta laisvi tiek ir tol, kiek ir kol laisvi protai. Būtent todėl tikrasis karas dabar vyksta dėl jų. Ir ne tik Lietuvoje.
Galima spėlioti, kam daugiau pastangų šiandien skiria komunistinė Kinija – okupuoto Tibeto valdymui ir kontrolei ar poveikio politikai visame pasaulyje, kad tik suverenių valstybių politikai, valstybių vadovai ignoruotų Dalai Lamą ir tiesą, bet girdėtų ekonominį, politinį ir karinį Kinijos interesą. Ir būtų interesų, o ne tiesos pusėje.
Žmogus, tauta laisvi tiek ir tol, kiek ir kol laisvi protai.
Į Lietuvą proputiniški dvaro muzikantai atvyksta ne tik todėl, kad nuo scenos pašlovintų savo lyderį ar pasidžiaugtų Krymo okupacija. Kiekvieną tokį šou lydi leitmotyvas – tik nepainiokite meno su politika.
Ir tai yra didysis melas. Nes menas ir yra politika. Net jei pats menininkas stengiasi atsiriboti nuo politinių procesų, jis vis tiek yra jų dalyvis. Menas visada reiškia tam tikrą poziciją: vos tik žmogus ima domėtis aplinka, analizuoti savo santykį su ja ir kitais žmonėmis, jis tampa politiškas.
Jei žmogus yra socialus – jis yra ir politinės bendruomenės dalis, nesvarbu, kokiomis formomis dalyvauja visuomenės gyvenime – kurdamas įstatymus, rinkdamas valdžios atstovus, rašydamas eilėraščius ar statydamas spektaklius.
Todėl ir menas visada yra socialinis veiksmas, nes jis skirtas žiūrovui, stebėtojui ir parodo asmeninę kūrėjo poziciją. Asmeninė saviraiška yra ne kas kita, kaip asmenybės reakcija, atsakas į aplinką. Visai nesvarbu, ar tai protestas, ar bet kokia forma išreikštas susižavėjimas, pritarimas, ar kokių nors tiesų, normų teigimas, neigimas ar kvestionavimas.
Būtent iš meno socialumo ir gimsta teiginys, kad tikras menas turi sukelti jausmus – nesvarbu, pasigėrėjimą ar pasibjaurėjimą, pyktį ar džiaugsmą.
Tokia nuostata teisinga tik esant tam tikromis sąlygomis. Menas universalus ir nepavaldus laikui tiek, kiek jis atliepia bendražmogiškas, laiką ir kultūras peržengiančias aktualijas.
Jis gali nesukelti jokių jausmų, ne tik nesudominti, bet ir neatkreipti stebėtojo dėmesio tada, kai tai yra visai kitos, labai svetimos civilizacijos meno kūriniai. Būdami išsilavinę mes galime vertinti senovės pasaulio palikimą, tačiau vargu ar specialiai nesidomintis, pavyzdžiui, Senovės Egipto ar majų kultūromis, galėtų pasakyti, kurie gi iki šiol išlikę tų epochų materialūs liudininkai yra tikrai meno kūriniai, kurie vidutinybių amatininkų nevykę dirbiniai.
Kas vienoje civilizacijoje meno kūrinys – kitoje nebūtinai. Juk skirtingos civilizacijos, vadinasi, ir skirtingas grožio, meno, vertybių supratimas. Todėl, kai vyksta karai tarp panašių civilizacijų – meno kūriniai grobiami, kai tarp labai skirtingų – naikinami arba į juos nekreipiamas dėmesys.
Lietuva yra civilizacijų, kultūrų sandūroje – Vakarų krikščioniškosios arba lotyniškosios ir Rytų stačiatikiškosios.
Kai vienoje valstybėje persipina skirtingos kultūros, civilizacijos, jų konflikto galima išvengti tik aiškiai įvardijus ir apibrėžus jų ribas. Būtent toks pavyzdys ir yra mūsų LDK.
Kai žmonės kalba ta pačia kalba, tačiau yra perėmę skirtingų, konfliktuojančių civilizacijų vertybes, pasaulėjautą, tačiau to nesuvokia – visuomenėje irgi neišvengiami konfliktai ir nesutarimai. Žmonės nesupranta, kodėl tai, kas jiems atrodo pozityvu, nebūtinai taip pat suvokiama ir aplinkinių.
Ir tai mūsų šių dienų aktualija, nulemta ilgo buvimo kitoje civilizacinėje erdvėje.
Švietimo ir mokslo ministrė turbūt nuoširdžiai nesupranta, kodėl jos vyro vadovaujamos įmonės viešųjų konkursų laimėjimai jos vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose yra netoleruotini. Ir ji teisi, jei į situaciją žvelgtume iš rytietiško mąstymo pozicijų, kur vadovas valdo, o ne tarnauja.
Ir kad toks supratimas yra norma, kone kasdien primena įvairūs televizijos serialai, kur vadovas yra žavus ir veiklus tik todėl, kad reikalus tvarko „žmogiškai“, o ne pagal įstatymo raidę.
Kai žmonės kalba ta pačia kalba, tačiau yra perėmę skirtingų civilizacijų vertybes ir to nesuvokia – visuomenėje neišvengiami konfliktai ir nesutarimai.
„Naisių vasara“ irgi daugiau nei politinė reklama. Kad seriale populiarinamas azijinio, o ne europinio vadovavimo bei gyvenimo būdas iliustruoja ūkininko dialogas su Pijumi, kuriame pirmasis išreiškia norą dirbti savo žemę pats, būti pats sau šeimininku, o antrasis įtikinėja gyventi paprasčiau – dirbti kooperatyve, kuriame bus juo „pasirūpinta“. Taigi eiliniam televizijos žiūrovui kalama mintis, kad iš valdžios reikia tikėtis ne gerų sąlygų darbui ir verslui, bet globėjiško rūpesčio.
Štai ir politinė žinutė menine forma.
Jei manote, kad serialų žanras nevertas meno vardo ir kultūrinė propaganda skirta tik mažiau išsilavinusiems, pasižiūrėkite į teatruose vis dar statomas rusų klasikų dramas.
Vyro ir moters santykiai, šeimos modelis, individo laisvė, garbė, laimės siekis gerokai skiriasi skirtingose kultūrose.
Vis dar romantizuojama ir aktualizuojama Anos Kareninos istorija tėra išlepusios, neveiksnios ir tikslo neturinčios aukštuomenės kronika. Kadangi žmonės negali tenkinti aukštesnių poreikių, dalyvauti valstybės valdyme, kas yra iš tiesų toje santvarkoje neįmanoma, belieka pasinerti į asmeninių geidulių ir intrigų liūną. Į asmeninių nelaimių ir išgyvenimų apmąstymus paniręs žmogus jau nebeturi nei energijos, nei noro pažvelgti plačiau.
Štai iš čia ir kyla vadinamasis rusiškas dvasingumas – asmeninių skaudulių hiperbolizavimas, mėgavimasis kančia ir kartu izoliacija nuo visuomeninių problemų. Jas spręsti paliekama valdovui.
Lietuvoje, kaip ir visoje posovietinėje erdvėje, dar gana paprasta skleisti politines žinutes per meną, nes menas ilgus dešimtmečius buvo paverstas religijos pakaitalu. Iš čia supratimas, kad menininkui lyg kokiam šventikui būtina „aukoti“, jis privalo būti išlaikomas, suprantamas ir gerbiamas tik todėl, kad vykdo kažkokią išskirtinę misiją.
Tas įsitikinimas iki šiol gyvas. Ir labai palankus tiems, kas prisidengęs kūrėjo kauke skleidžia ideologiją, nes taip išvengia tiesioginės konfrontacijos su oponentais, kritikos ir demaskavimo.
Tai, kad Lietuvoje į kai kuriuos menininkus vis dar žvelgiama taip, tarsi jie turėtų teisingesnių, protingesnių žmonių aureolę, atveria vartus politinio poveikio keliui būtent per juos. Juk kol menas neigiamas kaip viena iš politinio pasisakymo formų, tol jis gali būti išnaudojamas kaip propaganda.
Kažkas galbūt dabar pagalvos apie „Naisių vasarą“, o kažkas apie R.Tumino „Mistrą“.
Sunku atpažinti propagandą mene būtent tada, kai jį vengiama vertinti ir analizuoti kitaip nei estetinį pojūčių, jausmų ir emocijų dirgiklį bei meninių priemonių visumą. Dar dažniau filmo, koncerto ar spektaklio vertinimas baigiasi vietos įžymybių nuotraukomis ir jų įspūdžių aprašymu.
Kol menas neigiamas kaip viena iš politinio pasisakymo formų, tol jis gali būti naudojamas kaip propaganda.
Būtų pernelyg primityvu skirstyti spektaklius, serialus ar koncertus į gerus ir blogus, patriotiškus ir antivalstybinius.
Savo kultūros ištakų, kertinių civilizacijos ramsčių pažinimas ir jų reikšmės supratimas ir yra atsakymas, kodėl vienoje civilizacijoje nusivylusi moteris puola po traukiniu, o kitoje – ištraukia kalaviją kaip A.Mickevičiaus Gražina.
Ir kodėl lenkams A.Mickevičius yra didvyris, tautos pasididžiavimas, lietuviams vis dar svetimas, o R.Tuminui – tik personažas iš „Mistro“ – paklaikęs, valdomas ir apsėstas beprotybės. Beprotybės apie laisvę ir Respubliką.
