Kariuomenės šimtmečio atkūrimo minėjimas baigėsi. Iškilmingos kalbos, ginkluotės demonstravimas ir pagaliau pasiekta narystė NATO tarsi leidžia nusiraminti – „esame saugūs kaip niekada“.
Ta proga prisiminti ir pagerbti visi kritę laisvės kovose. Mūsų kariuomenė visada buvo ir yra ta, kuria galėjome ir galime didžiuotis bei pasitikėti. Tačiau kariuomenė ne visada galėjo didžiuotis ir pasitikėti politine valdžia.
Nieko nėra skausmingesnio kariui, kaip būti išduotam savo valstybės vadovų ir būti priverstam kariauti svetimą karą. Savo priešo karą. Būti rekrūtu. Vergu. Du kartus Lietuva prarado valstybingumą – 1795 ir 1940 metais. Ir abu kartus buvo išduota ne tik valstybė, bet ir kariuomenė.
Lietuva buvo pavergta ne todėl, kad pralaimėjo kokias nors kautynes, bet todėl, kad kariuomenei nebuvo leista kautis.
Šiandien daugelis yra įsitikinę, kad padidinus finansavimą kariuomenei iki dviejų ar daugiau procentų nuo BVP pagaliau būsime saugūs.
A.Smetonos laikais Lietuvos kariuomenė buvo viena geriausiai aprūpintų visoje Europoje. Z.Norkus savo knygoje „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“ apžvelgdamas kariuomenės finansavimą rašo: „Svarbiausi yra 1938 m. skaičiai, nes tai paskutinieji metai, kai Lietuvos ūkis gyveno taikos režimu, o valstybės iždas neturėjo nepaprastųjų išlaidų. Skaičiuojant nuo tų metų Lietuvos BVP, gynybos reikmėms jų buvo sunaudota 7,3 procento. Šiuolaikinė Lietuva, tapusi NATO nare, yra įsipareigojusi gynybos reikmėms skirti tik 2 proc. savo metinio BVP.“
Šalia skaičių pateikiami ir amžininkų vertinimai: „Jau ne retenybė buvo išgirsti nuomonių, anot kurių, nebe šautuvuose, patrankose ir nebe kariuomenės išblizginime Lietuvos stiprybė, o greičiau plačiausių sluoksnių protiniame-dvasiniame išsilavinime ir tokiame gyvenimo lygyje, kuris visiems tėvynę bei valstybę daro svarbią ir brangintiną“.
Lietuva buvo pavergta ne todėl, kad pralaimėjo kokias nors kautynes, bet todėl, kad kariuomenei nebuvo leista kautis.
Tačiau 1940 birželio 15 d. SSRS ultimatumui pasipriešinta nebuvo. Prezidentas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, save titulavęs Tautos Vadu, paspruko. Prezidentas, valdęs autoritariniais metodais, staiga pasijuto privaląs klausyti Vyriausybės patarimų. Iš Tautos Vado staiga tapo bevaliu Vyriausybės įrankiu.
Ultimatumas buvo priimtas, ir generolas Vincas Vitkauskas, Lietuvos kariuomenės vadas, Vyriausybės įgaliotas pasirašė susitarimą su Raudonosios armijos vadovybe dėl netrukdomo Raudonosios armijos įvedimo į Lietuvą – 1940 m. birželio 15 d. apie 16 val. TSRS tankai įvažiavo į Kauną.
Tikėtina, generolas V.Vitkauskas buvo užverbuotas sovietų žvalgybos. Dėl įvairių intrigų ir konfliktų nustūmęs generolą Stasį Raštikį. Kažin, kaip mūsų istorija būtų pasisukusi, jei prezidentas būtų vertinęs valią gintis, kompetenciją, o ne pasidavęs intrigoms ir simpatijų antipatijų žaidimams. Ir šis klausimas neduoda ramybės ne tik galvojant apie vakar, bet ir apie šiandien.
Išlikę sovietų diplomatų raportai rodo, kad jiems čia dirbti buvo lengva. Valstybės vyrai susigundydavo lengvomis pajamomis.
Ar neapima nemalonus deja-vu jausmas?
1940 m. liepos 20 d. generolas Vitkauskas su kariuomenės ir Šaulių sąjungos vadais pasveikino Justą Paleckį kaip Lietuvos Respublikos prezidentą. 1940 m. liepos 25 d. Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene, kuri jau rugpjūčio 30 d. buvo likviduota ir perorganizuota į Raudonosios Armijos šaulių teritorinį korpusą, kuris įjungtas į Pabaltijo Ypatingosios Karinės Apygardos kariuomenės sudėtį. Lietuvos kariuomenė reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, kariai pavadinti raudonarmiečiais, kiekvienam daliniui priskirti komisarai.
7,3 proc. BVP virtęs ginklais, karo technika atiteko sovietams. Meilė tėvynei, kuri buvo „plačiausių sluoksnių protiniame-dvasiniame išsilavinime“, išėjo partizanais į miškus.
Kariuomenė ne visada galėjo didžiuotis ir pasitikėti politine valdžia.
O prieš dėvinčius Lietuvos kariuomenės uniformą prasidėjo represijos. Karininkai buvo išžudyti ar ištremti, o jauni šauktiniai, turėję nelaimės gimti 1911-1912 metais, tapo rekrūtais. Išėję tarnauti Lietuvai jie buvo pasmerkti žūti kariaudami svetimą karą. O prieš tai ištverti ne tik bauginimus, kad bet koks bandymas bėgti reikš artimiausių žmonių tremtį į Sibirą, bet ir iš proto vedančias indoktrinacijas.
Iš laiškų dėžutės paimu vieną laišką. 1940 m. rugpjūčio 7 d., Vilnius. Kaligrafiškai išvedžiota data. Ir pasakojimas: „Visi kareiviai nuardė antpečius ir laipsnius irgi pakeitė... o namo tai nežinia kada paleis. Kalba, kad tuojau paleis visus... gal ir paleis, jei neišveš kur nors į Rusiją. Tai viskas laikui bėgant paaiškės, pirmiaus buvo ant pilies tautiška vėliava, dabar liko tik raudona... Laukėte parvažiuojant, tai viskas dar veltui… aš pas jus nuvažiuoju beveik kiekvieną naktį sapnu, ir gyvenu su jumis tik mintimis…”
Imu kitą. Namų ilgesys vertė rašyti dažnai. 1940 m. rugpjūčio 15 d. Vilnius: „...Gyvenimo sąlygos pasikeitė....kuopoje ruso politinio vadovo pamokos yra... Jau nuo šios dienos išduoda rusų laipsnius ir žvaigždes ant kepurių, pradeda mokinti rusų priesaikos tekstą ir manome, kad neužilgo reikės priesaiką priimti. Be to, drausmė irgi padidėjo, pasikeitė mūsų buvę vadai. Mūsų politrukas sako, kad už pasišalinimą į miestą, tik už dvi valandas bus atiduodami į kariuomenės tribunolo teismą ir bus baudžiami nuo 6 mėnesių iki 2 metų kalėjimo. O tarnauti kiek reikės irgi nežinome. Kalba, kad eiliniams reiks tarnauti du metai, o puskarininkiam treji... tai kai pagalvoji apie trejus metus tikrai šiurpas nukrato... Nusibodo gyventi po kitų priežiūra, ypač „politrukų“, tai, žiūrėk, jau už menką nieką prie tavęs ir kimba... jų nekenti ir turi nusileisti. Kartais tiek įgrįsta, kad atrodo be reikalo žmogus ir gyveni...“
Kiek lietuvių vyrų, galėjusių ginti Tėvynę, bejėgiškumo šiurpas krėtė tada, kai caro valdžia juos rekrūtais ėmė kariauti Rusijos karus su Turkija, Japonija, tada, kai reikėjo kariauti sovietų karus Afganistane ar gesinti Černobylio gaisrą. Jiems nebuvo duotas šansas mirti kitaip – ginant tėvynę. Ir gyventi prisiminimuose – jų likimai, vardai ir pavardės dabar atmintiems dulkėmis besidengiantys.
Kariuomenės paradas baigėsi. Turime ginklų ir sąjungininkų. Bet kaip svarbiausias dalykas – valia gintis? Kaip valdžia konstruoja savo santykį su piliečiais? Draudimai, ribojimai ir bauginimai. Panieka ir pažeminimas. Prekyba poveikiu ir korupcija. Neįsiklausymas ir protingo dialogo nebuvimas.
Ir tokiomis sąlygomis jau nesvarbu – du ar septyni procentai skiriama gynybai. Svarbu, kad tuos procentus mes turėtume valios paversti veiksmu. Visuotiniu pasiryžimu gintis. Nes visada yra grėsmė, kad ginklai, šarvuočiai ir lėktuvai, pirkti už mūsų pinigus, gali būti atsukti prieš mus pačius. O mūsų vaikai ir vėl bus paimti rekrūtais.
Kaip susiklostė močiutės brolio likimas? Jis per stebuklą nebuvo sužeistas. Praėjo visą karą. Rašė ir rašė laiškus namo. 1944 m. rugsėjo 12 d. „Kai aš iki šiol likau gyvas ir sveikas dėkoju tik vienam Dievui, kad jis iki šiol mane išlaikė gyvą ir nesužeistą, nežinau, kaip toliau seksis...“
Paskutinę karo dieną Klaipėdoje sprogo atsitiktinis sprogmuo. Eilinė betvarkė sovietinėje kariuomenėje. Šiandien jis guli su kitais rekrūtais gimtojoje, bet nepašventintoje žemėje. Prislėgtas paminklo sovietiniams kariams. Šeimos albume – su lietuvio kario uniforma. Su sovietine atvaizdo nepaliko.
Man – tai pamiršta Lietuvos kariuomenės istorijos dalis. Ir žinojimas – esame nesaugūs kaip visada.
