Dirbant su tokiais vaikais yra svarbu daugybė dalykų. Kokį pragarą jie bebūtų patyrę, jų gyvenimo kokybę, fizinę ir psichinę sveikatą galima pagerinti.
Kiekvienam žmogui, atsidūrusiam valstybės tarnybų, institucijų akiratyje, gali būti arba suteikta pagalba, arba padaryta didžiulė žala. Tai priklauso nuo darbuotojų profesionalumo bei geranoriškumo. Šios savybės neatsiranda savaime – svarbu specialistų paruošimas, motyvacija, taip pat kontrolė bei asmeninė atsakomybė. Nors nėra tobulų žmonių, klysta visi, tačiau akivaizdu, kad vienose sistemose užprogramuotos klaidos, o kitose – sėkmė.
Pavyzdžiui, medikų klaidos yra retos. Ir tai logiška. Kokybiškos studijos, daug praktikos, milžiniška atsakomybė, o kartu ir tobulėjimo, mokymosi galimybės leidžia mums turėti aukštą medicinos lygį. Tiesa, neadekvatūs atlyginimai retina medikų gretas ir, jei toliau tai tęsis, turėsime rimtų sistemos bėdų.
Kuriamas naujas pseudoprofesinis sluoksnis – laikinieji globėjai
O štai naujos vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojų kompetencija jau dabar kelia daug klausimų. Ir ne tik todėl, kad spaudoje buvo aprašytos kelios istorijos, kai iš šeimos vaikai buvo paimti, akivaizdžiai peržengiant sveiko proto ribą.
Klausimų apie sistemos pajėgumą kelia ne tik tokie faktai, kaip daug metų dirbančių žmonių savanoriškas išėjimas iš darbo, nes jie mano, kad reforma pasmerkta nesėkmei, bet ir neapibrėžta darbuotojų atsakomybė už klaidas, abejotina mokymų kokybė.
Nesuprantama, kodėl buvo pasirinktas norvegiškas modelis, nors ši šalis nuo mūsų skiriasi mentalitetu, istorine praeitimi, kultūra, ekonominėmis galimybėmis, iššūkiais, problemomis, socialine struktūra.
Nėra aišku, kokiomis mokslinėmis studijomis remiantis buvo nuspręsta pertvarkyti institucinę globos sistemą, ar buvo atlikti tyrimai apie vienų ar kitų sprendimų poveikį tiek visuomenės nuotaikoms, tiek efektyviam problemų sprendimui.
Buvo iškelti ambicingi tikslai „Lietuva be vaikų namų“, „Ne smurtui prieš vaikus“ ir panašūs. Lozungai skamba gražiai. Tikrovėje jis virsta situacija, kad dalis vaikų pasmerkti neturėti jokių namų, o tikraisiais smurtautojais gali tapti ne tėvai, bet valdininkai, nes jų kontrolės sistema nėra sukurta.
Nepatogi realybė, bet yra vaikų, kurių niekas ir niekada neįsivaikins ir neglobos. Jie neklusnūs. Ligoti. Per daug dideli. Turintys rimtų fizinių, psichinių negalių. Agresyvūs. Jau spėję nusikalsti. Jų niekas nenori įsivaikinti, jų niekas nenori globoti.
Ir jie netelpa į naujosios sistemos rėmus. Lietuvoje be vaikų namų jie pasmerkti neturėti jokių namų.
Tokie keliaus nuo vieno laikino globėjo pas kitą. Metai pas vieną globėją – ir, jei tėvai nepasitaiso, o įsivaikinti ir nuolatos globoti niekas nepanoro, keliauji pas kitą. Ir taip iki pat pilnametystės. Kur tada?
Ir šioje vietoje reikia kelti klausimą, kas yra laikinasis globėjas? Kokios jo kompetencijos bei atsakomybė? Žmogus, kuris turi būti pasirengęs 24 valandas per parą priimti į savo namus svetimą vaiką.
Turbūt pastebėjote daugybę reklamų, kviečiančių imtis naujos profesijos: „Tapk budinčiu globėju!“
Panašu, kad kuriamas naujas pseudoprofesinis sluoksnis – laikinieji globėjai. Kurie už atlygį yra pasirengę laikinai priglausti svetimą vaiką be įsipareigojimo jį užauginti. Nuo keturių iki šešių šimtų eurų per mėnesį atlyginimas už tokį darbą – nelygu savivaldybė. Dar vaiko reikmėms apie du šimtus eurų.
Jei moteris turi priklausomybę, nėra nei vienos reabilitacijos, kur ji galėtų gydytis, neatidavusi vaiko pusmečiui ar ilgesniam laikui
Globėjai rengiami pagal GIMK mokymus. Jie aprašyti čia. Kas juos rengė, kas atestavo, recenzavo? Neįsivaizduoju, kad su tokiomis žiniomis ir kompetencijomis būtų įmanoma įsidarbinti mokykloje ar darželyje.
Tačiau pasirengti ne tik darbui, bet ir kasdieniniam gyvenimui su emociškai pažeistais vaikais užtenka kelių susitikimų? Jokių universitetinių ar bent profesinių studijų?!
Belieka spėlioti, kokiais argumentais vadovaujantis buvo nuspręsta, kad vaikų globos namai – t.y. institucinė globa yra blogis, o štai taip parengti laikinieji globėjai – gera išeitis.
Bet kuriam į valstybės institucijų akiratį patekusiam vaikui reikalinga pagalba. Kuo ji profesionalesnė, kuo labiau ji individualizuota ir pritaikyta to vaiko poreikiams, tuo ji efektyvesnė.
Net ir labiausiai traumuotam vaikui labai svarbu tokie paprasti dalykai, kaip geras, visavertis maistas. Kasdieninė rutina, žinojimas, kas bus rytoj – tai teikia saugumo. Asmeninė erdvė – kambarys, stalas, žaislai, kompiuteris. Laisvalaikis – sportas, būreliai, kinas ir teatras.
Ir globos namuose šiandien tai įmanoma užtikrinti. Nors daugelio sąmonėje vaikų namai tebėra aptriušę sovietiniai internatai.
Tikrovėje viskas kitaip. Dauguma vaikų gyvena renovuotuose globos namuose. Daugelis turi ir išmaniuosius telefonus, ir kompiuterius. Jie važinėja ir į spektaklius, ir į kiną.
Taip, spaudą pasiekia tikros istorijos apie piktas auklėtojas ar despotus vadovus. Tačiau valstybė turi visus įrankius kontroliuoti juose situaciją: valgiaraštį, darbuotojų kompetencijas, mokymus, vaikų popamokinį lavinimą, sveikatą. Steigti juose psichologų, socialinių darbuotojų etatus.
Natūralu, kad globos namuose dirbantys žmonės sukaupia patirtį. Ir gali ją pritaikyti tada, kai pas juos atvežamas iš šeimos paimtas vaikas.
Ar šioje naujai kuriamoje sistemoje laikinas globėjas yra įpareigotas ir pajėgus užtikrinti visus vaiko fiziologinius, sveikatos, emocinius, socialinius poreikius? Kas kontroliuos, kaip jis leis valstybės skirtus pinigus: pirks už juos vaikui maistą ir virs atskirą vakarienę ar apmokės būrelius, pirks žaislus, drabužius? O gal tiesiog gyvens labai taupiai, nes turi ir savo vaikų, kuriems tie pinigai labiau reikalingi?
Kas tikrins, ar laikinasis globėjas turi žinių apie vaiko raidą, psichologiją, ar turi pedagogikos žinių? Pagaliau, kokios vertybės ten bus puoselėjamos? Ar bus aiškinama, kad „savi šaudė savus“, o gal kad reikia mylėti gimtinę, o gal kasdien kalbama, kad būtina greičiau emigruoti?
Kaip laikino globėjo namuose gali būti užtikrintos konstitucinės vaiko teisės kalbėti gimtąja kalba, taip pat įsitikinimų bei sąžinės laisvės: išpažinti kurią nors religiją ar augti ateizmo, agnosticizmo dvasia?
Įdomu, ar visi laikinieji globėjai turi tinkamas buities sąlygas? Ar visų namuose yra dušas, tualetas, atskiras kambarys, vaiko amžiui tinkamas lova? Juk vieną dieną gali tekti priglausti kūdikį, kitą paauglį. Dėmesio vertas faktas, kad nėra aiškiai nurodyta, ko globėjai negali.
Nėra aišku, kas ir kaip garantuos, kad globėjų namuose vaikas nepatirs psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto? Kokie kontrolės mechanizmai garantuoja, kad to nebus? Ar jie efektyvesni nei instituciniuose globos namuose?
Vaikai, kurie atkeliauja į globėjų šeimas, nėra angelėliai iš Rubenso paveikslų. Jie išsigandę. Gali būti sužaloti, sergantys, turintys įvairias negalias bei sutrikimus. Pikti. Agresyvūs.
Ir jei globėjams pasidaro per sunku – jie gali vaiko atsisakyti. Ir laukti kito. Reformos autoriai žadėjo, kad bus sukurta sistema, kuri padės šeimai, o ne gesins gaisrus. Tačiau realybėje ji nepajėgi net gesinti gaisrų.
Vaiko interesai atskirti nuo šeimos interesų
Ar įsivaizduojate, kad atvykę į gaisrą ar avarijos vietą ugniagesiai gelbėtojai neturėtų reikiamos įrangos ar nedirbtų, nes jiems situacija pasirodė per sudėtinga?
Vaikai nėra tėvų nuosavybė. Bet ir ne valstybės. Jie mažos asmenybės. Besiformuojantys žmonės.
Tačiau iš šeimos vaikas gali būti paimtas ir grąžintas kaip daiktas. Naujuoju įstatymu šeimos padalintos į tėvus ir vaikus. Vaiko interesai atskirti nuo šeimos interesų. Pacituosiu vieną iš daugybės laiškų, kurį gavau šiomis dienomis.
Vieno iš reabilitacijos centrų darbuotojos laiškas:
„Jei moteris turi priklausomybę, nėra nei vienos reabilitacijos, kur ji galėtų gydytis, neatidavusi vaiko pusmečiui ar ilgesniam laikui giminėms, o dažniausiai – į vaikų globos namus. Jei esi vyras, dar turi šansų įveikti priklausomybę, o jei esi moteris ir nori išsaugoti savo vaikus... kai kurios dėl to sąmoningai sėda į kalėjimą, nes ten yra reabilitacijos galimybė ir galima būti su vaiku.
Turėjau klientę, kuri augo su mama alkoholike. Ji pati irgi anksti pati tapo mama. Tarnybos pagalbos neteikė, bet kontroliavo ir reikalavo iš jaunos vienišos mamos su mažu vaiku ant rankų gerinti buitines sąlygas. Nežinau, kuriuo metu ji pradėjo rūkyti žolę. Jai siūlė gydytis ir atiduoti vaiką. Tokios pagalbos ji nenorėjo. Galiausiai ji vis tiek vaiko neteko... Istorija buvo ilga ir komplikuota, ir aš nuolat mačiau puolimą, pažeidimus iš sistemos pusės. Visa „pagalba“ tebuvo raginimas atiduoti vaiką ir važiuoti į reabilitaciją. Daugelis sakys, „pati kalta“, bet ar ji galėjo būti pavyzdinga mama, augdama vieno kambario bute su broliais ir seserimi bei mama, kuri gėrė visą jos gyvenimą?“
„Geriausias vaiko interesas“ – dabar atsirado tokia nauja biurokratinė klišė. Nuspręsti, kas tai yra, patikėta valdininkui.
Dabar vaiko paėmimas tampa sąlyga gauti pagalbą kaip ką tik aprašytoje istorijoje, vaikas iš šeimos gali būti paimtas gavus anoniminį skundą, kaip parodė įvykiai Kaune, užuot prieš tai pritaikius visas įmanomas pagalbos bei prevencijos priemones, geriausiai tinkančias konkrečiai situacijai spręsti.
Šioje sistemoje, kaip ir medicinoje, klaidos gali būti fatališkos tiek su sistema susidūrusiam žmogui, tiek piliečių pasitikėjimą prarandančiai valstybei.