Skirtingai nuo kitų svarbių klausimų, nesutarimai šiais klausimais yra tokie dideli ir fundamentalūs, kad žmonės juos sprendžia eidami į gatves ir rašydami įvairias peticijas.
Nors kiekvieną, net pačią sudėtingiausią situaciją, galima išspręsti konstruktyviai – tereikia įsiklausyti į kritiką, išgirsti vieniems kitų argumentus ir ieškoti išeičių. Bet politikams tokiu atveju reikia nusileisti iš iliuzinio valdžios Olimpo ir suvokti, kad kiekvienas iš jų yra visų pirma savo tautos atstovas ir tarnas, o ne viešpats ir valdovas.
Apgailėtina, kad užuot sprendus nepasitenkinimą keliančias situacijas, pasirenkama oponentų menkinimo bei kritikų nutildymo strategija. Kol vieni kitus vadiname Kremliaus agentais, naudingais idiotais ar marginalais, mūsų nedraugams iš tiesų atsiranda proga atkimšti šampano butelius: procesai mūsų valstybės viduje vyksta tarsi pagal gerai surašytą jos silpninimo programą.
Pastatai, seni medžiai senamiesčiuose daugeliui yra reikšmingi kaip mūsų istorijos, savasties liudininkai. Panieka jiems – planai šalia barokinės bažnyčios statyti modernų biurų pastatą ignoruojant bendruomenių prieštaravimus ir vadovaujantis pragmatiniais argumentais.
Kirtimai draustiniuose ir miškuose daugeliui asocijuojasi pasikėsinimu į lietuvio tapatybę ir pasaulėjautą. Na, o klaidos paimant vaikus iš šeimų yra tokios pat neatleistinos kaip ir medicinoje.
Užuot sprendus nepasitenkinimą keliančias situacijas, pasirenkama oponentų menkinimo bei kritikų nutildymo strategija
Natūralu, kad žmonės protestuoja prieš tuos politikus ir jų sprendimus, kurie kėsinasi į jiems svarbiausius dalykus. Juk protestai ir yra vienas iš demokratinės santvarkos bei pilietinės visuomenės bruožų.
Žinia, bet koks susibūrimas, protestas ar organizacija pritraukia įvairius žmones, ne tik idealistus, bet ir tuos, kurie protestuoja tik protesto, chaoso kėlimo, o ne idėjos vardan.
Tačiau, tai, kad žmones išeina į gatves, buriasi į įvairius judėjimus, rodo, kad jų nepasitenkinimas pasiekė kritinę ribą. Ir tai yra valdžios bei piliečių nevykusio bendravimo pasekmė.
Ignoravimas buvo ir yra vienas iš dažniausių reagavimo, o tiksliau nereagavimo būdų, į egzistuojančias problemas bei į jas išsakančius. Kai valdžia nereaguoja – piliečiai balsuoja kojomis. Todėl nenuostabu, kad viena iš emigracijos priežasčių visai ne ekonominė ar socialinė – žmonės jaučiasi žeminami ir neatstovaujami. Nors tokios emigracijos pasekmės, ypač ilgalaikėje perspektyvoje, valstybei gali būti fatališkos, tačiau daugeliui politikui šis reiškinys yra naudingas vien dėl to, kad nėra žmogaus – nėra problemos. Priešingai, emigrantų piniginės perlaidos artimiesiems leidžia nespręsti tokių problemų, kaip antai užimtumas provincijoje. Tai žmonės daro patys, individualiai.
Atmetama net teorinė galimybė, kad tiesa gali būti būtent tų, nepatenkintų ir protestuojančių, pusėje
Rezultatas – pasyvumas, nusivylimas ir nepasitikėjimas savo valstybe. Ir besikaupiantis pyktis.
Kai kurių problemų ir visuomenės grupių taip paprastai ignoruoti negalima. Jie kalba. Reikalauja. Yra matomi. Tuomet pasirenkama tokia strategija, kokią praėjusią savaitę pademonstravo švietimo ir mokslo ministrė reaguodama į pedagogų streiką ir sakydama, kad „mokytojais yra manipuliuojama, yra įkalbinėjama streikuoti“.
Tokia strategija irgi užkerta kelią bet kokiam susitarimui, nes neigiama problema, kurią žmonės kelia. Taip pat demonstruojamas žeminantis požiūris į ją išsakančius, kaip į nesusipratėlius, neinformuotus, stokojančius žinių. Neva mokytojai yra tokie neišmanėliai, kad patys negali įvertinti savo situacijos ir prieš ją protestuoti streikuodami – jie tėra kritiškai negebantys mąstyti sraigteliai kažkieno manipuliacijoms. Ar po tokių pasisakymų dar įmanomas sutarimas? Ar taip ministrė teigia, kad streikuojantys mokytojai nepajėgūs mokyti vaikų? O gal visomis išgalėmis stengiasi nepripažinti klaidų?
Tai tik vienas, bet ne vienintelis, pavyzdys. Tokį požiūrį galima pavadinti terapiniu, kai į kitaip mąstančius žvelgiama atlaidžiai, iš galios pozicijų. Jei jūsų nuomonė ar įsitikinimai kitokie – jus reikia šviesti, auklėti, bet ne su jumis diskutuoti ar juo labiau įsiklausyti. Atmetama net teorinė galimybė, kad tiesa gali būti būtent tų, nepatenkintų ir protestuojančių, pusėje.
Tokios politikos rezultatas – pyktis, valstybės ir piliečių priešstata ir abipusis nepasitikėjimas.
Dar vienas būdas nespręsti problemų ir be kliūčių vykdyti savo politiką – kitaminčių marginalizavimas ir etikečių klijavimas. Tokia strategija trumpuoju laikotarpiu efektyvi. Kas šiandien nori būti apšauktas Kremliaus agentu ar jam naudingu? Vadinasi, kai kurios temos turi likti tabu. Jas narplioti palikta tik marginalams.
Kas iš tiesų yra marginalai arba marginalinės gyventojų grupės?
Žodynai apibrėžia, kad tai žmonės ar socialinės grupės, kurios atmeta visuotinai priimtinas elgesio normas, neprisitaiko, yra socialiai remtinos. Tai žmonės ar grupės, kurios yra sociumo paribyje, turi tam tikrą subkultūrą. Taigi, jiems reikia pagalbos.
Svarbi detalė, tokios grupės yra mažuma. Kuo daugiau socialinio teisingumo šalyje, tuo mažesnės marginalų grupės. Juk viena iš valstybės užduočių – spręsti šalies problemas, o tada ir paribio žmonių mažėja. Kas atsitinka, kai elgiamasi atvirkščiai ir dalis piliečių marginalizuojami?
Istorija, kuri yra gyvenimo mokytoja ir iš jos nesimokančius pasmerkia kartoti klaidas, pateikia nemažai pavyzdžių. Pavyzdžiui, brolių Grakchų žemės reformos Romoje buvo sužlugdytos pasirinkus marginalizavimo strategiją.
Kai dalis legionierių dėl karo tarnybos nepajėgdavo rūpintis ūkiais ir juos prarasdavo, vienas iš liaudies tribūnų pasiūlė žemės reformą. Romėnų elitas nedrįso neigti problemos, kuri buvo akivaizdi, tačiau reforma neatitiko jų interesų. Todėl ją vis tiek sužlugdė iškeldami tuos, kurie buvo daug radikalesni už brolius, ir jų reikalavimų jau iš tiesų nebuvo įmanoma įgyvendinti. Reformoms, kokios buvo suplanuotos, kelias buvo užkirstas, broliai nužudyti, bet problemos išliko. Po kelių dešimtmečių Romoje prasidėjo pilietinis karas.
Tačiau ne problemų viešinimas ir kėlimas leidžia tarpti nepasitikėjimo valstybe atmosferai, bet tų problemų nesprendimas ir ignoravimas. Kuo daugiau konfrontacijos, pykčio, neapykantos bei nepagarbos tarp valdžios ir piliečių, tuo lengviau veikti nedraugiškoms šalims.
Kiekvieną kartą klijuojant oponentams Kremliui naudingų idiotų ar jų agentų etiketes, atsiduriame panašioje situacijoje, kaip tas Mikė Melagėlis, kuris vis šaukdavo, kad jo aveles vilkas puola. Kai vieną dieną vilkas tikrai atėjo, piemeniu jau niekas netikėjo ir jie iš tiesų papjovė avis.
Todėl užuot niekinančiai pravardžiavus savo bendrapiliečius, galbūt prieš priimant kai kuriuos įstatymus, sprendimus ar vykdant reformas, reiktų paklausti savęs pačių labai paprastų dalykų: ar galės šiais pokyčiais pasinaudoti mums nedraugiškos šalys ir jėgos? Jei tokios tikimybės esama – užkardyti ją – tiesiog nepriimti neprotingų sprendimų.
Galbūt pravartu prieš vykdant reformas atlikti poveikio studijas, kur nepriklausomi ekspertai išanalizuotų planuojamus pokyčius ir pateiktų savo vertinimus, kokį poveikį turės vienas ar kitas sprendimas? Ir ne tik ekonominį, bet ir politinį. Kaip įstatymai, valdžios veiksmai veiks gyventojų pasitikėjimą valdžios institucijomis, o per jas – ir visa valstybe? Kol kas neteko sulaukti atsakymo iš politikų, kokiais moksliniais tyrimais, poveikio studijomis remiantis buvo priimtas būtent toks Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.
Labai svarbu išmokti spręsti konfliktus, o ne jų vengti. Deja, jau mokyklose eliminuota konflikto, kaip normalaus santykių aiškinimosi, mokymosi galimybė.
Jau daugybę metų Lietuvos mokyklose vykdomos programos „Be patyčių“. Kova su patyčiomis mokyklose buvo aktuali tada, kai mes kapstėmės iš sovietinės sistemos. Kai ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, iš tiesų, dažniausiai buvo priskirtini aukos, smurtautojo ar stebėtojo kategorijai.
Bet Nepriklausomoje Lietuvoje jau gimė ir užaugo kelios kartos. Visuomenėje įvyko daugybė pokyčių.
Tačiau panašu, kad žmonės vieni kitus tebeskirsto į aukas, smurtautojus ir stebėtojus. Toks supratimas tampa labai pavojingas viešajame gyvenime ir politikoje, nes eliminuojamas konfliktas, kaip normalus tarpžmogiškų santykių elementas. Nors būtent konfliktas išmoko suformuoti savo poziciją, o jo sprendimas ir apima argumentų išklausymą bei išsakymą, kompromisų paieškas, garbiną pralaimėjimą ir susitaikymą.
Labai svarbu išmokti spręsti konfliktus, o ne jų vengti
Tokia priešprieša šiandien matoma ir viešoje erdvėje, ir politiniame gyvenime ir tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės jaučiasi žeminami.
Tereikia pirmajam pasiskelbti „auka“ ir diskusija baigiasi net neprasidėjusi. Kitam užklijuojama smurtautojo, stebėtojo, marginalo, Kremliaus agento etiketė, nors gerai pažiūrėjus, tikrasis smurtautojas neretai ir būna tariamoji auka.
Tokiu supratimu paremtos politikos pasekmė – gyventojų skaidymas ten, kur turėtų būti ieškoma sutarimo.
Pilietinės visuomenės samprata iškreipiama. Pagarbos verti tampa tik tie, kurie mobilizuojasi bendrai kovai su oponentais ar entuziastingai pritaria vykdomai politikai. Kai piliečiai mobilizuojasi prieš „mūsų“ sprendimus – jie Kremliaus agentai. Geriausiu atveju – marginalai, kuriuos reikia „apšviesti“.
Šiandien Lietuvoje valdžios ir piliečių santykis yra gana įtemptas – taip galima apibrėžti bendrą nuotaiką šalyje.
O kaipgi pagrindinis geopolitinio paribio valstybės tikslas – stiprinti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir didinti lojalumą jai? Kokiomis valstybės ir piliečių bendravimo formomis šiandien tai daroma?
