Dabar augindama savo vaikus matau, kad mokykla jiems yra ne kūrybos ir atradimų vieta, bet kankynė, brukanti nereikalingas žinias ir neatsakanti į jiems rūpimus klausimus. Statistiniai duomenys patvirtina asmeninę patirtį – Lietuvos moksleiviai jaučiasi vieni nelaimingiausių ES.
Politinės diskusijos dėl vaikų gerovės sukelia aršius debatus ir suskirsto visuomenę į priešingas stovyklas. Reikia suprasti – vaikai rūpi visiems? Neseniai priimtas įstatymas, draudžiantis smurtą prieš vaikus, ir šviežiausia aktualija – planas prailginti mokslo metus, tų idėjų sumanytojų pateikiami, kaip iniciatyvos mažųjų piliečių laimės vardan. Nors galima teigti ir kitaip – savo pačių labui (ar nelaimei?), nes po kelių dešimtmečių visi sprendimų priėmėjai ir juo renkantys taps dabartinių moksleivių ir darželinukų išlaikytiniais – pensininkais. Ir ne tik socialinė rūpyba, bet ir valstybės gynyba, užsienio politika bus jų rankose.
Kokios bus tos rankos – rūpestingos, darbščios, nusvirusios ar su ilgais, į save riestais nagais?
Prieš pora metų liepos 6-ąją ėjau giedoti mūsų valstybės himno į sostinės V.Kudirkos aikštę. Šalia manęs stovėjo vyras, išdidžiai iškėlęs Trispalvę, o šalia – jo kokių septynerių metų berniukas, matyt, sūnus. „Debile, kur valkiojiesi, tuoj prasidės, sakau tau, durniau, niekur neik, pasimesi“, – piktai išrėkė vaikui.
Tą kartą nepajutau to pakylėto, vienijančio viso pasaulio lietuvius jausmo, nes šalia stovėjo žmogus, kalbantis ta pačia kalba, laikantis mano šalies vėliavą, tačiau svetimas viskuo, o pirmiausia požiūriu į savo vaiką ir valstybės ateitį, kurią mes kuriame – augindami ir auklėdami vaikus.
Prieš ieškant sutarimo bet kokiu klausimu, kuris liečia vaikus ir yra įrašomas į įstatymus, reiktų aiškiai apsibrėžti, kas gi yra vaikas mūsų visuomenėje. Ir ne tik įstatymuose, bet pirmiausia žmonių sąmonėje. Tėvų nuosavybė? Valstybės? Ar asmuo, su savo teisėmis bei pareigomis?
Tarpukariu daugumai kaimiškos visuomenės gyventojų vaiko gimimas buvo Dievo dovana ir papildomos darbo rankos ūkyje. Žinoma, jei vaikas gimdavo santuokoje. Kitu atveju ne tik motina, bet ir vaikas visą gyvenimą nešiodavosi gėdos ir nepilnavertiškumo jausmą. Taigi, vaikas nebuvo vertybė savaime.
Sovietmetis „išlaisvino“ moterį iš šeimos, ne todėl, kad rūpinosi lyčių lygybe, bet todėl, kad totalitarinei visuomenei, laukiančiai karo su Vakarais, reikėjo visų darbo rankų.
Komunistinėje ideologijoje šeima turėjo prarasti savo reikšmę kaip vieta augti ir bręsti asmenybei. Juk ten ima formuotis kritinis vaiko mąstymas bei vertybinės nuostatos. Todėl buvo įsteigtas valstybinių lopšelių, darželių ir mokyklų tinklas, kad „valstybė per savo parengtus specialistus“ (citata iš komunistų partijos manifesto), augintų ideologiškai „teisingus“ ir fiziškai stiprius žmones – militaristinės totalitarinės visuomenės sraigtelius. Pagarbos asmenybei ten nebūta.
Mokyklose rezultatų „siekta“ verčiant kairiarankius rašyti dešine, o turinčius mokymosi sutrikimų uždarant į „pagalbines“. Tuo metu susiformavo ir patyčių kultūra, kai buvo pajuokiami visi, nukrypstantys nuo „standarto“: besilankantys bažnyčiose ar lėčiau skaitantys. Nuo mažens vaikams buvo kalama: „mokykis, nes teks eiti šluoti gatvių“. Nors iš tiesų gerovę susikurti galėjo tik nomenklatūra, o ten patekti – tik „teisingas“ pilietis. Būtent tada buvo sunaikinta pagarba sąžiningai dirbančiam žmogui, o iš motinų atimta teisė atsiduoti vaikų auginimui, o ne komunizmo statybai.
Atgavus Nepriklausomybę dvi didžiosios politinės partijos – konservatoriai ir socialdemokratai susiformavo viena ant Sąjūdžio, kita ant buvusios LKP pamatų. Jos savo ideologinius skirtumus grindė užsienio politikos, nacionalinio saugumo, nuosavybės grąžinimo ir ekonominėmis aktualijomis.
Šeimos politika buvo epizodinė, nors totalitarinės diktatūros, represijų, visuotinio sekimo atmosferoje gyvenę žmonės dažnai buvo psichologiškai traumuoti, praradę vertybinį pagrindą.
Lietuvos problema, kad ne tik egzistuoja daugybė skirtingų požiūrių į tėvų teises ir pareigas, bet ir yra neaiškus valstybės ir tėvų vaidmuo.
Įdomu, kad mūsų visuomenėje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo gana vienalytė tautiniu ar religiniu pagrindu, iš tiesų egzistuoja milžiniški mentaliteto ir kultūriniai skirtumai. Šiandien Lietuvos Respublikos piliečiais save vadina ir stribų, ir partizanų palikuonys. Vaikai auga pačiose skirtingiausiose šeimose: vienose jie vertinami kaip visiška tėvų nuosavybė, kur gimdytojai gali mušti, gali reikalauti, iki išnaktų ruošti pamokas, kitose, priešingai, auga mažieji „karaliai“, kurie visada teisūs, vieni lepinami besaike prabanga, kiti skursta girtaujančių tėvų pašiūrėse. Vieni tėvai stengiasi auginti laimingus, o kiti – konkurencingus žmones.
Akivaizdu, kad tie, kurie negali ar nenori vadovautis moralės normomis, turi būti disciplinuojami įstatymais. Lietuvos problema, kad ne tik egzistuoja daugybė skirtingų požiūrių į tėvų teises ir pareigas, bet ir yra neaiškus valstybės ir tėvų vaidmuo.
Tokia situacija susiklostė todėl, kad klausimas, kiek demokratiška valstybė gali ir privalo kištis į šeimos gyvenimą, nebuvo rimtai ir plačiai diskutuotas iki tol, kol du narkomanai mirtinai uždaužė keturmetį mažylį, o visuomenė neapsikentusi kasdienybe tapusių smurto prieš vaikus protrūkių, ėmė reikalauti pokyčių čia ir dabar.
Smurtas prieš vaikus įstatymu buvo uždraustas. Bet ar dėl to mūsų vaikai tapo saugesni ir laimingesni? Nei drausdami alkoholį, nei smurtą prieš vaikus šių blogybių neįveiksime, nes moralės pagrindas – sąmoningas apsisprendimas. Ir jei tėvai nėra pajėgūs vykdyti savo pareigų, į pagalbą turi ateiti valstybė.
Tačiau prieš imantis bet kokių reformų reiktų atsakyti į esminį ir labai konkretų klausimą – koks šeimos modelis yra siekiamybė. Ar tęsiama komunistinė tradicija, kai vaikus auginantys turi dirbti tiek, kiek visi, o valstybės reikalas sukurti ikimokyklinių įstaigų tinklą; ar valstybė turi sudaryti sąlygas tėvams auginti vaikus, užtikrindama, kad jie būtų apsaugoti darbo rinkoje – turėtų gerokai daugiau laisvadienių, ilgesnes atostogas bei geresnes finansines sąlygas.
Ir šiuo atveju orientuotis į Vakarų Europos šalis, kuriose yra puikus ikimokyklinių įstaigų tinklas, o tėvai gali į darbo rinką grįžti ten palikę vos kelių mėnesių kūdikį, nėra prasminga. Nes ir ten apstu tos pačios komunistinės ideologijos pasireiškimų, kurie pateikiami patrauklesne forma: vaiko, kaip ideologijai lojalaus piliečio ugdymą pakeitė ankstyvos socializacijos sąvoka, būtinybę dirbti komunistinio rojaus kūrybos vardan – teisė tėvams neatitrūkti nuo karjeros.
Ir posovietinėje erdvėje, ir daugelyje Vakar,ų pasaulio šalių užaugo karta, kuriai vertybines orientacijas nuo labai ankstyvos vaikystės dažnai brėžė ne šeima, bet švietimo sistema.
Sistema savo ribose išaugina „teisingus“ žmones, bet jie formuojasi turėdami mažai iniciatyvos, užslopintu kūrybiškumu ir mažo žmogaus sindromu – nes, kas yra teisinga ir toleruotina, „nuleidžiama“ iš viršaus, bet neišmokstama iš pačių artimiausių. O tokios vertybės neatrodo asmeniškai svarbios, jos tampa kažkokia bendra visuotinai priimama tiesa.
Ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos ir daugelio Vakarų šalių akivaizdūs, tačiau politiniame ir mūsų, ir jų gyvenime yra tas pats iššūkis – lyderystės krizė.
Nes senojo tipo komunistus, kurie save suvokė kaip valstybės viešpačius, galinčius resursus kreipti ten, kur mano esant reikalinga, nepamiršdami savęs, pakeitė komjaunuoliškai mąstantys jų įpėdiniai, kurie iškilo ne asmeninio talento, bet tėvų ryšių ir protekcijų dėka.
Skirtingai nei tėvų karta, jie jau negeba suprasti, kurios sritys yra svarbios, jie tik mėgaujasi savo buvimu valdžioje ir visą energiją skiria viešiesiems ryšiams. Politika „vau, kažką darome, darome kitaip nei prieš tai buvę, darome mes, todėl tai yra kieta“ be konkretaus supratimo, kur tas „darymas“ nuves, subrandino savo pirmuosius vaisius: dėl tokios „komjaunuoliškos“ politikos Vakarų Europoje ilgai buvo nesprendžiamos gyventojams aktualios problemos ir tai į politinę sceną atvedė populistus ir radikalus (kurie iš tiesų yra tokie pat „komjaunuoliai“, tik dar garsiau rėkiantys), o Lietuvoje – sukėlė neslūgstančią emigracijos bangą.
Ieškant priešnuodžio radikalizmui ar emigracijai ignoruojamas vienas svarbus faktorius – šeima. Juk būtent ten išmokstama prisiimti asmeninę atsakomybę, ko jau beveik negeba tradiciniai Vakarų politikai, dėl radikalų iškilimo kaltinantys bet ką, tik ne savo neveiksmingą veiklą; tiek Lietuvos, kurie ieško kaltų oponentų gretose, bet taip ir nesiima tęsti gerų idėjų, kurias sugalvojo „anie“, ar imtis konkrečių darbų patys. Tai yra „komjaunuoliško“ mąstymo ir veiklos pasekmė.
Tokiame chaose auga dar viena – infantilių „spaliukų“ karta, kuri išdresiruota „teisinga“ ir „neteisinga“ supratimu, atėjusiu ne iš šeimos, bet iš politinių ideologijų. Tokie žmonės jau negeba priimti kūrybingų individualių sprendimų, bet laukia, kol jais pasirūpins tikroji, niekada nepailstanti ir nesenstanti „mama“ – valstybė.
Todėl Vakaruose „spaliukai“ bejėgiškai spaudo savo telefonus, šaukdamiesi valstybės pagalbos policininko pavidalu, kol atvykėlis prievartauja jų moterį.
Lietuvoje „spaliukai“ net nekuria savo asmeninio gyvenimo ar valstybės vizijų – jie daro kaip visi – keikia valdžią ir krauna lagaminą, nes jie išaugo žinodami, kad nuo jų vis tiek niekas nepriklauso.
Nepagarba paprastam darbui neleidžia tapti prestižine intelektualinei ar politinei veiklai, nes net ir negalintys stengiasi bet kokia kaina gauti aukštojo mokslo „popierių“ ir siekti karjeros aukštumų.
Ar yra priešnuodis tokiai bevaisei politikai?
Jei politikai liautųsi pataikauti stambiesiems darbdaviams ir gerokai pagerintų sąlygas smulkiajam verslui, geresnio gyvenimo perspektyva nebūtų tik emigracijoje ar pačiuose aukščiausiuose postuose. Tai leistų tėvams liautis „spaudus“ atžalas kuo geresniais rezultatais baigti mokyklas ir būtinai gauti aukštojo mokslo diplomą. Daugelis būtų laimingi galėdami imtis nedidelio šeimyninio verslo.
Taip būtų galima išvengti situacijos, kad tie, kurie galėjo tapti puikiais batsiuviais ar duonos kepėjais, tampa blogais politikais ir valdininkais. Arba išvyksta tų darbų dirbti svetur. Nepagarba paprastam darbui neleidžia tapti prestižine intelektualinei ar politinei veiklai, nes net ir negalintys stengiasi bet kokia kaina gauti aukštojo mokslo „popierių“ ir siekti karjeros aukštumų.
Suteikus dirbantiems tėvams gerokai ilgesnes atostogas bei daugiau laisvadienių, vaikai augtų turėdami laiko spoksoti į debesis ir tekantį vandenį, gaudami iš tėvų, o ne „google“ atsakymus į tūkstančius kodėl... o laimingi, bei tvirtą pagrindą turintys tėvai ryžtųsi gimdyti tiek vaikų, kiek nori, o ne tiek, kiek leidžia jų įsipareigojimai bankui.
Juk iš tiesų, norint didelių ir gerų permainų reikia nedaug – tik pakeisti požiūrį į žmogų. Liautis į jį žiūrėti per komunistinius akinius ir jame matyti gamybinį sraigtelį, kurio vertė matuojama „akademiniais pasiekimais“, bet vadovautis humanistinėmis nuostatomis, kad laimingi tėvai augina laimingus vaikus. O laimingas žmogus nepuola nei į alkoholizmo liūną, nei bando žudytis, jis kuria savo ir savo valstybės gerovę ir yra pasirengęs kovoti už gimtąją žemę, kurioje jam gera.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Ministre, šalin rankas nuo mūsų vaikų!
