Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Regina Statkuvienė: Skardžius, Bastys, Anužienė ir co. Kaip jums ne gėda?

Pavadinime šios trys pavardės tik todėl, kad tai šviežiausi žurnalistinių tyrimų herojai.
Regina Statkuvienė
Regina Statkuvienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Yra daug kitų. Į co. santrumpą telpa ir „amžinasis direktorius“ Kėvišas, Druskininkų meras ir gyvenimo būdo žurnalų herojus Malinauskas; menkai žinomi, tačiau didelių vergvaldiškų ambicijų turintys Baradinskas ir Kurkulis, pavertę vienos kilniausių profesijų atstovus – ugniagesius savo automobilių mechanikais, „nekaltybę“ teisme ginanti Mikėnaitė, „šmeižto auka“ – jautrusis Pūkas ir visos kitos tik dėl vietos stokos, o ne kuklesnių „nuopelnų“ nepaminėtos pavardės, kurių turėtojai begėdiškai naudojasi pareigomis asmeninių reikaliukų tvarkymui, bankų sąskaitų pildymui ir malonumų paieškai.

Vogti iš valstybės taip įprasta (taip, pavaldinių darbo laikas tvarkant vadovo reikaliukus irgi vagystė, kaip ir grupelei interesantų naudingi teisės aktai), kad personažai net nutverti už rankos darantys nusikaltimus (teisinėje sistemoje švelniai vadinamus pažeidimais, nusižengimais, interesų konfliktais) išpučia akis ir piktinasi: „to betrūko, kad kažkoks trolis mane prispaustų“ arba „nuolankiai“ tyli, kol nėra kokios nors komisijos išvados ar teismo sprendimo.

Į visuomenės elitą dažnai iškyla ne tik „grietinėlė“ – geriausi mokslininkai ar gabiausi menininkai, bet ir visi nešvarumai – prisitaikėliai ir neturintys moralinių skrupulų.

Suaugę vyrai ir moterys, baikit versti save klounais ir apsimetinėti kvailiais!

Tokį elgesį buvo galbūt galima suprasti gyvenant sovietinio totalitarizmo sąlygomis, kai valstybė buvo suprantama kaip priešas, atėmęs asmeninį turtą. Dabar toks mąstymas ir veikimas yra trukdymas Lietuvai kurti savo sėkmės istoriją.

Visi žurnalistinių tyrimų personažai yra įsigudrinę kalbėti keturaukštėmis teisinėmis konstrukcijomis: „vyksta tyrimas, todėl nekomentuosiu situacijos apie galimus pažeidimus ir t.t.“

Todėl šiame tekste bus vartojamos ne teisinės, bet moralinės sąvokos. Pakalbėkime ne apie supainiotus interesus, ekonominius nusikaltimus ar priesaikos sulaužymą, bet apie sąžinę, gėdą, padorumą ir gerą vardą.

Pradėkime nuo „herojų“ biografijų. Ar pastebėjote, kad nemažai jų yra buvę komunistai ar jų vaikai? Kažkodėl itin gerai sekasi buvusių kolūkio pirmininkų atžaloms. „Vaikai už tėvų praeitį neatsako“, – jau girdžiu pionieriškai raportuojant. Tikrai? Taip, teisinės atsakomybės nėra nei stribo, nei žmogžudžio, nei kolaboranto palikuoniui. Tuo mes ir skiriamės nuo nedemokratiškų šalių.

Bet kaip reikalai su moraline atsakomybe? Tai, kad buvusių komunistų, KGB-istų ar stribų palikuonys šiandien susitelkę politikos ar verslo „elite“, nėra atsitiktinumas, o jų tėvų „nuopelnas“. O paprastai kalbant, jie šiandien sutelkė valdžią ir kapitalus tik todėl, kad kažkada jie ar jų tėvai naudojosi okupacinės valstybės resursais, prie kurių negalėjo prieiti tie, kuriems moralė neleido tapti LKP nariais.

Galima tik spėlioti, kokios vertybės buvo diegiamos tose šeimose, tačiau šiandien akivaizdu – į visuomenės elitą dažnai iškyla ne tik „grietinėlė“ – geriausi mokslininkai ar gabiausi menininkai, bet ir visi nešvarumai – prisitaikėliai ir neturintys moralinių skrupulų.

Daugiausiai gavę, šiandien ir privalote savo valstybei daugiau atiduoti. Taip būsite moralūs ir nesusieti su savo tėvų praeitimi. Pasimokyti galite iš garsaus narkotikų prekeivio P.Escobaro sūnaus. Tėvo praeitis jam nesukrovė nei turtų, nei šlovės – tik paliko nusikaltėlio sūnaus gėdos žymę. Jis pozuodamas nuotraukose nesišypso. Sąmoningai. Iš pagarbos tėvo „veiklos“ aukoms ir jų artimiesiems.

„Šūdvabalis buvai, šūdvabaliu ir liksi“ – nepriskirkime Skardžiui šių frazių autorystės. Taip mąsto daugelis į valdžią iškilusių prasčiokų. Jie paklūsta hierarchijai, bet ne moralei. Todėl engia tuos, kuriuos gali; ir kaip žalčiai rangosi prieš tuos, nuo kurių yra priklausomi.

„Parodyk akytes“ – formuluotė gali būti bet kokia, tačiau esmė ta pati: kalbėjimas iš viercho pozicijų. Tai sovietinės dedovščinos palikimas. Ar taip besielgiantys verti būti vadinami ponais ar gerbiamais?

„Aš po priesaikos atstovavau savo valstybei“, – išrėkė televizijos eteryje Skardžius. Be abejonės, taip save pateisins kiekvienas parlamentaras, kurio rengiami teisės aktai yra naudingi jam. Juk jie valstybę suvokia panašiai kaip Liudvikas XIV Saulė – „Valstybė – tai aš“. Tačiau, tie, kas taip galvoja, turėtų pasiskaityti istorijos vadovėlius, kad sužinotų, jog toks mąstymas karaliaus Saulės anūką nuvedė po giljotina.

Ak, tas prakutusio ir valdžios skonį pajutusio mužiko sapnas apie mėlyną kraują, giminės herbą ir garbingą vietą istorijos vadovėlyje... Šitos svajonės ir vizijos juos aplanko ir ima deginti, neleidžia ramiai gyventi, kai jie suvokia, kad restorane kelių vakarienių praryti iškart nepavyks, kad daugiau mašinų, namų ir naujų meilužių nesustabdys į amžinybę kapsinčio laiko.

Jiems norėtųsi, kad humanitarinis mokslas taptų labiau praktiškas. Kad vietoj klausimų apie stribų atsakomybę būtų ieškoma labiau poetiškų dalykų – kad ir kokio nors kunigaikščio palikuonių, norinčių sugrįžti į buvusios didybės geografines vietas. Galbūt mecenatams už tokias pastangas atkurti dinastiją atsilygintų kokiu nors titulu, kuris džiugintų jei ne juos pačius, tai bent jau jų niekuo dėtas atžalas ir taip užtemdytų tėvų biografijos dėmes? Brėžiniai ir projektai vietiniams versaliams sostinės senamiestyje ir draustiniuose jau paruošti ir jie kyla ant sugriautų vienuolynų pamatų.

Viltys, kad žmonių atmintis trumpa, leidžia tikėtis greito virsmo nuo abejotinos reputacijos žmogaus iki įtakingo, turtingo ir gerbiamo „aukštuomenės“ nario.

Kuo skiriasi tikras mecenatas, nuoširdžiai norintis remti menus ir mokslą, nuo apsimetėlio, kuris tikisi, kad savireklama paslėps faktą, jog jo turtas sukrautas išnaudojant įstatymines landas ir mokant nesąžiningai mažą atlyginimą darbuotojui? Tikslu. Pirmasis nuoširdžiai žavisi žmonių talentais ir nori, kad kūrėjai gražintų gimtąjį kraštą, antrasis – tikisi įsiamžinti ar „užpudruoti“ savo juodus darbelius.

Viltys, kad žmonių atmintis trumpa, leidžia tikėtis greito virsmo nuo abejotinos reputacijos žmogaus iki įtakingo, turtingo ir gerbiamo „aukštuomenės“ nario. Kas dabar pamena Pakso tapšnojimą ir jo žento reikalus su teisėsauga? Gyvenimo būdo žurnalų puslapius puošia barbiškos saldaus gyvenimo nuotraukos ir laimingų vaikų šypsenos. Viešųjų ryšių triukai, grąžinantys gerą šeimos vardą, ir kelias elito link?

Ir apie gėdą. Tai išskirtinai žmogiškas jausmas. Gyvulišką prigimtį reguliuoja baimė – saugu – nesaugu, žmogišką – dar ir gėda. Su baime viskas paprasta – ji pajuntama, kai iškyla grėsmė bet kokio gyvo padaro gyvybei ar saugumui. Todėl beždžionė pasislepia išvydusi nepažįstamąjį, o žmogus intuityviai atitraukia ranką nuo liepsnos.

Su gėda kur kas sudėtingiau. Jei beždžionė jaučiasi saugi, ji gali daryti daugybę veiksmų, kurie būdingi ir žmonėms – tuštintis, kasytis, spjaudytis ir net poruotis. Žmogus viešai taip nesielgia dėl vienintelės priežasties – gėda. Ir jis nuo gyvulio skiriasi daugiau nei tuo, kad kai kuriuos fiziologinius poreikius suvokia kaip intymius.

Žmogaus prigimtyje esama dalykų, kurie jį pakylėja aukščiau bet kokio kito sutvėrimo. Tai empatija, altruizmas, sąžinės balsas, atsakomybė, idealizmas – šviesiosios žmogiškos prigimties pusės. Tačiau esama ir ydų, kurių neįmanoma priskirti nė vienam gyvuliui – tai puikybė ir saiko jausmo nebuvimas. Ir būtent šias dvi savybes vis dažnai demonstruoja gėdos jausmą praradę mūsų bendrapiliečiai.

Sekmadienį mūsų gimtinėje palaimintuoju bus skelbiamas vyskupas Teofilius Matulionis. Žmogus, kaip ir mes visi, mylėjęs gyvenimą, jautęs skausmą, bet nepalūžęs kankinamas, neparsidavęs ir savo gyvenimu paliudijęs tai, ką skelbė.

Tai jis ir daugybė žinomų ir pamirštų praeities ir dabarties šviesuolių yra mūsų tautos, valstybės ir laisvės pamatas. Tai jų idealizmas leidžia mums šiandien gerti lauko kavinėse kavą, keliauti, pirkti, emigruoti, kritikuoti valdžią, kurti namus... daugybę paprastų žmogiškų dalykų. Jie gyvena, nes jų tikėjimas ir darbai juos įamžino ir įprasmino.

Visa Lietuvos žemė sulaistyta už ją kovojusių krauju ir ašaromis. Todėl mes esame laisvi. Žmogus nėra tik čia ir dabar egzistuojanti gyvybės forma. Mūsų būtis nulemta istorijos, o dabartis kuria ateitį.

Kai spaudoje ar televizijos laidose, su pretenzija į glamour gyvenimo būdą, šmėžuoja iki skausmo pažįstami veidai ir pasakoja savo „sėkmės istorijas“, prisimenu KGB archyve esančius tūkstančius nuotraukų – profiliu ir anfàs, daugelio jų akyse – emocija prieš mirtį.

Žurnalistinių tyrimų personažai, ar ne gėda jums pasakoti melagingas istorijas apie aitvarų suneštus lobius? Tie, kas prekiaujate slapta informacija su nedraugiškos valstybės agentais, ar jums nebaisu, kad ant savo galvos užsitraukiate nukankintų pareigūnų K.Skučo ir A.Povilaičio kraują?

Ar nejuokinga, kad kai kurių veikėjų namuose, pastatytuose ant įvairiomis schemomis „sukombinuotos“ žemės, jau esama pseudoherbų? Pretenzija į bajorystę? Nejuokaukite, ponai. Tai mūsų etmonas J.K.Chodkevičius, K.Radvila Perkūnas bajoriškai ir narsiai gynė Lietuvos žemę.

Ar neapgailėtinai skamba pasiteisinimai tų, kurie „ir tada, ir dabar dirba Lietuvai“? Ar jums visiems nebaisu, kad silpnindami savo valstybę jūs pasmerkiate savo pačių ainius? Ir pagaliau – ar jums tikrai nė kiek ne gėda?

TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Tėvas ir degtinė, arba „Būk vyras, išgerk!“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos