Kadangi tėvai, o ne švietimo ir mokslo ministrė ar tos ministerijos valdininkai rūpinasi vaikų sveikata, jie atsakingi už nepilnamečių elgesį, todėl politikų noras vykdyti reformas, neįsiklausant į tėvų argumentus ir nesuinteresuotų specialistų perspėjimus, yra tam tikros raudonos linijos peržengimas. O tai reiškia – kišimąsi į tėvų atsakomybės sritį.
Ypač stebina argumentai, kuriais grindžiamos šios idėjos.
Norą pratęsti mokslo metus ministerijos atstovai aiškina prastėjančiais Lietuvos moksleivių rezultatais ir ilgiausiomis atostogomis.
Akivaizdu, kad čia neskiriama koreliacija ir priežastingumas. Tokias pat startines pozicijas kaip ir mes turėję estai turi tokio pat ilgumo vasaros atostogas kaip ir mes, tačiau, pagal moksleivių pasiekimus, yra treti pasaulyje.
Klausantis ministrės ir ministerijos valdininkų pasisakymų peršasi išvada, kad jie pamiršo ne tik mokykloje, bet ir gerokai vėliau – aukštosiose mokyklose įgytas žinias apie vaiko fiziologiją ir psichologiją. O gal tokių nė neturėjo?
Panašu, kad tie, kurie remiasi šiuo argumentu, tiesiog negeba apibendrinti, analizuoti faktų bei daryti išvadų. Nes Lietuvos moksleivių rezultatai prastėja dėl kitų priežasčių: pasenusių mokymo programų ir dėstymo metodų, perpildytų klasių, dar sovietinio pamokų ir pertraukų režimo, per kurį vaikai nespėja pailsėti. O kur dar prastėjanti moksleivių sveikata, nepakankamas fizinis aktyvumas, nesubalansuota mityba ir nuolatinis stresas. Kuo čia dėta mokslo metų trukmė?
Pseudoargumentai yra ir teiginiai, kad pratęsus pora savaičių ar net visu mėnesiu mokslo metus sumažės mokymosi krūvis ir moksleiviai geriau įsisavins žinias. O vasaros atostogas trumpinti būtina dar ir dėl to, kad per ilgas atostogas moksleiviai pamiršta tai, ką išmokę.
Tokia realybė yra signalas, kad reikia profesionaliai peržiūrėti visą mokymosi sistemą, ją pritaikyti prie laikmečio aktualijų, poreikių ir galimybių. Juk vieną dieną moksleiviai vis tiek pabaigs mokyklas, vadinasi, žinios neišvengiamai bus pamirštos?
Beje, klausantis ministrės ir ministerijos valdininkų pasisakymų peršasi išvada, kad jie pamiršo ne tik mokykloje, bet ir gerokai vėliau – aukštosiose mokyklose įgytas žinias apie vaiko fiziologiją ir psichologiją. O gal tokių nė neturėjo?
Taip mąstyti verčia faktas, jog Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria ne tik trumpiausiais mokslo metais, bet ir dideliu vaikų savižudybių skaičiumi, patyčiomis mokyklose, tačiau šios problemos arba ignoruojamos, arba sprendžiamos ne iš esmės, laikmečio aktualijų neatitinkančiais būdais.
Įvairios patyčių prevencijos programos tampa neveiksmingos jau dėl išvardytų priežasčių – perpildytų klasių ir mokyklų, kuriose psichologai ir socialiniai darbuotojai tik „gesina gaisrus“, o ne sprendžia konkrečias situacijas, nes nepažįsta moksleivių, nežino specifinių kiekvienos klasės problemų, pagaliau, tam nėra skiriama pakankamai laiko ir parengtų specialistų.
Ministerijos atstovai ignoruoja ir kitus moksleiviams bei mokytojams įtampą ir stresą keliančius veiksnius, kurie neigiamai veikia mokymosi rezultatus ir fizinę sveikatą. Kaip žinia, agresijos lygmuo didėja ten, kur mažose erdvėse yra susitelkę daug žmonių. Argi neakivaizdu, kad klases mažinti būtina jau dabar?
Ignoruojamas ir kitas svarbus, moksliniais tyrimais paremtas faktas, kad psichologinę ir vaikų, ir suaugusiųjų būklę neigiamai veikia neestetiška aplinka. Jei jau politikai nori lygiuotis į šalis su trumpomis atostogomis ir gerais mokslo pasiekimais, gal reiktų pirmiausia pasidomėti, kaip atrodo tose šalyse mokyklų materialinė bazė ir aplinka, kurioje didžiąją dalį praleidžia vaikai, kiek laiko mokytojas gali skirti kiekvienam vaikui ten ir kiek čia.
Beje, tų šalių kalėjimai atrodo kur kas geriau nei daugelio Lietuvos mokyklų klasės. Tualetai tokie, kad jau vien įėjimas į juos žemina moksleivio orumą. Kaip ir valgyklos, kuriose norisi žiaukčioti, o ne valgyti. Nelabai įsivaizduoju, kaip galima auklėti jauną žmogų ir tikėtis, kad jis bus supratingas, jautrus ir atidus kitam, kai nesudaromos sąlygos patenkinti elementarius fiziologinius poreikius – pavalgyti ir nueiti į tualetą. Kažkodėl nė vienas švietimo reformų iniciatorius neatkreipė dėmesio į šias „smulkmenas“.
Beje, tų šalių kalėjimai atrodo kur kas geriau nei daugelio Lietuvos mokyklų klasės. Tualetai tokie, kad jau vien įėjimas į juos žemina moksleivio orumą. Kaip ir valgyklos, kuriose norisi žiaukčioti, o ne valgyti.
O gal jie mano, kad tokia situacija normali? Nors visi mitybos specialistai pasakytų, kad svarbi ne tik maisto kokybė, bet ir laikas bei aplinka, kurioje valgoma. Tam reikia skirti bent apie 20 minučių, ramiai sėdint, o nesistumdant eilėse ir paskubomis, einant ar stovint, negrūdant maisto į burną. Juk neskubrus, kultūringas valgymas ne tik sveikesnis už maisto kimšimą paskubomis, bet ir suartina bendramokslius, suteikia galimybę jiems pabendrauti, užuot agresyviai stumdantis eilėse dėl kąsnio bandelės – nes baigsis pertrauka ir reikės skubėti išklausyti pamokymų, kaip negerai tyčiotis vieniems iš kitų.
Bet švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė nemato tragedijos, kad vaikai tokioje aplinkoje turės praleisti dar daugiau laiko! Mokyklose labai reikia jaukių poilsio erdvių, o ne nuovargį, agresiją provokuojančios aplinkos, kuri neskatina jokio kūrybiškumo. O gal dar ir šiandien politikai nesuvokia, kam reikalingas kūrybiškumas ir kaip jis turi būti ugdomas?
Čia gera proga pacituoti Vilniaus Licėjaus direktoriaus S.Jurkevičiaus pasisakymą nacionalinėje televizijoje: „Buvimas mokykloje yra vertybė, kuri sunkiai pamatuojama, jis formuoja darbinį įgūdį, kuris nėra tiesiogiai susijęs su rezultatu. Nėra koreliacijos tarp mokymo rezultatų ir ilgesnių mokslo rezultatų. Suomiai ir estai išsišoka, bet štai vokiečiai turi darbinį įgūdį. Jaunus žmones išmokyti, kad darbas yra didelė vertybė.“
Toks mąstymas rodo mūsų švietimo sistemos atsilikimą. Darbinis įgūdis šiandien dar reikalingas nebent trečiojo pasaulio fabrikuose, bet ir ten perspektyva ne jis. Kūrybingumas, gebėjimas mokytis visą gyvenimą, naujausių technologijų įvaldymas – tai šių dienų poreikiai. Tačiau iki šiol visa švietimo sistema orientuota į „darbinio įgūdžio“ įdiegimą, todėl vaikai priversti kalti informaciją, kurią čia pat pamirš ir kurios jiems nereikės, jie privalo ruošti neįdomius namų darbus, tačiau visiškai neturi galimybių puoselėti savo individualius gebėjimus, domėtis mokslo naujienomis. Taip ruošiami puikūs, „darbinį įgūdį“ turintys darbininkai JK ar Skandinavijos šalims, bet trūksta specialistų, kurie galėtų kurti mokslą, technologijas – tai, kas gali būti ateities Lietuvos klestėjimo pagrindu.
Mokslo metų ilginimo entuziastai džiugiai aiškina, kad pratęsus mokslo metus bus laiko edukacijoms, muziejams ir praktiniams užsiėmimams. O kokia realybė? Kiek Lietuvos mokyklų turi galimybių atlikti įvairius bandymus laboratorijose? Ar jose yra priemonių moksliniams eksperimentams? Provincijos moksleiviams turbūt prasminga „trintis“ vasarą mokykloje, nes gi laukia viliojanti galimybė aplankyti vietos muziejų? O keliauti į sostinę ar užsienį per pamokas vieni niekai, nes jei tėvai pinigų neturi, tai dosni ŠMM ranka atseikės pinigų ir už autobusą, ir už bilietus?
Galima spėti, kad tikrasis argumentas, kodėl norima pratęsti mokslo metus – bandymas spręsti vaikų užimtumo problemą. Tačiau, kaip jau įprasta, pradedama ne nuo priežasčių, bet nuo pasekmių.
Lyg tyčia naujuoju Darbo kodeksu daugeliui profesijų apkarpytos atostogos iki 20 dienų. Todėl mažai uždirbantys, kaip ir anksčiau, ne tik negalės leisti vaikų į brangias stovyklas, bet ir pačių galimybės būti su jais bus dar labiau apribotos. Todėl alternatyva – vaikų „uždarymas“ perpildytose, nejaukiose mokyklose.
Tai rodo, kad politikai ne tik ciniškai ignoruoja šeimų poreikius (atskira tema, kad vaikus auginantys tėvai neturi nei ilgesnių atostogų, nei didelių mokestinių lengvatų, nei galimybių gauti kompensacijas už vaikų vasaros stovyklas), bet ir nesuvokia biologinių faktorių svarbos žmonių sveikatai bei darbingumui. Todėl tebesukiojamas laikrodis, aštuntą ryto prasideda darbo diena ir svaičiojama apie moksleivių „įkalinimą“ patalpose birželio mėnesį. Gyvename tokioje klimatinėje juostoje, kur mažai saulės, todėl laikas, kurį vaikai praleidžia gryname ore, yra labai svarbus jų bręstantiems organizmams. Tačiau dabar kėsinamasi ir į šią „prabangą“.
Siūlymas pradėti ugdymą nuo šešerių yra toks pats absurdiškas, kaip noras ilginti mokslo metus, dėl tų pačių priežasčių – ugdymo sistema ir fizinės sąlygos nesudaro sąlygų vaikui gerai jaustis. O šešiamečiai yra maži vaikai, kurių fizinei ir psichinei raidai neįkainojami tokie dalykai, kaip žaidimai, miegas, judėjimas gryname ore. Tai svarbu ir pradinukams. Bet jie neturi mokyklose nei žaidimų kambarių, nei galimybės mokymą derinti su žaidimu.
Kyla abejonės, ar politikams suprantama šių faktorių svarba, ar jiems aiškus tik darbdavių noras kuo greičiau papildyti darbo rinką naujais, nuolankiais, „darbinį įgūdį“ turinčiais žmonėmis? Nes šiandien įvardijamos priemonės, kurios neva padės siekti gerų rezultatų, iš tiesų juos pablogins dar labiau. Gal tai ir yra tikrasis tikslas?
Visose šiose „diskusijose“ mokytojas, kaip jau įprasta, paliktas antrame plane. Jei vaikai dar turi trumputes pertraukas, per kurias gali stumdydamiesi sukramsnoti bandelę, tai mokytojai ir jų metu priversti dirbti, stebėti, kas gi vyksta perpildytuose koridoriuose. Galimybė ramiai pailsėti, pasiruošti kitai pamokai ar pasivaikščioti – jiems neįkandama prabanga. Kaip ir gerokai per maži atlyginimai neleidžia jiems nei oriai atostogauti, nei domėtis visomis kultūros ir mokslo naujienomis, nei pasirūpinti savo materialiniais poreikiais. O juk visi norime, kad vaikus mokytų motyvuoti, laimingi ir turintys sąlygas tobulintis specialistai?
Beje, direktorių, kaip amžinųjų viršininkų, užsisėdėjimas savo postuose „konservuoja“ daugybę problemų, kurioms narplioti nereikėtų politinės valios – pakaktų vietos sprendimų. Bet šioje vietoje visos politinės jėgos išvien – nėra nei pozicijos, nei opozicijos, juk tai šiltos kėdės daugeliui „savų“ žmonių.
Ministre, šalin rankas nuo mūsų vaikų. Bet iš pradžių užsukite į atsitiktinai pasirinktų mokyklų tualetus, pavalgykite jų valgyklose. Ar tikrai mūsų vaikai nusipelnė dar daugiau laiko praleisti tokioje aplinkoje?
Atkreiptinas dėmesys, kad vadinamosiose „viešose diskusijose“ figūruoja tie patys iki skausmo įgrisę veidai ir pristatomos tik jų nuomonės. Nei tėvų, nei moksleivių balsas negirdimas. Nors daug bendraudama su moksleiviais girdžiu gerokai protingesnes mintis, nei sklinda iš televizijos ekranų.
Daug moksleivių sutinka, kad ugdymo procesas tęstųsi visus metus su neilgomis, bet dažnomis atostogomis, tačiau mokykla turėtų būti visai kitokia, kurioje be žinių „kalimo“ būtų vietos mokslo paieškoms, bendravimui su draugais.
Kai Lietuvos mokyklos primins antrus namus, į kuriuos norės eiti ir vaikai, ir mokytojai, tuomet bus galima padiskutuoti ir apie mokslo metų ilginimą. Bet šiandien – tai pasikėsinimas į mūsų vaikų fizinę ir dvasinę sveikatą. Todėl, ministre, šalin rankas nuo mūsų vaikų. Bet iš pradžių užsukite į atsitiktinai pasirinktų mokyklų tualetus, pavalgykite jų valgyklose. Ar tikrai mūsų vaikai nusipelnė dar daugiau laiko praleisti tokioje aplinkoje?
TAIP PAT SKAITYKITE: Moksleiviai sukilo: nepritaria mokslo metų ilginimui ir žada ministeriją užversti laiškais
