„Gelbėtojai“, žinoma, turėdavo savo tikslų, kurie ne visada sutapdavo su valstybės saugumu, gerove bei rinkiminiais pažadais. Tačiau tradicinės politinės partijos iki šių rinkimų gana sėkmingai pakaitomis dalijosi valdžia ir rimtai nesigilino į priežastis, kodėl dalis rinkėjų balsuoja prieš sistemą.
Šie Seimo rinkimai parodė, kad ištikimų rinkėjų, kurie nepaisydami nieko, balsuoja už „savo“, „teisingą“ partiją su kiekvienais metais lieka vis mažiau. Ir vis daugiau ne tik vyresnių, bet ir jaunų žmonių balsuoja ne „už“, bet „prieš“. Ir tai ne tik Lietuvos fenomenas. Europoje vyksta panašūs procesai.
Priežastys tik iš pirmo žvilgsnio skirtingos. Vakaruose po politinio korektiškumo kauke slepiasi islamizacijos, imigracijos, demografinės krizės keliami iššūkiai, Lietuvoje nesprendžiamos socialinės atskirties, nesąžiningai mažų atlyginimų, švietimo, sveikatos apsaugos, emigracijos problemos. Taigi, visais atvejais senieji politiniai elitai, tradicinės politinės partijos ignoruoja realijas – kalba neįvardindami tikrųjų problemų, viešoje erdvėje eksploatuojamos klaidingos idėjos, kurios neleidžia priimti adekvačių sprendimų. Rinkėjai tai mato, jaučia pasekmes ir už tai baudžia savo politikus.
Kol kas tradicinėms politinėms partijoms ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje pavyko susivienyti ir kol kas neprileisti „marginalų“ prie valdžios. Lietuvoje – ne.
Žinoma, galima naujuosius išrinktuosius, kaip ir jų rinkėjus, vadinti kolchoznikais, gandragalviais, baisėtis iš tiesų absurdiškomis valdžios iniciatyvomis, bet galima pabandyti paieškoti atsakymų keliant klausimus, kaip ir kodėl tai įvyko.
Nes prieš akis kiti rinkimai. Ir po jų gali atsitikti taip, kad alkoholio reklamų plėšymas iš žurnalų atrodys kaip nekalta ekscentriška valdžios išdaiga. O teisuoliškai baisėjęsi AfD partijos atstovų vizitu, po kelerių metų nepateks į Seimą ir galės tik stebėti, kaip „gandragalviai“ ar koks kitas politinis darinys kartu su tais, kurie šiandien yra nepageidaujami jų oficialiuose renginiuose, spręs mūsų šalies ir visos Europos ateitį.
Juk demokratiškai gali būti išrinktos labai nedemokratiškos jėgos. Istorijoje tokių pavyzdžių jau turime.
Bet pirmiausia pasižvalgykime po savo kiemą. Kas jungia šiuos valdančiuosius? Juk kažin ar yra kita partija, kurioje būtų tiek daug žmonių, atstovaujančių iš esmės prieštaringoms ideologinėms nuostatoms. Bene geriausiai vertybines skirtis įkūnija su valstiečiais į Seimą patekusios D.Šakalienė ir A.Širinskienė. Normaliomis sąlygomis tokių įsitikinimų žmonės turėtų būti oponuojančiose stovyklose. Vadinasi, yra veiksnys, svarbesnis už ideologinius skirtumus?
Atsakymą pasufleravo garsusis „Naisių vasaros“ epizodas, kur veikėjas, labai panašus į R.Karbauskį, aiškina kitam serialo personažui, kad jo paties labui žemės jam negrąžins.
„Eik dirbti į bendrovę“ ir „noriu būti savo žemės šeimininkas“ ir yra dvi didžiosios civilizacinės skirtys, tampančios nesutaikomais pasaulėvaizdžio, mentaliteto, kultūriniais prieštaravimais, kurie susitinka Lietuvoje – civilizacijų sankirtoje.
Individualizmas ir kolektyvizmas, europinis ir azijinis mąstymo ir gyvenimo būdai, darbo kultūra, politinis veikimas susiduria Lietuvoje ne tik kaip geografinėje erdvėje, bet ir mūsų istorijoje bei mentalitete. Tai itin akivaizdu šiandien, kai tuos pačius Seimo sprendimus viena visuomenės dalis vertina kaip destruktyvius ir žalingus, o kita – nuoširdžiai tiki jų nauda.
Tai, kas vienoje civilizacijoje yra vertybė, kitoje gali būti suvokiama kaip yda. Ir atvirkščiai. Tai lemia objektyvios – istorinės, gamtinės, technologinės priežastys.
Rytų civilizacijos, dar vadinamos upių civilizacijomis, susiformavo ir suklestėjo tada, kai valdovas – tironas, naudodamasis savo absoliučia valdžia, sutelkdavo mases irigacijos darbams – užtvankų, kanalų statymui bei priežiūrai, kas garantuoja pastovų derlių. Tokiomis gamtinėmis sąlygomis individualus ūkininkavimas buvo negalimas – tik griežtai valdomos bendruomenės galėjo kurti valstybes ir visuomenės gerbūvį.
Europoje – priešingai, gamtinės sąlygos leido klestėti atskiriems ūkiams, todėl ir nebuvo tokios „stiprios rankos“, reguliuojančios kasdieninį gyvenimą, poreikio. Įdomi detalė – rytinė LDK siena sutampa su klimatine, už kurios augalų vegetacijos periodas sutrumpėja ir derliaus nuėmimas jau yra svarbus bendruomenės išlikimui kolektyvinis darbas. Taigi, individualizmas ten mažiau aktualus, sėkmę lemia ne asmeninė iniciatyva ar darbštumas, bet kolektyvinis veiksmas.
Įdomi detalė – rytinė LDK siena sutampa su klimatine, už kurios augalų vegetacijos periodas sutrumpėja ir derliaus nuėmimas jau yra svarbus bendruomenės išlikimui kolektyvinis darbas.
Todėl natūralu, kad asmuo, individas Vakarų ir Rytų civilizacijose nėra vienodai reikšmingas.
Lietuvis, europietis, savo žemės ir savo gyvenimo šeimininkas, kuris grįžtant prie garsiojo serialo epizodo, laimingas tada, kai yra pats sau ponas. Rytietis – priešingai, ieško „šeimininko“ ir bendruomenės, nes vienas, be stipraus kolektyvo toks žmogus yra niekas.
Čia veriasi pirmieji ir nesutaikomi civilizaciniai skirtumai – individo statusas visuomenėje.
Tai nereiškia, kad vakarietiškoje civilizacijoje bendruomeniškumas yra nesvarbus. Tačiau, skirtingai nei rytietiškame pasaulyje, jis kuriamas „iš apačios“, o ne „iš viršaus“.
Vakaruose bendruomenė individui svarbi kaip vieta, kurioje jis gali reikštis. Kuo daugiau saviraiškos galimybių individui, tuo sėkmingesnė bendruomenė. Nes individuali veikla kuria viešą gėrį, o visuomeninė veikla neša ir asmeninę naudą. Rytuose – priešingai, kuo labiau apribotas individas, tuo lengviau vyksta kolektyviniai darbai – nėra trukdančių išsišokėlių.
Nors Lietuva geografiškai, istoriškai ir kultūriškai priklauso vakarietiškos civilizacijos erdvei, tačiau būdama jos paribyje nuolatos patiria ir įtaką iš Rytų. Tiek carinė, tiek sovietinė okupacijos – abi su rytietiškos despotijos prieskoniais – paliko savo pėdsakus žmonių mentalitete. Individualaus, asmeninio požiūrio į žmogų pritrūko ir atkūrus Nepriklausomybę.
Daugelio užsienio ir vidaus politikos tikslų buvo siekta kolektyvistinėmis, rytietiško, azijinio mentaliteto priemonėmis. Galbūt nelaisvėje augusi karta kitaip negebėjo? Juk Rytuose daugiau draudimų, ribojimų, Vakaruose – asmeninės laisvės, pasitikėjimo, švietimo.
Vienas iš pavyzdžių regioninė politika arba tiksliau jos nebuvimas. Nors dejuojama apie regionų problemas, mirštančius kaimus ir miestelius, tačiau ten nesudaromos nei išskirtinės sąlygos verslui, nei motyvuojami medikai bei mokytojai – tiek sostinėje, tiek provincijoje mokesčiai vienodi.
Iki šiol taip ir neįvykusi savivaldos reforma neleidžia bendruomenėms net išsirinkti seniūnų. Dažnai tas pareigas užima dėl savo posto garantuotas biurokratas, kuriam visai nerūpi vietos aktualijos. Taigi, „iš viršaus“ nuleistas valdymas net į tą bendruomeninį lygmenį, kuriame turėtų būti skatinama vietos žmonių lyderystė bei iniciatyvos.
Kaip ir daugelį metų besitęsiantis neracionalus biudžeto lėšų švaistymas: įstaigos nėra motyvuotos taupyti lėšas, nes jos tiesiog grįžta į biudžetą. Todėl išlaidaujama perkant nereikalingus daiktus, nes galimybės skirti pinigus, kad ir vietos mokyklai – nėra.
Taip užkertamas kelias individualioms iniciatyvoms, kurios ir yra vienas pagrindinių vakarietiškos valstybės sėkmės variklių.
Nenorėčiau vadinti savo bendrapiliečių vatnikais, runkeliais, kolchoznikais ar gandragalviais. Norėčiau tikėti, kad mes visi lygūs prieš įstatymą ir prie balsadėžių.
Kas belieka piliečiams? Vieni, kuriems artimas kolektyvistinis gyvenimo būdas, laukia, kol problemas išspręs „gelbėtojai“ valdžioje ir balsuoja už tuos, kurie gražiausiai žada tai daryti, kiti, kurie nori gyvenimą tvarkytis patys, įvertinę objektyvią realybę, kurioje tai neįmanoma – emigruoja.
„Nuo manęs niekas nepriklauso“, – taip daugelis suvokia save valstybėje. Tai rytietiška realija, priešinga vakarietiškai – „aš esu valstybės dalis“.
Rodos, net išsilavinę ir kritiškai mąstantys žmonės pavargo nuo valdžios daromų nesąmonių ir į jas jau nebekreipia dėmesio. Tai atomizuotos visuomenės požymis. Koks keistas sprendimas bebūtų, kol nepaliečia asmeniškai – į jį nereaguojama. Nes reakcija – beprasmė.
Ar ne todėl Lietuvoje protestų, streikų ar pilietinio nepaklusnumo paprastai nesulaukia viena po kitos dygstančios piliečiams žalingos iniciatyvos ar įstatymai? Nes žmonės suprato, kad nuo jų niekas nepriklauso. Bendruomeniškumo vakarietiškąja prasme, kuris kelia vietos lyderius, nebėra. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį jis nebuvo kuriamas. Bet liko kolchozas – laukiantys, kaip valdžia išspręs jų bėdas. Net ir tas, kurias būtų galima spręsti patiems. Tačiau spręsti patiems negalima. Sistema neleidžia.
Šis Seimas bei Vyriausybė ypatingi tuo, kad kolektyvizmo principus diegia ne tik į viešą, bet ir į privatų, kasdieninį mūsų gyvenimą.
Pavyzdžiui, sprendimas kompensuoti tik pigiausius generinius medikamentus, o kitų, galbūt labiau tinkamų nekompensuoti jokios dalies, dar vienas kirtis individualizuotam požiūriui į žmogų – net gydymas negali būti personalizuotas labiau nei leidžia valdžia.
Tai, kas vyksta po gražia vaiko teisių apsaugos reformos vėliava iš tiesų yra nelankstus, nuo žmogaus nutolęs centralizuotos politikos kišimasis į asmeninį gyvenimą. Todėl iš anksto pasmerktas nesėkmei. Sistemoje dirba tie patys žmonės, su savo profesinėmis kompetencijomis ir asmeninėmis savybėmis, kurie „nematydavo“ mušamų, skriaudžiamų vaikų. Dabar jie gavo instrukciją „matyti“ – t.y. lengviau iš šeimos paimti vaiką.
Ar tokia „reforma“ sumažins problemas šeimose? Juk, kaip minėta, necentralizuoto požiūrio nei į regionus, nei į atskiras problemas nėra. Valdiškas „jei tik įmanoma palikti vaiką šeimoje“ dabar pakeistas kitu oficialumu: „įtarus grėsmę, paimti kuo greičiau“.
Pirmąjį nuasmenintą požiūrį simbolizuoja nužudytas mažylis, prie kurio kapo taip gražiai fotografavosi ministras L.Kukuraitis, antrąjį – neteisingai apšmeižta ir nusižudžiusi motina, nes valdininkams užteko melagingo anytos skundo, kad mažylis būtų atimtas. Skirtumas, kad ši istorija nugrimzdo kažkur kriminalų skiltyse. Tačiau abi istorijos liudija tą patį nuasmenintą institucijų požiūrį į žmogų.
Nenorėčiau vadinti savo bendrapiliečių vatnikais, runkeliais, kolchoznikais ar gandragalviais. Norėčiau tikėti, kad mes visi lygūs prieš įstatymą ir prie balsadėžių. Mūsų bendra problema – nesuvoktas civilizacinis konfliktas, kuris dalija mus.
Paradoksalu, kad kartais net tie politikai, kurie neįsivaizduoja Lietuvos kitaip nei priklausančios euroatlantinėms struktūroms, nesuvokia, kad civilizacinė kryptis prasideda kiekvieno mūsų galvoje. Ir valdžios užduotis – skatinti bendruomeniškumą bei lyderystę.
Nes stipriose vakarietiškose bendruomenėse gimsta iniciatyvos, lyderystė ir net tie, kurie linkę laukti gelbėtojų, neturi jų dairytis tarp įvairių populistų, bet sulaukia reikalingos paramos čia ir dabar. O kiekvienas, norintis ir galintis kurti valstybę – gali tai daryti pats, savo kieme.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Nenormalumo normalumas. #metoo
