Vadinasi, ir mes visi, kartodami, kad esame politinio cirko įkaitai, kuriame patyčių kultūrą ir prisidedame prie vaikų savižudybių. Taigi, vaikučių labui turime kuo greičiau liautis.
Nežinau, kiek laiko R.Karbauskis praleidžia su vaikais ir jaunimu, tačiau man kiekvieną dieną tenka bendrauti ne tik su savo vaikais, bet ir su jų draugais, bendramoksliais. Kalbėtis ir klausyti. Raminti. Kartais į asmeninį FB paštą gaunu moksleivių laiškų su prašymais rašyti apie jų skaudulius. „Mūsų niekas negirdi“, „mes niekam nerūpime“, „valdžia iš mūsų tyčiojasi“, „ačiū, kad parašėte, gal bent jūsų dėka iš mūsų neatims vasaros atostogų“ – tokių ir panašių žinučių gavau daugybę, kai viename iš komentarų aprašiau, kodėl šiandien mokslo metų ilginimas yra absurdiškas.
Tačiau ši Vyriausybė, kaip jau įprasta, į piliečių nuomonę, argumentus, kurie nesutampa su jų įsitikinimais, nereaguoja – ką bekalbėti apie vaikus. Kaip atsakas į sutrumpintas atostogas internete atsirado grotažymė – moksleivių nevilties ir desperacijos šūksnis #duskryža. Ir tuoj pat pasigirdo smerkiantys balsai – juk tai patyčios! O gal tiesiog į politikų patyčias, beje, vykdomas iš galios pozicijų, atsakoma vieninteliu turimu ginklu. Juk patyčios skaudina ir yra atgrasios tada, kai stipresnis tyčiojasi iš silpnesnio, o ne atvirkščiai.
Kai stiprieji ima engti silpnuosius, pastarųjų atsakas gali būti gana ribotas. Juk ne veltui totalitarizmo sąlygomis, kai viešoji erdvė „išvalyta“ nuo bet kokių „patyčių“, žmonės savo nuoskaudas, nusivylimą išsako ne tik pasitelkdami Ezopo kalbą, bet ir kurdami anekdotus. Teko dar būnant vaiku girdėti iš vyresnių žmonių daug sovietinį gyvenimą pajuokiančių anekdotų. Vieną jų pamenu: „Kokia Brežnevo mirties priežastis? – Nežinome, bet prieš mirtį jis viduriavo ordinais.“
Gal ir čia juoktis negalima, reikia nutaisyti gedulingą susirūpinusį veidą ir pakalbėti apie pagarbą mirčiai bei šviesų velionio atminimą?
Į D.Trumpo juokelius atsakoma ne ką mažiau išmoningais memais ar karikatūromis. Iš tiesų, kai į žurnalistės klausimą nenori ar negebi atsakyti, juk nebūtina ją kaltinti kvailumu dėl PMS. Na, bet jei jau apkaltinai, tai susitaikyk ir su tuo, kad iš tavo atvaizdo bus pagamintas pisuaras.
Jei jau tikrai rūpi vaikų savijauta, gal laikas liautis emocingai dejavus apie patyčių, smurto bei savižudybių mastą ir tai išnaudoti savireklamos tikslais. Ministro L.Kukuraičio fotografija prie nužudyto vaiko kapo ir jos publikavimas ministerijos internetinėje svetainėje būtent toks pavyzdys.
Vaikų fizinio bei emocinio išsekimo priežastys, depresija, nenoras gyventi visai nesusiję su tuo, kas vyksta mūsų pramogų pasaulio scenoje ar užkulisiuose. Tačiau politikų sprendimai – beje, juos moksleiviai seka ir vertina – tikrai veikia jų kasdienybę.
Politikai, kurie šiandien solidarizuojasi su „patyčias patiriančiu“ partijos lyderiu, kuris garbę, reputaciją vertina tik per prizmę „buvo ar nebuvo pažeisti įstatymai“, turėtų tą pačią taisyklę pritaikyti ir jį pašiepiantiems. Nesvarbu, parodijuojama tokio lyderio išvaizda, šeimyninė padėtis, elgesys ar sveikata – turi kilti vienas klausimas – pažeisti įstatymai ar ne. Nepažeisti? Vadinasi, viskas gerai. Kaip ir tuo atveju, kai R.Karbauskis savo teisumą gina baksnodamas į įstatymą, kur jis ir jo vaikai visai nėra susiję asmenys.
Besitikintiems etiškos, konstruktyvios kritikos reiktų tuos kriterijus pirmiausia taikyti sau. Elgtis ne tik pagal įstatymo raidę, bet ir paisyti moralės, dorovės nuostatų.
Bet grįžkime prie patyčių problemos. Iš galios pozicijų šie valdantieji iš mūsų visų pasityčiojo ne kartą, ir ne du. Ir tos patyčios neaplenkė nei vaikų, nei jų tėvų.
Išplėšyti žurnalai, už kuriuos jūs sumokėjote, tėra niekis palyginus su faktu, kad nuo šiol gydymas galės (ar privalės?) būti veikiamas mados vėjų. Taip, tai mūsų sveikatos apsaugos ministro žodžiai: Aurelijus Veryga: Ilgainiui pirkti pigesnius vaistus taps madinga. Mados, kurią apibūdina pigumas. Mados, kurią kurs A.Veryga. Ar tai nėra patyčios iš žmogaus, kuris visą gyvenimą sąžiningai moka mokesčius, atsiduria situacijoje, kai jam reikalingų vaistų nebus kompensuojama jokia dalis tik todėl, kad jam tinka ne tie, kurie paskelbti madingais ministro įsakymu?
Ar nėra patyčios iš pilnamečių Lietuvos piliečių, kurie turi visas suaugusio žmogaus pareigas – nuo mokesčių mokėjimo ir tarnybos kariuomenėje, tačiau neturi paprastos teisės – įsigyti vyno ar alaus?
Ar nėra patyčios iš šeimų, kai naujuoju Darbo kodeksu sutrumpinamos atostogos užuot jas prailginus auginantiems vaikus? Juk daugelis vaikų emocinių bėdų kyla tik todėl, kad tėvai negali jiems skirti pakankamai laiko net ir labai norėdami. Nes reikia dirbti. O sumažintas neapmokestinamas pajamų minimumas ir pajamų sumažėjimo „kompensavimas“ pašalpomis yra orumo tėvams suteikiantis politinis sprendimas?
Ar pati švietimo sistema nėra nesibaigiančios patyčios iš „nestandartinių“ moksleivių bei mokytojų, kai maža asmenybė – vaikas, vertinamas standartizuotų testų ir nežinia kokios kompetencijos specialistų sukurtomis egzaminų užduotimis? Ir jau pradinukas įmetamas į nesveikos konkurencijos aplinką.
Ar nėra patyčios iš vaikų, kai jie turi sėdėti perpildytose klasėse ir gauti prasčiausios kokybės maistą mokyklose, darželiuose bei ligoninėse?
Kažkada aristokratams buvo baisiau netekti garbės nei gyvybės. Šiandien garbės sąvoką reliatyvi kaip niekada. Kada matėte paskutinį kartą paraudusį politiką? Kada buvo atsistatydinta iš pareigų ne gudriai planuojant karjerą, bet gėdijantis išviešintos informacijos, kuri, nors ir nepažeidžia jokių įstatymų, tačiau meta šešėlį reputacijai? Ar buvo kada iš kokio nors renginio išprašytas negarbingas jo dalyvis ar protestuojant prieš jo pakvietimą demonstratyviai paliktas „elito“ vakarėlis?
„G&G sindikatas“ sugebėjo tik parodyti klouno veidą. Valdantieji pasipiktino. Nors daugelis Europos monarchų šalia daugybės reikalingų, įtakingų žmonių ir atsitiktinių prisiplakėlių būtinai turėdavo ir juokdarį.
Pokštai ir juokeliai buvo antraeilis šios dvaro figūros užsiėmimas. Jis buvo vienintelis, kuris galėdavo sakyti valdovui tiesą: kad jo favoritas kvailys, o meilužė švaisto iždą, kad mokesčiai per dideli, dvariškių išlaidos beprasmės, o paties karaliaus vakarykštė kalba – nesąmonių rinkinys.
Kiekvienos valdžios, net ir absoliutinės monarchijos, stabilumo sąlyga – gebėjimas neatitrūkti nuo realybės bei adekvačiai ją vertinti.
Demokratijai nereikia dvaro personažų. Politiniai oponentai, žurnalistai, pagaliau socialinių tinklų dėka net eiliniai rinkėjai gali išsakyti tai, ką jie mato tikrovėje. Nes toks jau, matyt, dėsnis, kad ta pati gatvė per troleibuso ir limuzino langą atrodo skirtingai.
Tačiau sakyti ir kalbėti nepakanka. Valdžia turi girdėti ir reaguoti į kritiką. FB burbulas, kur bendraminčiai ar pataikūnai spaudžia „like“, „share“ ar rašinėja pompastiškas pagyras, neturi nieko bendra su tiesmukais klouno pastebėjimais.
Ar turi tradicinės politinės partijos savo „klounų“ – ekspertų, kritikų, į kurių pastabas įsiklauso ir reaguoja?
Kone visą Nepriklausomybės laikotarpį „teisuoliai“ – iš kairės ir dešinės dėl visų nesėkmių kaltina anuos. Tik ne save. Kai „neklystantys“ keičia „neklystančius“, bet emigracijos srautai didėja, socialinės skirtys irgi, rinkėjai imasi ieškoti alternatyvų.
Taip į didžiąją politiką pateko R.Paksas, atvažiavo A.Valinskas ir jo cirkas, Seime pabuvojo „mergaitės gelbėtojai“, o dabar – valstiečiai bei žalieji. Ir kas gi galėjo nuspėti – po kiekvienų rinkimų – „gelbėtojų“ eilės vis gausesnės?
Gal reikėtų paklausyti kartais ir kokio klouno, kokie nemalonūs jo žodžiai bebūtų? Gal pats metas suvokti realybę, kad senosios kairės, dešinės ar liberalų skirtys jau praranda prasmę. Dabar rinkėjai laukia konkrečių ir nedviprasmiškų atsakymų į kitus klausimus: už ar prieš globalizaciją, nacionalines valstybes, homoseksualų santuokas, atviras sienas, genų inžineriją, kovą su klimato kaita ir t.t.
Valstybės šimtmečio proga mecenato siuvėjas pateikė visuomenei staigmeną – tautinius rūbus visiems darželinukams, nors viešai šios idėjos ir buvo atsisakyta. „Tai buvo žurnalistų išdūrimas, kad jie paliktų mane ramybėje ir leistų ramiai dirbti“, – vienai televizijai prisipažino J.Statkevičius.
Įdomu, kiek tokių „išdūrimų“ mes sulauksime dar? Tiesa, kaip ir patyčios, tampa labai reliatyviu dalyku.
TAIP PAT SKAITYKITE: M.A.M.A scenoje klounu tapęs R.Karbauskis: „Tai matant ekranuose atrodo, kad patyčios – normalu“
