Jei ne R.Karbauskio sumanymas apdalinti visus ikimokyklinukus tautiniais kostiumais ir teiginys iš atviro J.Statkevičiaus laiško Lietuvos žmonėms: „Valstiečių partijos lyderio idėja nuo mažens įskiepyti jaunimui pagarbą tautiniam kostiumui man atrodo puiki“, – šiandien nebūčiau grįžusi prie savo darbe keltų klausimų ir prieitų išvadų, kodėl tiek dėmesio totalitarinis režimas skyrė „skudurų“ reikalams. Šiandienos aktualijos verčia pasidalinti tyrimo rezultatais.
Tautinio kostiumo dovanojimo idėjoje galima įžvelgti peršamą vienodai, „teisingai“ mąstančio žmogaus idealą, supakuotą į „nemokamai“ popierėlį. Tautinis rūbas, įteiktas kaip labdara, turi ugdyti mažo, nacionalistiškai mąstančio žmogaus tipą. J.Statkevičiaus pavardė čia tik saldi reklaminė etiketė. O gal dizaineris tikrai eis į kiekvieną šeimą pagal individualius poreikius, skonį, gyvenimo būdą kurti vaikams drabužėlių?
Mada yra visuomenės poreikis, istorinės situacijos atspindys, kurio nesukuria pavieniai žmonės, kad ir kokie žymūs ir talentingi kūrėjai jie būtų. Jie per drabužį išreiškia epochos nuotaiką, vertybes, pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, moterys ėmė kirptis plaukus, dėvėti kelnes ne dėl mados kūrėjų fantazijos, bet todėl, kad po pasaulinių karų, žuvus daugybei vyrų, jos ėmė dirbti. O fabrike su krinolinu ir peruku nepasisukiosi.
O kaip su tautiniu kostiumu? J.Statkevičius aiškina, kad „Lietuva vėlai atsivertė į krikščionybę, tad ir drabužiai jai vėlai parūpo“. Galima dizainerį nuraminti, kad ir iki krikšto lietuviai nuogi nelakstė. Jeigu čia kalbama apie tautinį kostiumą, tai mados kūrėjas irgi klysta. Jis susiformavo Europoje ne dėl krikščionybės įtakos, o prasidėjus Tautų pavasariui. Noras pabrėžti savo tautinį identitetą imperijų byrėjimo amžiuje, pramoninė audinių gamyba ir geresnės finansinės galimybės leido valstiečiams kopijuoti, savaip interpretuoti dvarininkų aprangą.
Vieši dizainerio svarstymai apie lietuvišką tautinį drabužį – „Kas sugalvojo tas taisykles? Kaimo močiutės?“ arba „Numesdavo kokia lenkė bajoraitė brokatinį chalatą – lietuvė jį pasigriebdavo ir iš jo pasisiūdavo liemenę“ – viliuosi, yra ekscentriški menininko išsišokimai, o ne pretenzijos į žinojimą.
Nes atsakymas kitoks. Tautinio drabužio tyrinėtojai teigia, kad lietuvėms buvo labai svarbu savaip papuošti rūbą, taip pritaikyti vieną ar kitą ornamentą – išsiskirti iš kitų, laikantis požiūrio, kad mados taisyklės padeda jaustis tam tikro sociumo dalimi, o jų laužymas – atskleisti individualumą.
Retomis, iškilmingomis progomis lietuvės nebuvo linkusios tautinių drabužių skolintis ar skolinti. Jau tarpukario spaudoje stengtasi šviesti merginas formuojant jų estetinį išprusimą. Drabužį siūlyta derinti prie savo figūros, užsiėmimo, gyvenimo būdo ir net temperamento. Apie tokį požiūrį į tautinį rūbą liudija ne tik moksliniai tyrinėjimai, bet ir mano pačios spintoje pagarbiai kabantys tarpukariu siūti tautiniai drabužiai – šeimos relikvija su visa jų dėvėjimo istorija.
Tautinis rūbas, istoriškai formavęsis kaip individualumą pabrėžiantis išeiginis drabužis, būtent sovietmečiu buvo standartizuotas.
Priešingai nei teigia J.Statkevičius – ne iš padėvėto chalato sudaigstyti. Prabangaus brokato liemenė, siuvinėta šilkiniais siūlais, ir šiandien atrodo nepriekaištingai. Ir liemenę, ir šilkinę prijuostę plonytėliausiais siūlais ir našlaičių raštais dabino geriausia miestelio siuvėja.
Tačiau šiandien vaikams nesiekiama padovanoti tautinio drabužio kaip asmenybės saviraiškos idėjos. Mažiesiems nutarta sukurti uniformą. Tautinis rūbas, istoriškai formavęsis kaip individualumą pabrėžiantis išeiginis drabužis, būtent sovietmečiu buvo standartizuotas.
„Nemėgsta lietuviai savo tautinio drabužio ir viskas“, konstatuoja J.Statkevičius. Įdomu, ar jam pačiam patiktų dėvėti sovietinę mokyklinę uniformą arba made ir SSRS sandalus?
Šiandien norintys įsigyti originalų tautinį kostiumą ne tik pakloja įspūdingas sumas, bet ir turi gerokai palaukti, kol jis bus pasiūdintas, nes norinčių daug. Šis rūbas ir šiandien yra prestižo bei prabangos daiktas. Tačiau naująja iniciatyva jis vėl bandomas paversti uniforma, šią mintį peršant tiems, kas nepamena totalitarizmo grimasų – darželinukams.
Prisiminkime: skurdžiai totalitarinei sistemai yra būdinga kištis į tas privataus ar viešo gyvenimo sritis, kur ji mano esant reikalinga. Todėl ir tam tikra pozicija mados atžvilgiu yra ideologiškai motyvuota. Vakaruose elito mados tendencijos nužengė į plačiuosius sluoksnius, o Sovietų Sąjungoje vyko atvirkštinis procesas – skurdžių apsirengimas pretendavo tapti ne tik mada, bet ir sovietinio grožio, ideologijos etalonu. „Kurdama reikalingus, visiems prieinamus, pigius ir skoningus drabužių modelius, tarybinė ir socialistinių šalių mada atlieka didelį auklėjamąjį darbą, propaguoja gerą skonį“, – radau tokią frazę ano meto spaudoje.
Neįmanoma nepastebėti, kad idėja „Lietuva lietuviams“ tarsi figos lapeliu pridengiama J.Statkevičiaus pavarde.
Už „geležinės uždangos“ buvo proteguojama sovietinė, rusiškąja tradicija paremta kolektyvistinė kultūra. Individualizmo proveržiai buvo slopinami. Ir madai čia teko svarbus vaidmuo.
Tautinių drabužėlių idėja sukelia dar vieną klausimą: kokią žinią šia iniciatyva norima perduoti piliečiams nelietuviams? Ar mūsų tautinių bendrijų vaikai nenusipelnė švęsti Lietuvos Respublikos šimtmečio kartu kaip lygiaverčiai šios valstybės nariai? Ar jiems norima parodyti, kad tik dėvintys lietuvišką uniformizuotą tautinį rūbą yra verti Lietuvos piliečio vardo? T.y. privalo asimiliuotis – lituanizuotis? Arba likti „už borto“, nes neįmanoma nepastebėti, kad idėja „Lietuva lietuviams“ tarsi figos lapeliu pridengiama J.Statkevičiaus pavarde?
Istorinis faktas, kad tautinį rūbą dėvėjo ne visi. Kaip ir tai, kad Lietuva nėra išaugusi tik ant kaimiškojo lietuviškojo paveldo. Lietuvoje glūdi ne tik kaimiška, bet ir dvarų, vienuolynų, miestų ir miestelių kultūra. Ir tautinio kostiumo istorijoje (iki sovietinės uniformizacijos) slypi ne valstietiškos, bet bajoriškos kultūros atspindžiai – audiniai, modeliai, pagaliau išeiginio rūbo poreikis ir galimybė.
Kol turtingiausias Lietuvos ūkininkas savo valdose žaidžia pagoniškąją Lietuvą (žaidžia, nes daugelio dalykų, kuriuos „tautiškumo puoselėtojai“, neopagonys mano esant etniškais, lietuviškais – neįmanoma rekonstruoti), tol tai yra bendruomenės reikalai, bet kai tokie „žaidimai“ pakylėjami į politinį lygmenį, tai tampa istorijos falsifikavimu. O lietuviškų rūbų dalijimas visiems šalies ikimokyklinukams jau yra politika, kylanti iš ideologijos, kuri šiandien nėra oficiali valstybės kryptis.
J.Statkevičiaus pasirinkimas puikiai iliustruoja kaip valstybėje tebevyksta pelningų užsakymų dalyba – savam, reikalingam ar „teisingam“ žmogui. Tiesa, biurokratinis reikalavimas skelbti viešą konkursą gudriai apeinamas, nes lėšos projektui bus skirtos ne iš biudžeto, bet iš specialiai įsteigto fondo.
Nors politikas, propaguojantis tautiškumo idėjas, turėtų puikiai žinoti apie „LT Identity“ projektą, kuris daug metų sėkmingai kuria drabužius, įkvėptus etnokultūros. Tačiau alternatyvos vieninteliam pasirinkimui net nesvarstomos.
Galima spėti, kad ne J.Statkevičiaus naujoji kolekcija, bet ją palydėjusi dizainerio frazė pakerėjo valstiečių lyderį: „Argi ne graži mūsų maža žalia valstiečių šalis.“ Frazė, prie kurios nebūtų galima kabintis tol, kol taip kalba menininkas pasakodamas apie savo kolekciją. Bet kai šis dizaineris be konkurso pasirenkamas vykdyti politinį užsakymą, tai šis jo pasisakymas tampa skandalu, nes kone pažodžiui atkartoja paskutinio sovietų lyderio M.Gorbačiovo idėjas apie Lietuvą, kaip mažą, draugišką žvejų ir valstiečių kraštą.
Kol kai kurie piliečiai raminami, kad mokesčių mokėtojų pinigai nebus naudojami kontroversiškam projektui, gimsta chimera, baisesnė už valstybės lėšų švaistymą:
1. Verslininkams ir eiliniams piliečiams politikas suteikia progą parodyti, kurie iš jų „tikrai“ ir kaip „stipriai“ myli tėvynę. Prisiminkime savanoriškai privalomas rinkliavas sovietmečiu, bei „savanorišką“ rusų oligarchų paramą valstybei po finansų krizės.
2. Randasi „valstybė – tai aš“ užmojis, nes asmeninės politiko intencijos vykdomos valstybės vardu, jam asmeniškai renkantis, kas jas įgyvendins, pasitelkiant privačius rėmėjus.
Tautinio kostiumo istorijoje (iki sovietinės uniformizacijos) slypi ne valstietiškos, bet bajoriškos kultūros atspindžiai – audiniai, modeliai, pagaliau išeiginio rūbo poreikis ir galimybė.
Jei R.Karbauskis nutarė įnešti darnos ir patriotiškumo į visas ikimokyklinukus auginančias Lietuvos šeimas, tai Lietuvos piliečiai turi teisę žinoti, kaipgi viešam asmeniui tai sekasi daryti savo paties šeimoje.
Oficialiai prieinamuose informacijos šaltiniuose teigiama, kad R.Karbauskis turi du pilnamečius sūnus. Taigi, vaikų auginimo subtilybės politikui turi būti pažįstamos?
Norisi paklausti, kaipgi paaiškintų R.Karbauskis vaikams, kodėl vienam dovanoja drabužėlį, o kitam, pavyzdžiui, „net“ 8 ar 9 metų „dičkiui“ – ne? Įsivaizduoju „darną“ namuose, kai, pavyzdžiui, jaunėlis, gaunantis kostiumą, yra berniukas, kuriam nusispjaut į „skudurus“, o vyresnė mergaitė labai norėtų pasipuošti, bet gerasis dėdė apie ją nepagalvojo. Arba dvi mergaitės, kurių vieną valstybė vertina kaip princesę, o kitą – tik todėl, kad ji metais ar keleriais vyresnė – ignoruoja.
Kaip mažus vaikus veikia tokie dalykai, kokius kompleksus, randus ir net susipriešinimą tarp brolių ir seserų pasėja tokie veiksmai, R.Karbauskis, kaip geras tėvas, turėtų žinoti. O gal tereikia tėvams nupirkti „nuskriaustajam“ kostiumą iš savo pinigų? Juk visi Lietuvoje turtingi?
Beje, drabužius vaikams parenka tėvai. Ne tik pagal savo kišenę, bet ir pagal savo skonį. Šį kartą reikia prisitaikyti patarlę, kad „dovanotam arkliui į dantis nežiūri“ ar susitaikyti su mintimi, kad R.Karbauskis bei J.Statkevičius geriau žino, kas svetimam vaikui tinka ir patinka?
Ugdomas labdaros gavėjo, mažo žmogaus sindromas ar ima alsuoti totalitarizmo šmėkla? O ką daryti šioje situacijoje tiems „nelaimėliams“, kurie vaikus augina remdamiesi principu: negalvok, ką gali gauti iš valstybės, mąstyk, ką gali jai duoti pats? Kurie nenori, kad jų vaikas išaugtų prasčiokas, laukiantis, ką galima gauti iš valstybės – nesvarbu, pašalpos, dovanos ar „otkato“ pavidalu, bet siekiantis, kad atžaloje nuo mažens formuotųsi aristokratiškas siekis kurti valstybę. O puoselėjamas lūkestis valstybei – ne noras gauti nemokamą meduolį, bet galimybė turėti normalias sąlygas augti, mokytis, turėti šeimą ir kokybišką sveikatos priežiūrą?
Istorija yra ne tik mokslas, bet ir tapatybės pamatas, pasididžiavimo ir patriotiškumo šaltinis. Šiandieninis pilietiškumas negali būti statomas ant kreivo, neteisingo pamato. Tautinio drabužio, kaip kaimiškos ir todėl vienintelės „teisingos“ Lietuvos utopija – kreiva plyta. Kodėl taip imperatyviai siekiama, kad istorinė atmintis remtųsi į valstiečių Lietuvą – mažą jos fragmentą?
Iki šiol Lietuvos vaikai neturi kareivėlių – nei LDK karžygių, nei sukilėlių, nei partizanų. Nėra plastikinių Trakų ar Vilniaus pilių, nei Barboros ar Birutės lėlių. Iki šiol moderniausi Lietuvos teisės paminklai – Lietuvos Statutai nėra adaptuoti moksleiviams ir tik retas žino, kokios modernios nuostatos juose užfiksuotos. Ten ir moterų teisės, ir rūpestis aplinkosauga, ir prievolės rūpintis keliais, ir draudimai teršti gamtą. Ten yra mūsų – teisinės, laisvos ir modernios europietiškos valstybės istorija ir esmė, aktuali ir šiandien. Statutuose tilpo visa Lietuva, ne tik kaimas ar dvaras.
Šiandien mūsų laisvės istorija, mūsų tapatybė bandoma įkalinti tautinio kostiumo ir pagoniškų legendų kevale. Tai naudinga auginant baudžiauninką.
Taip, statutai surašyti senąja rusėnų – LDK kanceliarine kalba, ir išversti į lotynų ir lenkų kalbas, tačiau ar dėl to jie nėra lietuviški? Pasirašydami Liublino uniją mūsų didikai siekė ir pasiekė, kad Lietuvos teritorijoje veiktų Statutas. Į kalėjimus caro tremti sukilėliai kartu su Biblija pasiimdavo ir Lietuvos Statutą – kaip valstybės laisvės simbolį.
Šiandien mūsų laisvės istorija, mūsų tapatybė bandoma įkalinti tautinio kostiumo ir pagoniškų legendų kevale. Tai naudinga auginant baudžiauninką, bet į laisvo žmogaus gyvenimą žengiantį vaiką reikia supažindinti jam suprantama kalba su Statutais, su Konstitucija.
Su istorija vaikus ir daugelį tėvų jau supažindino jauni žmonės, sukūrę „Lietuvos istorijos repą“. Turiu vilties, kad gal jie surepuos ir Statutus? Ir mūsų jaunoji karta augs suprasdama, kad Lietuvos esmė yra ne tautiniai drabužiai, cepelinai ar juoda duona, bet Laisvė. Valstybės ir žmogaus. Šiandien esame laisvi ir todėl kiekvienas tėvas ar mama turi teisę pasakyti „Ne“ iniciatyvai, kuri jiems atrodo neprasminga ir tiesiogiai liečia jų šeimos gyvenimą per jų vaikus.
Turbūt atlaidžiai šypsosi A.Goštauto, Pirmojo Statuto rengėjo siela, matydama, kad lietuviškumą XXI amžiuje du suaugę ir garsūs vyrai mato vienodų, uniformizuotų drabužėlių klostėse. A.Goštautas Lietuvą suvokė kaip suverenią, teisinę, europietišką valstybę – ant tokio pamato kilo Lietuva.
Valstietiškas kaimas buvo Lietuvoje, bet Lietuva nebuvo įkalinta jame – ji buvo ir miestų, ir universiteto, ir vienuolynų, ir žydiškų miestelių, ir sentikiškų kaimų, ir dvarų Lietuva.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Lietuviškoji tapatybė – kariai ar valstiečiai?
