Regina Statkuvienė: Peštynės smėlio dėžėje. Pabaigos pradžia?

Galima manyti, kad civilizacijos ištakose gimęs mitas, kad pasaulį laiko keturi drambliai, stovintys ant milžiniško vėžlio, yra tik naivių senojo pasaulio gyventojų fantazija, turėjusi paaiškinti nepažintus gamtos dėsnius.
Regina Statkuvienė
Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Bet žinant, kad šis pasakojimas atėjo iš tų laikų, kai gimė filosofija, matematika, kai mąstydami filosofai suprato esant atomus, naivu būtų manyti, kad tada žmonės nesuvokė, kaip funkcionuoja civilizuotos visuomenės. Suvokė, ir daugelis iš jų buvo labiau žingeidūs, ieškantys ir abejojantys nei šiuolaikinio pasaulio vartotojai.

Manau, jog šis pasakojimas yra nuostabi alegorija apie civilizuotų visuomenių sanklodą: jos egzistuoja tik todėl, kad jas laiko tai, kas apibrėžia skiria ir civilizaciją nuo ikicivilizacinių žmonių sambūvio būdų. Antikos laikais tie keturi ramsčiai buvo aristokratai, kariai, žemdirbiai ir filosofai.

Demokratinėse valstybėse tvarką užtikrina keturios valdžios. Šiandien Lietuvoje pakirstas pasitikėjimas visomis.

Dar 2013 metais savaitraštyje „Veidas“, po garsiojo BNS žurnalistų kratų skandalo buvo prisiminta ir cituota 2011 metų publikacija iš „The Economist“, kur teigiama, „kad Lietuvos demokratija brokuota. Nors Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos institucijos veikia, bet jų veikla formali, neprofesionali, korumpuota. Viena valdžios grandis dažnai bando įsiterpti į kitos valdžios veiklos sritį, todėl teismams nuolat tenka priminti kiekvienos valdžios grandies kompetenciją. Tai sukelia kitų valdžios grandžių pasipiktinimą, tad siekiama revanšo net bandant apskritai sunaikinti kitą valdžios grandį ir pasisavinti jos funkcijas.“

Įpusėjo 2018-ieji. Jei prieš septynerius metus mūsų demokratija buvo apibūdinta, kaip pradėta ėsti vėžio, tai žvelgiant į šiandienos realijas, panašu, kad ji jau raitosi priešmirtinėse konvulsijose.

Aiškėja, kad daugelio politikų, žiniasklaidos, verslo ir teisėsaugos veikėjų santykiai yra susipynę į neišnarpliojimą Gordijaus mazgą. Apžvalgininkas R.Valatka labai tiksliai įvardijo, kad dabar jau vyksta procesas, kai ne koncernai stengiasi daryti ar daro įtaką politikams, bet patys virsta politinėmis partijomis.

Gaila, bet mūsų demokratija vis labiau panašėja į tų senų laikų bajorų demokratiją. O bendravimo kultūra – į tų laikų rietenas.

Kaip čia neprisiminsi XVII amžiaus pabaigos, kai Lietuvoje dėl įtakos varžėsi kelios įtakingiausios didikų giminės. Giminės, kurios galėtų būti puikus šių laikų koncernų-politinių partijų viename atitikmuo anais laikais.

Tuomet apie savo Tėvynės ateitį, jos gerovę, socialinę atsakomybę, patriotiškumą, pagaliau savo vaikų ateitį negalvojantys praturtėję dvasios liumpenai sužlugdė mūsų valstybę. Iš istorijos mokytis ir mąstyti jų prototipai nenori ir dabar.

Sapiegos sugebėjo sutelkti daugiausiai turtų ir valdžios. Broliai Kazimieras Jonas ir Benediktas Povilas kontroliavo iždą bei kariuomenę. Pirmasis buvo Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, antrasis – iždininkas. Sutelkusi tiek galios ši giminė ėmė nepaisyti ne tik kitų didikų ir karaliaus Jono Sobieskio, bet ir ėmė konfliktuoti su bažnytine vadovybe – Vilniaus vyskupu (įkurdino kariuomenę bažnytiniuose dvaruose, o tai draudė ano meto įstatymai, o vienuolynai, būdami priklausomi nuo Sapiegų fundacijų, pakluso jiems, o ne vyskupui). Tik po Kazimiero Jono ekskomunikos ir įvairių peripetijų šis konfliktas buvo išspręstas, o po trejų metų Sapiegos galutinai nugalėti. Mykolas Sapiega vienuolyne buvo įnirtusių girtų bajorų gyvas sukapotas kardais. Tiek neapykantos būta.

Tačiau valstybėje tvarkos nepadaugėjo, po karaliaus J.Sobieskio mirties užsienio valstybės dar įžūliau kišosi į Respublikos vidaus reikalus papirkdamos kitus didikus ir bandydamos į sostą įkelti savo kandidatą. Mūsų elitas noriai imdavo svetimšalių pinigus ir savo politinę įtaką naudojo veikdami juos paperkančiųjų naudai.

Gaila, bet mūsų demokratija vis labiau panašėja į tų senų laikų bajorų demokratiją. O bendravimo kultūra – į tų laikų rietenas. Anuomet didikas nurodydavo šlėktai, kaip teisingai balsuoti seimelyje, išdrįsusiam nepaklusti – įkrėsdavo lazdų. Šiandien Seimo nariai fotografuoja slapto balsavimo biuletenius, juos viešina ir net kelia iniciatyvas iš viso uždrausti tokį balsavimą. Irgi bijo savo ponų lazdų?

Vertinant iš istorinės ar globalios perspektyvos Lietuvoje vykstantys procesai, kuriuose dalyvauja aukščiausio rango politikai, kone visos partijos, dalis verslo ir žiniasklaidos, tėra tokios pat mažvaikių peštynės smėlio dėžėje kaip ir prieš 300 metų, kurios tik provokuoja kiemo chuliganus išspardyti visiems peštynių dalyviams užpakalius ir atimti jų smėlio dėžę.

Visuomenė stabili tik tada, kai ją laikantys drambliai stipriai remiasi į tvirtą pamatą –– moralę, arba kaip gražiai išsireikšta mite – milžinišką, nepajudinamą vėžlį. Tereikia krustelėti vėžliui ar vienam iš dramblių pasikėsinti užimti kito vietą – ir jų laikomas pasaulis ima drebėti ir šokčioti.

Tai reiškia, kad nei viena valdžia negali prisiimti daugiau kompetencijų nei jai priklauso pagal įstatymus ir Konstituciją. Negali kištis į kitos atsakomybių ir pareigų sritį. Negali nesuprasti savo atsakomybės.

Šiandien šios keturios valdžios ne tik persipynė, bet ir pasikeitė pats keturių valdžių pasidalijimų principas. Dabar visuomenei tarsi iš Olimpo diriguoja politikai, žiniasklaida, verslas ir teisėsauga. Ir tame Olimpe – ne patys geriausi.

Daug talentingų, gabių ir jautrių žmonių, kurie būtų tikras lobis stiprinant valstybę, neaplikuoja nei į valstybės tarnybą, nei ryžtasi tapti politikais, nes:

  1. Ten proteguojami „savi“, o ne geriausi. Jau dabar „atsinaujinusiose“ partijose šmėžuoja senstelėjusių politikų atžalos, o konservatoriai net patikėjo partijos pirmininko vairą patriarcho anūkui. Tai įmanoma. Tik demokratinėse šalyse tie „savi“ turėtų įrodyti, kad jei ne pranoksta, tai bent prilygsta savo gimdytojams talentu ir darbštumu.
  2. Protingi, principingi, dori žmonės paprastai būna dar ir jautrūs. Todėl jie nenori, kad būtų apipilti purvais ir knaisiojamasi po jų asmeninį gyvenimą tik todėl, kad kažkam prireiktų jį „suėsti“, dėl kokio nors principingo sprendimo (kaip tik gera proga stebėti būtent tokią situaciją, kai vyksta kova dėl šv. Jokūbo bažnyčios užstatymo. Bus atleisti principingi valdininkai už „rimtus“ pažeidimus ir iškils stiklo bokštai ar vis dėlto – ne?).

Tai akivaizdūs įrodymai, kad mūsų demokratija turi nemažai oligarchinės santvarkos bruožų, panašių, kaip Ukrainoje. Kodėl taip yra?

Atsakymą yra pateikęs istorikas prof. E.Gudavičius – todėl, kad Lietuvoje, kaip vėluojančioje europinėje civilizacijoje, taip ir nesusiformavo stiprus trečiasis luomas. Tiksliau, neprivilegijuoti žmonės, kurie ir sudaro didžiąją piliečių dalį, taip ir netapo visateisiais valstybės nariais, nepaisant panaikintos baudžiavos ir demokratijos. Jie turi balsavimo teisę, tačiau įstatymų lengvatomis bei išimtimis naudojasi koncernai, o ne pagal verslo liudijimą besidarbuojantys namudininkai. Tai kuria didžiulę atskirtį.

Norint stiprinti valstybę reiktų leisti kurtis stipriai vidurinei klasei. Toks pokytis įmanomas kaip sąmoningo politikų apsisprendimo ir veiklos pasekmė, o ne „gaisrų gesinimo“ politika.

Būtent valingu politiniu sprendimu – M.Krupavičiaus žemės reforma – tarpukario Lietuvoje buvo padėta susikurti stipriems ūkininkams išdalinus dvarų žemes. Tas visuomenės sluoksnis tapo ekonomikos pagrindu bei varikliu, iš čia išaugo visa Tėvynės gynėjų – partizanų karta.

Šiandien tokių drastiškų sprendimų nereikia – pakaktų sąžiningos ir protingos mokesčių reformos.

Tačiau kuris koncernas-partija to nori?

Juk žvelgiant ne tik į eilinius piliečius, bet ir į kai kuriuos verslininkus, akivaizdu, kad dauguma neatsikratė baudžiavinio mentaliteto. Net ir būdami nepatenkinti piliečiai nerengia pilietinio nepaklusnumo akcijų, bet balsuoja kojomis. Savo orumą, principus ir vertybes pamiršta pamatę poros eurų nuolaidą „Lidl“ parduotuvėse kiaulienai ar bananams, nors dar vakar piktinosi įžūliu prekybos tinklo elgesiu iš mūsų senamiesčių nuotraukų trinant kryžius.

Mūsų verslo elitas, kaip kažkada Žečpospolitos ponai, į valstybę žvelgia pirmiausia kaip į patogią vietą tvarkytis asmeninę gerovę.

Dauguma nesuvokia, kad pirmiausia turi būti užtikrintas viešas gėris. Tada klestės ir verslas.

Anuomet ūkį „vežė“ baudžiauninkai, šiandien jie irgi svajoja apie tą patį. Todėl kai kurios stambios verslo grupuotės tarpusavyje varžosi ne siūlydamos rinkai kokybiškesnius produktus ar viliodamos viena iš kitos darbuotojus geresnėmis darbo sąlygomis, bet siekdamos pralobti gaudamos valstybinius užsakymus, ES paramą ir būtent tuo tikslu siekdamos kontroliuoti pinigus skirstančias ministerijas bei darydamos įtaką politikams.

Normalu, kad verslininkai siekia daryti įtaką politikams ir gerinti sąlygas verslui. Tačiau verslininkas tai daro aiškiai, viešai, siekdamas naudos visam sektoriui, kuriame veikia. Oligarchui nerūpi kurio nors sektoriaus konkurencingumas Lietuvoje ar užsienyje – tik siauri jo bizniuko interesai.

Dauguma nesuvokia, kad pirmiausia turi būti užtikrintas viešas gėris. Tada klestės ir verslas. Jei verslas ir toliau į dirbančius žiūrės kaip į baudžiauninkus, o ne į partnerius ir bendradarbius ir sieks įteisinti naujųjų baudžiauninkų eksportą iš trečiųjų šalių, mes ir vėl atsidursime ten, kur jau buvome – atsilikusios imperijos vakariniame pakraštyje.

Kad taip neatsitiktų turėjo stebėti kitos dvi valdžios – teisėsauga bei žiniasklaida. Bet apie teisėsaugą nemažai pasako faktas, kad iki šiol kalėjime nesėdi nei vienas kostiumuotas nusikaltėlis, prekiavęs valstybės paslaptimis, interesais. Nėra nugriauti nė vieni nelegaliai pastatyti rūmai nacionaliniuose parkuose. Bet žmogus, ilgai slaugęs nuo patalo nepakylančią mamą ir dėl socialinės izoliacijos, skurdo, pervargimo, emocinių problemų turbūt gerokai „pačiuožęs“ ir ją uždusinęs pagalve, yra už grotų siunčiamas 9 metams.

O kaip gi reikalai su žiniasklaida?

Pažiūrėkime į spaudos leidinių lentynas. Neliko ne tik mano cituojamo „Veido“, bet ir daugelio kitų leidinių. Galima būtų manyti, kad interneto eroje tai normalu.

Bet kuriame prekybos centre lentynos lūžta nuo tokių spaudinių, kurių turinys geriausiu atveju – įvairios gyvenimo istorijos, mada, praktiniai patarimai sodininkams ar daržininkams, blogiausiu – elementarus šarlatanizmas – horoskopai, prietarai, burtai.

Taigi, žmonės skaito. Leidiniai apie rankdarbius, vestuves, gėlių auginimą nėra kuo nors blogi kaip tokie. Problema, kad jie tampa pagrindiniu ar vieninteliu informacijos šaltiniu.

Kai žmonės kasdien skaito pramoginę spaudą, vis skatinamas noras žvilgtelėti jei ne pro rakto skylutę, tai bent per fotoaparato objektyvą į svetimų žmonių gyvenimus, juos aptarinėti ir jiems pavydėti, dingsta poreikis įdarbinti savo protą ir skaityti apie tuos reiškinius ir procesus, kurie lemia mūsų visų ir kiekvieno gyvenimą.

Kokybiškos informacijos, analitinių apžvalgų spaudoje beveik neliko.

Problemą labai simboliškai įvardija dviejų leidinių situacija: nebėra „Veido“, bet „Žmonės“ sėkmingai atsinaujina.

Kodėl žurnalistai rašo apie kremo sudėtį ir vietos įžymybių atostogas? Todėl, kad išversti horoskopą per valandą gali ir studentas, o parengti gerą politinę analizę kartais užtrunka net keletą dienų žmogui, turinčiam bent kelerių metų įdirbį, skiriančiam daug laiko informacijos rinkimui. Kiek žiniasklaidos priemonių gali leisti sau tokią prabangą?

Prisiminkime, kaip dangstantis krize 2009 metais buvo panaikinta PVM lengvata spaudai. Vieša paslaptis, kad taip siekta apsunkinti gyvenimą kai kuriems leidiniams. Bet buvo smogta visai spaudai.

Žurnalistai daug rašo apie svetimus skaudulius, bet mažai kas žino, kad daugelis iš jų dirba pagal verslo liudijimus, autorines sutartis, nekaupdami nei oriai pensijai, nei galėdami sau leisti sirgti.

Todėl daugelis tiesiog susirado kitus darbus. Žiniasklaidoje seniai nėra mano pirmojo redaktoriaus, kuris turėdavo kantrybės ir profesionalumo aptarti beveik kiekvieną mano publikaciją ir susakyti pastabas už uždarų durų, prie keturių akių. Kažin, ar po #MeToo skandalų dabar tokia darbo kultūra iš viso įmanoma. Paprasčiau atleisti nepatyrusį žmogų, nei jį mokyti. Girdėjau, kažkur skursta gaudama juokingą pensiją ta žurnalistė, kurios publikacijos augino manyje norą rašyti taip, kad būtų paliesta ir skaitytojo protas, ir širdis.

Mokestine politika gerokai apkarpius nepriklausomą žiniasklaidą, dabar kai kurie Seimo nariai kelia iniciatyvas apie tai, kad jai reiktų teikti paramą (o ne esmines mokestines pertvarkas, kad galėtų rastis ir būti konkurencingos naujos medijos). Taip būtų galima kurti priklausomą, propagandinę žiniasklaidą. Beje, tokių, finansuojamų iš oligarchų kišenių, jau apstu. Ypač regionuose.

Bet būtų neteisinga teigti, kad tai vienintelė ar esminė žiniasklaidos bėda. Pažiūrėjus ne į kitus žmones, bet į savo pačių veidą, ne taip jau gražu viskas: klaidinančios antraštės portaluose tik žiedeliai.

Štai apsitapšnojusio eksprezidento dukters eilinių atostogų nuotraukos iš kokios nors egzotiškos salos gyvenimo būdo rubrikose. Pateikiama tarsi elito pramogos.

O kur oponentų menkinimas, nevienodas eterio laiko paskirstymas, vieno pašnekovo entuziastingas palaikymas, o kito – užčiaupimas...

Intelektualai yra nustumti į visuomenės paraštes, todėl jiems belieka keli pasirinkimai – aptarnauti kurį nors oligarchą ir taip kurtis gerovę, emigruoti ar susitaikyti su skurdu bei egzistavimu savotiškame užribyje. Nebūtinai materialine prasme. Įtakos visuomenei daugiau turi koks nors vakarėlių liūtas ar liūtė, garsūs tuo, kad yra garsūs, nei akademinio pasaulio šviesulys. Ar žiniasklaida tikrai nekalta, kad susiklostė tokia situacija?

Demokratinėse valstybėse tvarką užtikrina keturios valdžios. Šiandien Lietuvoje pakirstas pasitikėjimas visomis.

Neviltis ir bejėgiškumas apima net labiausiai apolitiškus piliečius, kai pavasarį kertami šimtamečiai medžiai su juose perinčiais paukščiais ir parkai, alėjos virsta betono dykynėmis: taip įsisavinamos ES lėšos. Gražiausiose senamiesčių vietose kyla stiklo ir aliuminio konstrukcijos.

Tai visiems matoma įžūli vagystė iš mūsų visų. Nebaudžiamumas grobstant materialius dalykus suteikia drąsos peržengti dar vieną ribą. Dabar vagiami jau ne materialūs, bet dar svarbesni dalykai – mūsų miestų dvasia, mūsų istorijos vizualūs liudininkai, mūsų savigarba bei pasididžiavimas.

Kaip kažkada krikštas buvo būtina sąlyga tapti Europos dalimi, taip šiandien yra būtinos reformos, kurios būtų naudingos didžiajai visuomenės daliai – potencialiai vidurinei klasei.

Kitu atveju – mus ir vėl apgaubs sutemos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų