Mano močiutės brolio šeima dešimt metų buvo tremtyje. Sugrįžo. Apie Sibirą kalbėdavo mažai. Jų namuose būdavau visada laukiama ir lepinama, kaip ir priklauso sesers anūkei.
Tos kartos žmonės šalia manęs buvo ypatingi. Pasakų man nesekdavo. Bet daug kalbėdavo apie karą, pokarį, visus to meto baisumus. Tarsi norėjo išpasakoti, išsakyti gyvenimą ir istoriją.
Nemačiau ir negirdėjau, kad patyrę tą pragarą ir siaubą kada nors būtų pakėlę balsą ar juo labiau ranką prieš bet kokį gyvą sutvėrimą. Turbūt išgyventi ir nenužmogėti, neišprotėti jiems padėjo du dalykai – šeima ir artimas ryšys su gamta.
Prisimenu, kaip dėdienė prisipažino kartą mušusi savo sūnų. Ten, Sibire. Kai sugrįžo po darbų iš miško ir pamatė, kad namie paliktas vaikas suvalgė visos šeimos duoną. Dienos davinį. „Verkiau ir mušiau, mušiau ir verkiau“, – ji pasakojo. Ir tuose dviejuose žodžiuose buvo visa to jos gyvenimo laikotarpio tragedija – alkis, nuovargis, prievartinis darbas, namų ilgesys, skurdas, pažeminimai, neviltis, bejėgiškumas.
Neįmanoma apibrėžti ir išmatuoti daugelio dalykų, žmonių santykiuose – ypač
Ji nemušė vaikų nei prieš tai, nei po to. Tiesa, dauguma tokių žmonių taip ir negrįžo. Tokius trėmė, tokie žuvo. Bet tąkart ji pratrūko. Turbūt tuo metu tai buvo vienintelis įmanomas veiksmas išreikšti savo pyktį ir nusivylimą. Ir ji verkė, nes tą akimirką suvokė savo būties tragizmą ir veiksmo beprasmybę. Tai, kad šį, rodos, nereikšmingą epizodą ji pasakojo po daugelio metų turbūt todėl, kad jis buvo skaudus iki gyvenimo pabaigos.
Kai šiandien girdžiu teisuoliškus svarstymus, kaipgi negalima smurtauti, o taip, pliaukštelėjimas ranka irgi smurtas, prisimenu, kaip daug tų teisuolių vaikų pasirinktų emocingą mamos pliaukštelėjimą vietoj kasdieninių priverstinių baleto užsiėmimų, laiko gaišimo muzikos mokykloje ar nuobodžių korepetitorių pamokų, nes užuot išgyvenus visus vaikystės džiaugsmus reikia pildyti tėvų lūkesčius – ne tik svetimus, neįdomius, bet dažnai ir beprasmius. Tačiau šių dalykų smurto apibrėžime nėra. Ir gerai. Nes neįmanoma apibrėžti ir išmatuoti daugelio dalykų, žmonių santykiuose – ypač.
Prieš metus Seimas susėdo ir nutarė, kad pajėgs apibrėžti smurtą ir grėsmės lygius. Kad dabar bus sukurta sistema, kurioje vaikai bus saugūs, nes empatiją, žmogiškumą prarandančioje visuomenėje ir tėvai, ir valdininkai tik taip pagaliau supras, kaipgi atskirti smurtą ir į jį reaguoti?
Ir tada atsivėrė tai, kas biurokratiniais terminais vadinama socialine atskirtimi su visais jos tonais ir pustoniais. Tai, kas vienam yra kasdieninio gyvenimo norma, kitam nepasiekiama svajonė. Kas vienam protu nesuvokiamas skurdas ir tamsumas, kitam – tik buities realijos. Kas vienam tik filmuose regėta prabanga, kitam – įprasta rutina.
Statistiniai duomenys skelbia, kad Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas žmogus, ir kas ketvirtas vaikas.
Ir tai nereiškia, kad tiek asocialių, nedirbančių žmonių. Šiame komentare ne apie juos. Šį kartą apie tuos, kurie dirba „nuo iki“, tačiau, skirtingai nei dauguma sprendimų priėmėjų, negali su savo vaikais ne tik išvykti atostogų, bet sprendžia dilemas, kuriam vaikui pirkti žieminius batus, o kurį leisti į draugo gimtadienį. Ir tai kelia stresą, desperaciją, kaltės jausmą, pyktį, bejėgiškumą. Ir kartais virsta veiksmais.
Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena kas ketvirtas vaikas
Taip pat apie žmones, kurie nėra pajutę meno poveikio ir sielą virpinančių grožio prisilietimų.
Jų vienintelis langas į pasaulį – televizorius, kuriame buvę banditai ir jų pupytės pasakoja apie senų gerų laikų romantiką. Vieni arogantiškai šypsosi, kad tokių laidų nežiūri, nes jų gyvenimas internete ir informacijos srautai atakuoja bent keliomis užsienio kalbomis. Bet kitiems tai jų kinas, teatras, koncertų salė, knyga ir debatai. Tokie žmonės nesuvokia, kad egzistuoja kitokios gyvenimo ir mąstymo alternatyvos.
Jei gyvenimo kokybę būtų galima matuoti atstumais, mes vieni nuo kitų nutolę šviesmečiais, o kultūriniai skirtumai mūsų visuomenėje peržengia šimtmečių ir civilizacijų ribas.
Mūsų tauta turi Vanagą, bet yra ir Vanagaitė. Mūsų lazeriai – vieni geriausių pasaulyje, bet lauko tualetais kai kuriose vietovėse vis dar naudojasi daugiau nei pusė gyventojų.
Vieni tėvai veda vaikus pas psichologus, tik todėl, kad jiems pasirodė, kad atžalai sunku pritapti naujoje klasėje, savaitgalį eina į restoraną pietų, o skrisdami atostogų į kokį nors rojaus kampelį lėktuve dar spėja paskaityti vaikui knygelę. Kiti net nežino, kas yra trejų metų krizė ir Edipo kompleksas.
Kiek žmonių atėjo iš baisios totalitarinės sistemos, jau ligoninėse atplėšti nuo motinų krūtinių, augę savaitiniuose darželiuose. Nemylėti. Pamiršti. Mušti. Matę girtus tėvus ir vedę juos namo. Nematomi ir nepastebimi blizgiame sėkmingųjų pasaulyje.
Jie nepažįsta savęs ir net nežino, kad tai įmanoma. Jie neturi jokių galimybių tam, kas lavina protą, ugdo kritinį mąstymą ir skaidrina sielą. Jie nežino, kaip menas keičia žmones.
Vieni veda vaikus pas psichologus, nes atžalai sunku pritapti naujoje klasėje, kiti net nežino, kas yra trejų metų krizė ir Edipo kompleksas.
Jie bėgdami nuo vienatvės, o kartais verčiami tik gyvybinių instinktų ar socialinio spaudimo kuria šeimas, gimdo vaikus. Ir retai būna laimingi. Nes nepajėgia ištrūkti iš prakeiksmo kartoti savo tėvų klaidas. Skaityti ir rašyti jie išmoksta mokyklose, tačiau vietos, kur galėtų pažinti save, nėra.
Iki šiol juos pakeltais balsais ar kumščiais auklėjo žmonos ir vyrai, kartais skatikus mokantis darbdavys. Dabar atėjo ir visas valstybės aparatas.
Vaikui pliaukšėti negalima. Arba atimsime. Atiduosime tokiems pat bendrapiliečiams, kurie suskubo tapti globėjais. Jūs blogi tėvai. Svarbiausia – apsaugoti vaiką.
Ir tada atsėlina baimė. Dar viena baimė prie visų kitų: prie baimės, kad užsidarys vienintelė darbo vieta apylinkėje, kad reiks emigruoti, kad banko paskola taip ir liks neišmokėta... Dabar prisidėjo baimė netekti to, kas svarbiausia, kas brangiausia bet kokiai gyvai esybei – savo palikuonio tik todėl, kad paskųs kaimynas, kad paauglys vaikas pasiskųs tarnyboms.
Ir tai sukelia pyktį, turbūt pačios prigimties nulemtą ir todėl stiprų.
Kuo daugiau baimės ir nepasitikėjimo tarp tų, kurie dar liko emigravus beveik milijonui, tuo mažiau pasitikėjimo savo valstybe. Noro ją ginti. Ryžto dėl jos mirti.
Ne tik dėl skurdo emigravo milijonas – dėl nepagarbos, paniekos, žeminimo, patiriamų iš tų, kurie yra galios pozicijoje. Taip sako apie ketvirtadalis visų išvykusiųjų.
Baimė netekti vaiko dėl to, kad esi toks, koks esi, ir neturi sąlygų bei galimybių keistis, ir yra nepagarba, panieka, pažeminimas ir smurtas. Šiandien valstybė pasakė: „bausti negalima padėti“. Ir šiame sakinyje kablelio vieta turi esminę reikšmę.
Kuo daugiau baimės, tuo mažiau pasitikėjimo savo valstybe
Labai norėčiau, kad kiekvienas praeivis, valdininkas, policininkas ar politikas, pamatęs pakeltą ranką, paklaustų, pasidomėtų – kodėl tu ją keli prieš tai, kas tau brangiausia, kuo galiu tau padėti, kad ji tiestųsi ne mušti, bet glostyti? Kokie demonai, vargai ir bėdos tave virkdo ir kaip galima tau padėti? Ir valstybė užtikrintų ir procedūras, ir galimybes padėti. Ir kad sistemoje, kiekvienu atveju, kaip ir gramatikoje, nebūtų neaiškumų, kada ir kurioje vietoje dėti kablelį.
Bet labiausiai norėčiau, kad būtų daugiau tokių akių, kurios žvelgtų į vaiką taip, kaip kažkada žvelgė į mane tos karo žiaurumus regėjusios akys – kaip į Dievo dovaną ir stebuklą. Nes suaugusių akys yra veidrodis vaikams – kaip į juos žvelgiame, taip jie ir išmoksta matyti save.