Kiekvienas įstatymas turi vienokį ar kitokį tikslą. Koks būtų šio?
Štai kaip komentuoja viena iš jo rengėjų D.Šakalienė: „Atsižvelgiant į pastarųjų metų Lietuvos geopolitinę padėtį, vienas kertinių nacionalinio saugumo užtikrinimo uždavinių yra visuomenės vienybės skaldymo tautiniu pagrindu prevencija. Mes turėtume kur kas geriau sutarti su tautinėmis mažumomis, gyvenančiomis Lietuvoje.
Taigi, užrašai lenkų lenkų kalba bei vieša informacija ir pirminė teisinė pagalba savivaldybėje, pavyzdžiui, Vilniaus rajone padės šiuos tikslus pasiekti?
Kaip praktiškai atrodytų tokių įstatymo nuostatų taikymas?
Akivaizdu, kad žmonės, nemokantys tautinių mažumų kalbos, negalėtų dirbti tokiose savivaldybėse. Pavyzdžiui, išsilavinęs, kompetentingas lietuvis, tačiau nemokantis lenkiškai, jau negalėtų pretenduoti į jokias pozicijas Vilniaus rajono savivaldybėje. Vadinasi, lietuviams ne tik mažėtų paskatų ten apsigyventi, bet ir kai kuriais atvejais būtų pretekstas keisti gyvenamąją vietą. Juk atstumas iki darbo vietos – svarbus.
Būtent toks formalus dvikalbystės įteisinimas paskatintų ne tik kultūrinę ir informacinę atskirtį, kurstytų tautinę nesantaiką, bet ir sudarytų palankias sąlygas teritorinių getų formavimuisi.
Kitakalbiams gi nebūtų jokios motyvacijos mokytis lietuviškai, nes kasdieninius biurokratinius reikalus jie tvarkytų savo gimtąja kalba. Natūralu, kad mokėdami tik vieną kalbą jie ir toliau gyventų savotiškame „informaciniame burbule“, nes jų nepasiektų informacija lietuvių kalba.
Tai taip šio įstatymo rengėjai supranta valstybės saugumo stiprinimą per tautinių mažumų politiką?
Jeigu kalbame apie nacionalinį saugumą, tai be gynybos ir žvalgybos stiprinimo, rezultatų pasiekti nepavyks, nes tautinės bendruomenės nėra pačios savaime jam grėsmė. Grėsmė – jų socialinė, kultūrinė bei ideologinė atskirtis.
Būtent toks formalus dvikalbystės įteisinimas paskatintų ne tik kultūrinę ir informacinę atskirtį, kurstytų tautinę nesantaiką, bet ir sudarytų palankias sąlygas teritorinių getų formavimuisi. Beje, šio reiškinio užuomazgos pastebimos ir dabar.
Norint integruoti žmones, pirmiausia reiktų spręsti skurdo bei socialines problemas šeimose. Bene geriausias pavyzdys, kai skurdžiau gyvenančios rusakalbių šeimos išleidžia savo vaikus į nemokamas sukarintas stovyklas Rusijoje (kur yra indoktrinuojami tikrai ne mylėti Lietuvą), nes į kitas tiesiog neišgali. Juk mūsų valstybė tokių vaikų laisvalaikiu ir lojalumo valstybei ugdymu beveik nesirūpina.
Kitakalbiams gi nebūtų jokios motyvacijos mokytis lietuviškai, nes kasdieninius biurokratinius reikalus jie tvarkytų savo gimtąja kalba.
Daugiau nei keisti įstatymo rengėjų argumentai, kodėl, jų manymu, reiktų rašyti vietovardžius, gatvių pavadinimus ir nelietuviškai: „Manyčiau, kad Lietuvoje tautinėms mažumoms nebuvo suteikta pakankamai dėmesio ir pagarbos kai kuriems kalbinio identiteto klausimams, netinkamai painiojant kalbos klausimus ir žmogaus teisių klausimus. Iš tikrųjų tai galėtų ir turėtų būti išspręsta, nes Lietuvos valstybei nekelia jokios grėsmės didesnis dėmesys tautinių mažumų kalbos klausimams. Papildomų topografinių užrašų lenkų mažumos kalba šalia užrašų valstybine kalba pakabinimas nesukeltų grėsmės lietuvių kalbos turiniui, tapatybei ir išlikimui. Bet žmogaus teisių atžvilgiu tai būtų tikrai svarbus pagarbos parodymas“, – teigia D.Šakalienė.
Kyla klausimas kaip pakankamas dėmesys ir pagarba tautinio identiteto klausimams, pagarba žmogui yra susiję su vietovardžių užrašais etninės mažumos kalba?
Juk Lietuva yra unitarinė, o ne federacinė valstybė. Ji plyti etninėse lietuvių žemėse, todėl net jei jose ir gyvena įvairių tautybių žmonės, vietovardžiai dėl to netampa mažiau lietuviški. Jų pavadinimai kitomis kalbomis būtų savotiškas „teritorijos peržymėjimas“. Toks „peržymėjimas“ kvestionuotų faktus, kad Lietuva yra unitarinė ir jos teritorija apibrėžia etnines lietuvių žemes. O tai jau būtų ne tik nepagarba Lietuvos valstybei bet ir formalus dalies jos teritorijos nulietuvinimas.
Ar galima kurti pagarbą tautinėms bendrijoms menkinant pagarbą Lietuvos valstybei ir jos sanklodai?
Lojalumas valstybei bei savo identiteto puoselėjimas mūsų istorijoje buvo kuriamas suteikiant funkcines, o ne teritorines autonomijas.
Bet savivaldos reforma būtų kur kas reikšmingas ir svarbus faktas, leidžiantis regionuose visų tautybių žmonėms pasijausti reikšmingesniais, galinčiais dalyvauti savo kasdieninių reikalų tvarkyme.
Tereikia pažiūrėti į Vilniaus senamiestį, kuriame kaip reta kur Europoje, vieni šalia kitų glaudžiasi įvairių konfesijų maldos namai. Lojalumas valstybei bei savo identiteto puoselėjimas mūsų istorijoje buvo kuriamas suteikiant funkcines, o ne teritorines autonomijas (kai kurios tautinės bendruomenės turėjo savo savivaldą, teismus, verslo nišas, tačiau niekada nebuvo skirstoma valstybės teritorija tautiniu ar religiniu pagrindu).
Tas vyksta ir šiandien. Tiesa, yra problemų. Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kurioje yra valstybinės mokyklos su dėstomomis tautinių bendrijų kalbomis. Rodos, gražu?
Tačiau daugelyje tokių mokyklų vyksta gana uždaras gyvenimas. Nemažos dalies jų administracija net nesidomi už mokyklos ribų vykstančiais procesais ir visus ryšius su kitomis įstaigomis, institucijomis palaiko per lituanistus, persiųsdami jiems visą informaciją ir palikdami jų nuožiūrai, ką su ja daryti.
Nors nelietuviai vaikai gali mokytis gimtąja kalba, tačiau lietuvių kalbos jie mokomi iš tokių pat vadovėlių kaip lietuviškų mokyklų moksleiviai, o ir egzaminų užduotys yra vienodos. Akivaizdu, kad moksleiviams sunku. O valstybei, ar tai naudinga?
Ar „iškalę“ gramatiką bei taisykles tie vaikai bus lojalesni Lietuvai? Galbūt prasmingiau ugdyti jų pilietiškumą skatinant jų bendravimą su bendraamžiais iš lietuviškų mokyklų, organizuojant įvairius bendrus renginius, sporto stovyklas, pažintines keliones po Lietuvą. Žinoma, tam reikia ir politinės valios, ir lėšų.
Kaip šias problemas spręstų dvikalbystė kai kuriose savivaldybėse bei vietovardžių rašymas ir lenkiškai ar rusiškai?
Kalbant apie tautinių mažumų įstatymo projektą reiktų atkreipti dėmesį į svarbią „smulkmeną“ – terminų vartojimą. Tai būtina, nes įstatymuose įtvirtintos dviprasmybės ar neaiškumai gali turėti tokių pasekmių, apie kurias įstatymo rengėjai net nesusimąstė. Pavyzdžiui, žmonės gali turėti ne vienodas galimybes, patekti į kultūrinę ar socialinę atskirtį.
Iš projekto galima daryti išvadą, kad būtų sudaromos prielaidos kultūrinei bei teritorinei atskirčiai.
Taigi, tautinė mažuma ar tautinė bendrija? „Tautinių mažumų įstatymo“ rengėjai šiuos skirtumus apibrėžia taip:
1. Tautinė mažuma – grupė Lietuvos Respublikos piliečių, kurie laiko save kitos negu lietuvių tautybės ir kurių tėvai (seneliai, proseneliai) ar vienas iš jų yra ar buvo atitinkamos tautybės.
2. Tautinė bendrija – juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra viešoji įstaiga, asociacija ar labdaros ir paramos fondas, atstovaujantis ir tenkinantis tautinei mažumai priklausančių asmenų interesus, tarp jų susijusius su tautinių mažumų integracija ir (ar) tarpkultūriniu dialogu.“
Iš įstatymo projekto akivaizdu, kad „tautinė mažuma“ – yra bendras nelietuvių apibrėžimas, o „bendrija“ – apibrėžia tokius žmones vienijančius tam tikrus juridinius asmenis.
Tokiais apibrėžimais į vieną grupę „suplakami“ nelietuviai, kurie čia gyveno nuo senovės, ir vis gausėjantys naujieji atvykėliai. Ar tai teisinga bei racionalu ir nekoduoja problemų ateityje?
Galbūt diskutuojant būtų prasminga sąvokas vartoti kitaip: „Tautinė mažuma“ – yra labiau atskirtį pabrėžiantis terminas. Tai valstybėje esantys „kiti“, kurie neturi glaudaus istorinio bei kultūrinio ryšio su Lietuva. „Tautinės bendruomenės“ – tai istorinės Lietuvoje gyvenančių kitataučių bendruomenės, kurioms priklausantys asmenys yra siejami ne tik bendros tapatybės, bet ir turi glaudų ryšį su šia valstybe, jos istorija bei kultūra. Įstatymo projekte esantis „tautinių bendrijų“ apibrėžimas, kurios yra teisinis terminas, gali įvardinti ir tautinių mažumų, ir tautinių bendruomenių asociacijas.
Todėl turėtų būti natūralu, kad ir valstybės politika galėtų būti skirtinga tautinių bendruomenių bei tautinių mažumų atžvilgiu. Tai, kas suprantama ir aišku litvakui, lenkui ar totoriui, nebūtinai akivaizdu ką tik atvykusiam kinui, afganui, sirui ar pakistaniečiui.
Akivaizdu, kad įstatyme sąvokų apibrėžimai bei išaiškinimai yra labai svarbūs, nes jie virsta kasdieninio gyvenimo realijomis.
Tačiau šio įstatymo projekto rengėjai į tokias „smulkmenas“ nesigilina.
Prieš priimant Tautinių mažumų įstatymą labai svarbu įvertinti, koks bus jo poveikis: bus skatinama asimiliacija, integracija ar atskirtis?
Iš projekto galima daryti išvadą, kad būtų sudaromos prielaidos kultūrinei bei teritorinei atskirčiai.
Žvelgiant į mūsų istoriją, į jos sėkmingiausius etapus, akivaizdu, kad nei tolerancijos politika, nei daugiakultūrė visuomenė niekada nesirėmė getų kūrimu ar teritorinės autonomijos formavimu.
Labai svarbi darnaus sambūvio sąlyga – tinkamas politinis tautinių bendruomenių atstovavimas. Tačiau 5 procentų rinkimų barjeras riboja galimybę turėti savo atstovus Seime skirtingų politinių pažiūrų tautinių bendruomenių atstovams. Taip gimsta tokie dariniai kaip „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“, kuri bendradarbiauja su „Rusų aljansu“, kad patektų į Seimą. Kitaip mąstantys tautinių bendruomenių atstovai tiesiog nėra atstovaujami ir tai kelia tam tikrą įtampą.
Lengvatos patekti į Seimą paskatintų reikštis įvairių politinių pažiūrų žmones. Galbūt atsirastų konkurencija ir V.Tomaševskio monopoliui? Juk nei viena tradicinė politinė partija iki šiol nesugebėjo (ar nenorėjo) tinkamai įtraukti tautinių bendruomenių atstovų.
Pavardžių iškraipymas rodo valstybės nepagarbą savo piliečiams, jų tapatybei, kaip ir vietovardžių sulenkinimas ar surusinimas rodytų nepagarbą Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.
Socialdemokratų siūlomas įstatymo projektas nesprendžia dar vieno opaus klausimo – pavardžių rašybos originalo kalba pasuose, kuris aktualus tampa vis dažniau ne tik Lietuvos lenkams, bet ir užsienio lietuviams. Juk asmens pavardė yra svarbi kiekvienam žmogui, nemalonu, kai ji iškraipoma. Nors Lietuvos Respublikos pasas yra ir valstybės nuosavybė, jis yra nieko vertas be žmogaus. O Lietuvos Respublikos piliečiu gali būti nebūtinai lietuvis, o lietuvis kartais turi nebūtinai lietuvišką pavardę.
Tačiau būtent dėl tokios gyvenimo realijų neatitinkančios politikos daugelis už užsieniečių ištekėjusių lietuvių savo vaikams parenka ne Lietuvos pilietybę. Tik todėl, kad visos šeimos pavardės būtų vienodos. O juk kuriant sveiką visuomenę labai svarbu išlaikyti šeimos ryšius, todėl Wagner, Mickiewicz ar Jacquardo pavardės žmonėms siejasi su savo šeimos istorija, o jų iškraipymas asmens dokumentuose – su valstybės nepagarba jiems.
Pavardžių iškraipymas rodo valstybės nepagarbą savo piliečiams, jų tapatybei, kaip ir vietovardžių sulenkinimas ar surusinimas rodytų nepagarbą Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai, nes mūsų Konstitucijoje yra aiškiai įrašyta, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.
Todėl turėtume pagaliau pasakyti „Taip“ asmenvardžiams originalo kalba. Nuo to tikrai nenukentės nei mūsų kalba, nei nacionalinis saugumas. Juk leidžiame užsienio kalbomis užrašyti prekės ženklų pavadinimus parduotuvių vitrinose bei etiketėse – nes tokie originalūs jų vardai. Tai negi žmogus negali turėti pase savo tikros pavardės?
Tačiau griežtas „Ne“ turėtų būti sakomas vietovardžių, gatvių pavadinimų užrašams nelietuvių kalba, kaip ir dvikalbystei valstybės institucijose. Nes čia – Lietuva.
TAIP PAT SKAITYKITE: Siūlomas Tautinių mažumų įstatymas – pagarba mažumoms ar sumaišties skleidimas?
