Visuomenėje diskusijų šia tema beveik nėra, nes nemažai politikų, kaip ir eilinių piliečių, yra klaidingai įsitikinę, kad tai senosios mūsų religijos tąsa, todėl ir klausimų tarsi neturėtų kilti dėl jos pripažinimo tradicine ir atitikimo Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsniui. Nors paprašyti apibūdinti senojo baltų tikėjimo dogmas ir postulatus kažin ar daugelis galėtų tai padaryti – tiek Seimo nariai, tiek eiliniai piliečiai.
Būtų neteisinga kaltinti „Romuvos“ įkūrėjus ar narius buvus sovietų agentais, tačiau jais ir nebūtina būti, kad puikiai atliktum savo funkciją.
Ką bekalbėti apie įteisinti bandomą neopagonybę (rekonstrukcinę pagonybę), kurios ištakos ne X ar XIII amžiai, bet 1967 metai, kai sovietai aršiai persekioję Lietuvos Katalikų Bažnyčią bei kitas tradicines konfesijas (buvo uždarytos totorių mečetės, sugriautos žydų sinagogos) leido įkurti kraštotyros draugiją „Romuva“, kuri ir tapo naujojo tikėjimo branduoliu.
Religinės priespaudos metais tolerancija senajai lietuviškai religijai, o tiksliau dirbtinai kuriamam jos pakaitalui, atrodo keistai. Arba labai logiškai, jei esame bent kiek susipažinę su KGB veiklos metodais. Kur nepadeda jėga ir grasinimai, pasitelkiama manipuliacijos ir/ar papirkinėjimas.
Tuo metu, kai už tikėjimo tiesų mokymą kunigai buvo kalinami lageriuose ar žūdavo surežisuotose automobilio avarijose, pagonybės renesansui buvo uždegta žalia šviesa. Būtų neteisinga kaltinti „Romuvos“ įkūrėjus ar narius buvus sovietų agentais, tačiau jais ir nebūtina būti, kad puikiai atliktum savo funkciją.
Politikas, kartu profesionalus istorikas, sovietmečio tyrinėtojas dr. A.Anušauskas teigia, kad net dabartinėje Rusijos spaudoje šiandienos pagonys įvardijami kaip rusų-lietuvių pagonybės projektas, kurį steigiant 1997–1998 aktyviai dalyvavo Rusijos piliečiai. Vienas jų V.Kozakovas buvo paskelbtas 21-uoju kriviu.
Žinoma, tai tos religinės bendruomenės reikalas. Bet kai ta bendruomenė nori tapti valstybės pripažinta tradicine religine bendruomene, įgyti teisę ne tik registruoti santuokas, bet ir mokyti vaikus mokyklose, tai tampa jau visos valstybės ir visuomenės reikalu. Klausimų kelia ir glaudūs tos bendruomenės ryšiai su politikais, kurie – koks sutapimas – pelnosi iš prekybos su Rusija. Kaip žinia, toje rinkoje leidžiama įsitvirtinti ne visiems.
Tokie pasiaiškinimai kaip ištikimos R.Karbauskio adjutantės A.Širinskienės: „Aš čia sėdėjau, daug klausiau apie baltų religijos prorusiškumą. Tiems, kuriems rūpi prorusiškumas, tai siūlau domėtis pono Kubiliaus sūnaus veikla Baltarusijoje“, netinka, nes tai nėra joks atsakymas, o tik bandymas pakreipti pokalbį kita linkme. Ir todėl kyla dar daugiau klausimų bei abejonių.
Ironiška, bet bandymas reanimuoti mirusią religiją yra visai priešingas mūsų senajai, pagoniškai pasaulėjautai, kur gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai atskirti. Jiems lemta susitikti tik tam tikru metu – per Vėlines ar Kūčių naktį. Bandymai peržengti anapusinę ribą visada baigiasi blogai. Mūsų kultūroje dori žmonės mirusiųjų, kad ir labai brangių, ramybės nedrumsčia. Kartais jie gyvena šalia, bet ir nutolę – kaip Eglė ir jos vaikai medžiais virtę.
Jei pagonybę vertinsime kaip savo tautos kūdikystę, tai dabartiniai bandymai vėl gręžtis į ją reiškia mirtį.
Argi šis palyginimas nėra tinkamas kalbant ne tik apie protėvius, bet ir jų tikėjimą?
Kaip žmogaus gyvenime yra vaikystė, paauglystė, branda ir mirtis, taip ir valstybės, tautos. Mirtis nebūtinai reiškia išnykimą – tai tik gyvenimas kitu pavidalu, kitame laike ir kitoje erdvėje.
Jei pagonybę vertinsime kaip savo tautos kūdikystę, tai dabartiniai bandymai vėl gręžtis į ją reiškia mirtį. Nes žmonės į tokią būseną grįžta gyvenimo pabaigoje, kai tampa neveiksnūs, neįgalūs ir priklausomi nuo kitų.
Taip ir senasis mūsų tikėjimas. Miręs. Nors nepamirštas. Kaip mes esame gyvi savo mirusių protėvių dėka, taip šiuolaikinis pasaulis remiasi į savo istoriją. Tačiau turbūt kiekvienas išsigąstų pamatęs ateinantį iš kapų tą, kurio dar taip neseniai raudojo.
Šiandien nėra įmanoma tiksliai pasakyti, koks buvo senasis lietuvių tikėjimas, nes istorinių šaltinių trūksta, išlikę yra vėlyvi, o rašytų pačių pagonių – nėra. Tradicija taip pat nutrūko. Istorikai apytiksliai įvardija laiką, kada buvo galutinai liautasi atlikinėti pagoniškas apeigas – maždaug XVII amžiuje.
Tačiau aiškiai žinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo pamirštos religijos reanimavimas ir aktyvūs bandymai ją interpretuojant veikti mūsų istorijos vertinimą, o per jį ir geopolitinę orientaciją.
Religines dogmas ir mokymą joje įžvelgti nelengva, tačiau istorijos vertinimo apstu. Įdomu, kad šios religijos atstovai neginčija krikščioniškų tiesų ar apeigų, kas būtų suprantama tarpreliginėse diskusijose, tačiau neigiamai vertina krikščionybę per istorinę, sociologinę, kultūrinę ir politinę prizmę. Ji kritikuojama iš visų aspektų, išskyrus teologinį. Ginčijamos ne apeigos ar tiesos, bet menkinamas ir demonizuojamas pasaulietinis – civilizacinis poveikis.
Vienas iš valstybės pripažinimo siekiančios religinės bendruomenės dvasininkų Valdas Rutkūnas, save vadinantis kriviu, dėsto štai tokius teiginius tinklalapyje alkas.lt: „Įvedus Lietuvoje krikščionybę, valstybė netrukus nunyko, įsigalėjo baudžiavos vergija. Buvo iškirsti šventi gojai, nuversti aukurai, žudomi žyniai, persekiojami ir kankinami visi, kas saugojo senąjį prigimtinį tikėjimą ir papročius. Su dvasiniu pavergimu atėjo ir materialus skurdas.“
Tame pat tinklapyje pateikiama ir tokia informacija: „Žemės šventumas ir saugojimas tapo ketvirtuoju Krivūlės ženklu. Lietuvos Krivis Jonas Trinkūnas paragino atsigręžti į žemę ir išsaugoti ją ateities kartoms. Jį palaikė ir savanoriai, pakvietę visus dalyvauti parašų dėl žemės referendumo rinkime.“
Tai politiniai pareiškimai, melagingai pateikti istoriniai faktai ir šališku, ideologizuotu mąstymu paremtas jų vertinimas.
Politinė pozicija, nukreipta prieš mūsų valstybės euroatlantinę integraciją, o kartu ir tikrą jos saugumo užtikrinimą, pateikiama kaip sakralinis ritualas. Nes, kaip žinia, euroatlantiniai įsipareigojimai apima ne tik kolektyvinę gynybą, bet ir laisvą asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimą. Žemės įsigijimas – vienas jų.
Pripažinus tokia religinę bendruomenę tradicine, ar netaptų jos politinės deklaracijos, lozungai religinėmis tiesomis?
Kyla įtarimų, kad po religinės bendruomenės statusu gali būti siekiama įteisinti politinį darinį.
Krikščionybė tapatinama su kryžiuočių puolimais neatsitiktinai. Nors daug skaudesnės žaizdos yra tremtys, pokario žudynės, KGB persekiojimas, tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tačiau kuriamos priešstatos su Vakarais, nors šiandien tikrosios grėsmės kyla iš Rytų, o draugų turime ieškoti būtent Vakaruose.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo būtent ta organizacija, kurios moralinis autoritetas buvo reikšmingas ir Blaivybės sąjūdyje, ir Tautinio atgimimo, ir sovietinės okupacijos metais. Todėl jos menkinimas ir priešpastatymas senajai lietuviškai kultūrai, kuri suprantama ir brangi daugeliui lietuvių, taip pat ir katalikų, būtų svarbi pergalė skaidant visuomenę religiniu ar kultūriniu pagrindu.
Kyla įtarimų, kad po religinės bendruomenės statusu gali būti siekiama įteisinti politinį darinį, turintį ambicijų ne parodyti žmonėms kelią į dvasinę ramybę ar amžinąją laimę, bet veikti mūsų geopolitinę orientaciją, santykius su kaimynais ir sąjungininkais. Tik skirtingai nei politinės partijos, tai daryti kitais metodais ir palankesnėmis sąlygomis.
Krikščionybės kaip monoteistinės religijos atėjimas į pagonybės vietą buvo neišvengiamas istorinis procesas.
Jis vyko paprasčiau nei skelbia neopagonys. Viena vertus, tai buvo įžvalgi mūsų valdovų – Mindaugo, Vytauto, Jogailos politika, kurie suprato, kad kultūrinis, ekonominis, karinis atsilikimas yra pražūtingi, kita vertus, pagonys savųjų dievų lengvai išsižadėdavo, kartais juos garbino kartu su krikščioniškuoju, buvo tokių, kurie krikštijosi norėdami gauti naujus marškinius ir taip savo skurdžią buitį papuošti importiniu drabužiu mainais už dar vieno dievo pripažinimą.
Apie religiją, kaip visuomenės santvarkos palydovę, bene tiksliausiai ir gražiausiai kalba garsus istorikas Y.N.Harari. Perfrazuojant jį, kai medžiotojai tapo žemdirbiais, animizmą pakeitė dangaus ir žemės dievai. Tada nutilo upės, akmenys, medžiai ir gyvūnai. Žmogus ėmė kalbėtis su nepasiekiamais dangaus dievais, kurie ėmė reikalauti aukų mainais už išklausytas maldas. Žmogaus kasdienybė pasikeitė, jis turėjo plušėti nuo ryto iki vakaro laukuose užuot laisvai klajojęs paskui žvėris, o lygybę prie bendro laužo pakeitė elito atsiradimas.
Bet ir dangaus dievams, visam Olimpo panteonui, išmušė laikas mirti, būti išstumtiems iš religinių praktikų ir toliau egzistuoti tik žmonių mentalitete ir kultūroje. Statyti šventyklas Dzeusui ar Artemidei šiandien būtų naivu ir juokinga, tačiau išmanyti antikinę mitologiją – tolygu pažinti savo civilizacijos ir kultūros šaknis. Tie patys dėsniai galioja ir mums.
Kaip politeizmas išlaikė animizmo liekanų (šventieji akmenys, šaltiniai), taip politeizmas gyvavo ir tebegyvuoja monoteistinėse religijose (šventųjų kultas, saulėgrįžos šventės, senieji vardai). Tai universalūs reiškiniai, būdingi ne tik lietuviškai krikščionybei ar pagonybei.
Žmonijos atmintis saugo tūkstantmečius prisiminimus. Bet žmogiškasis nesugebėjimas džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, praeities idealizavimas, kasdienybės rūpesčiai verčia peikti dabartinius dievus ir santvarkas bei idealizuoti senovę – įsivaizduojamąjį prarastąjį Edeno sodą. Tai amžinas dėsnis, toks pat, kaip burbėjimas dėl netikusio šiuolaikinio jaunimo.
Lietuva priėmė krikščionybę, nes visuomenė buvo pribrendusi arba žengti naują civilizacinį žingsnį iš žemdirbiškosios kultūros į miestų, vienuolynų, mokyklų, universitetų, amatų ir prekybos, raštijos ir architektūros, medicinos ir astronomijos erą, arba rinktis kitą alternatyvą – išnykti istorijos ūkuose. Tokių pavyzdžių istorijoje apstu.
Krikščionybės kaip monoteistinės religijos atėjimas į pagonybės vietą buvo neišvengiamas istorinis procesas.
Įteisinus neopagonis kaip tradicinę religinę bendruomenę, kuri tapatinasi su senuoju lietuvių tikėjimu, kiltų pavojus, kad mūsų pagoniškasis paveldas, kultūra būtų uzurpuoti vienos bendruomenės. Nors pagoniškoji kultūra, jos reliktai yra brangūs ir suprantami daugeliui mūsų, tai yra lietuviškojo mentaliteto dalis.
Dvasinio alkio ir vienatvės kamuojamas, vartojantis ir vartojimui tarnaujantis šiuolaikinio pasaulio žmogus ieško ramybės žmonijos istorijoje ir praeityje. Animistinių tikėjimų liekanos mumyse verčia matyti grožį paprastame lauko akmenyje ir jausti skausmą, kai kertamas žaliuojantis medis, pagoniškojo pasaulio dievai prabyla, kai užkopiame į pilkapius ir suteikiame savoms vaikams senuosius vardus, tikėdami, kad jie juos saugos ir teiks stiprybės... ir ant kryžiaus pakabinto Nukryžiuotojo šaukiamės, kai neturime vilties kitur.
Tai nereiškia, kad gyvename istorijos pabaigoje ir krikščionybė ar kitos monoteistinės religijos yra atsakymas į visus šiuolaikinio gyvenimo iššūkius. Dažniau Vakaruose besilankantys lietuviai juokauja, kad paskutiniai priėmę krikščionybę, paskutinieji priimsime ir islamą. Krikščionybė daugelyje valstybių virsta kultūriniu reiškiniu, o ne gyva religija. Ateina laikas, kai ir monoteistinės religijos, garbinusios vieną dievą, užleidžia vietą humanistinėms – aukštinančioms žmones.
Kaip šventųjų aukurų vietoje buvo pradėtos statyti bažnyčios, taip humanistinės religijos lipa ant bažnyčių altorių.
Vilniaus Katedra galėtų būti šių permainų iliustracija. Kažkada jos vietoje degė šventoji ugnis, paskui garbintas krikščionių Dievas, dabar jis nukeltas nuo didžiojo altoriaus į šoninę koplyčią. Rimties ir susikaupimo neliko net per šventines apeigas. Spragsint turistų fototechnikai, kunigams laidant juokelius ir susirinkusiems plojant kaip teatre Dievui čia kasdien lieka vis mažiau vietos.
Ar teisinga atsivėrusią tuštumą užpildyti iš praeities iškviestomis pamėklėmis, kurios atrodo gyvos tik todėl, kad kažkas jas vedžioja prisirišęs plonyčiu siūlu?