Prieš daugiau nei dešimtmetį tokios emocijos užplūsdavo žvelgiant į paskutines nėštumo dienas skaičiuojančias nuotakas, kurios nepamiršdavo tą dieną nei balto nuometo, nei rūtų vainikėlio – nekaltybės simbolių; ir juokingai stypčiodavo ant aukštakulnių, įsispraudusios į ilgą baltą suknelę-tortą. Tokie senosios dorinės lietuvių kultūros atgarsiai būdavo modernios formos neįgavusiose vestuvėse pereinamuoju laikotarpiu, kai elgtis senoviškai, pagal paprotį, jau nematoma prasmės, tačiau kažkoks vidinis imperatyvas verčia apsimetinėti, kad laikomasi tradicijų, kurios tikrame tų žmonių gyvenime jau nebeegzistuoja.
Įdomu, kaip po kokio dešimtmečio atrodys dabartinių vestuvių vaizdo įrašai, kur tėtis palydi savo mažąją mergaitę, jau tapusią nuotaka, prie altoriaus ir iš savo valdžios perduoda teisėtam vyrui – į jo valdžią ir į jo rankas. Taip, būtent tokia šio nuotakos lydėjimo prie altoriaus prasmė.
Nežinojote? Serialuose tai atrodo taip tikra ir nuoširdu... Tikra, nes ten tėvas yra tikrasis pater familias, su visomis teisėmis ir pareigomis, o motina – kaip ir būsima nuotaka, tik gražios namų puošmenos; todėl ir nuoširdu, nes forma atitinka esmę.
Stebėtina, kad šis paprotys randa pasekėjų šalyje, kur net paprotinė teisė, o vėliau ir ja besiremiantys Lietuvos Statutai, numatė moteriai galimybę laisvai sudaryti santuoką.
Todėl į bažnyčią tuoktis važiuodavo jaunieji nelydimi tėvų – kad niekas negalėtų daryti spaudimo. Taip, santuokai reikėdavo tėvų sutikimo, jų palaiminimas buvo būtinas, tačiau šeimos kūrimas – dviejų lygiaverčių žmonių reikalas. Todėl vestuvių ceremonijoje jaunikis ir nuotaka tuoktis ateidavo kartu, kaip du lygiaverčiai žmonės. Į gyvenimą juos palydėdavo irgi du lygiaverčiai, vienodai svarbūs žmonės – tėvai: tėvas ir motina prieš santuoką palaimindavo, po jos – su duona ir druska pasitikdavo.
Kokie perversmai įvyko mūsų visuomenėje, kad dabar vestuvės ima keistis taip, kad centrine figūra tampa tėvas, o motina nustumiama kažkur, šalia?
Mūsų kultūroje moteris niekada nebuvo bevalė namų puošmena ar vyro įgeidžių tenkintoja. Priežasčių daug. Mūsų istorija, papročių formavimasis ateina iš karo realybės. Kai namie dažnai nėra vyro, ūkio reikalus perima žmona. Kai po pasaulinių karų Europos ir Amerikos moterys kovojo už lygias teises, Lietuvoje jos buvo „sulygintos“ priverstiniu darbu, be galimybės likti „neemancipuotai“.
Vestuvės yra tas žmogaus gyvenimo įvykis, kuriame galima perskaityti daugiau nei jų dalyviai įsivaizduoja: nuo skonio, gyvenimo būdo iki šventės sampratos ir tarpusavio santykių.
Šiandien mūsų visuomenės aktualija – tėvo vaidmens grąžinimas į šeimą. Ir jaunajai kartai tai puikiai sekasi daryti. Tačiau ar vyras tikrai yra tas pater familias – tradicijoje ar realybėje, kaip kad bandoma pateikti per dažnas vestuves?
Juk ne paslaptis, kad neretai prieš ceremoniją abi šeimos moterys – nuotaka ir jos mama – susako tėvui daugybę nurodymų – kokį kostiumą ir kaklaraištį rinktis, kaip stovėti, kur eiti, su kuo per šventę būtina pabendrauti, o su kuo – jokiais būdais negerti...
Ir tuomet visa svita sugarma į kokią nors gražią, vietinio floristo dekoruotą bažnyčią. Kaip puoštų bažnyčias tie žmonės, jei ten lankytųsi kiekvieną sekmadienį ir kiek subtilių niuansų apie buvimą toje vietoje išmoktų. Nes dabar daugelis atrodo pasimetę ir svetimi, panašiai, kaip nuprausti ir prabangiai aprengti valstiečiai prie bajoro stalo – kas kad buvo susakyta, ką ir kada daryti, įgūdžių stoka iškart krenta į akis.
Kokie perversmai įvyko mūsų visuomenėje, kad dabar vestuvės ima keistis taip, kad centrine figūra tampa tėvas, o motina nustumiama kažkur, šalia?
Kaip ir kur bebūtų švenčiamos vestuvės – jos yra šventė, žyminti vieną iš pagrindinių žmogaus gyvenimo įvykių ir svarbiausių virsmų: slenkstis, kurį peržengus nerūpestinga jaunystė lieka praeityje ir žmonės pasirengia tapti tėvais ir motinomis.
Juk todėl švenčiami bernvakariai ir mergvakariai – kaip atsisveikinimas su senuoju gyvenimu?
Bent jau tokią prasmę jie turėjo tada, kai buvo aiški takoskyra tarp susituokusių ir ne gyvenimo būdo, laisvalaiko, teisių ir pareigų. Todėl ir atsisveikinimas su jaunystės draugais – prasmingas ir liūdnas, neretai nuotaka išvykdavo į kitą parapiją, todėl susitikimų būdavo itin mažai, o vedę žmonės jau neidavo į jaunimo pasilinksminimus – gegužines, šokius. Atsisveikinti būdavo su kuo.
Įdomu, su kuo šiandien atsisveikina miestų gatvėse besiblaškančios, juokingai apsirengusios merginos, kurios kalbina praeivius, bandydamos juos įtraukti į savo infantilias pramogas? Taip besielgdamos jos labiau panašėja į skautus ar kokios nors organizacijos savanorius, kaulijančius aukų ir dėmesio, nei subrendusias jaunas moteris.
Ar tikrai susibėgimai su draugėmis pasibaigs? Tikėtina, kad būsima nuotaka jau ne pirmus metus kuria buitį su savo išrinktuoju ir vedybos tik pretekstas įteisinti santykius ir surengti didelę šventę. Taigi, radikalių gyvenimo pokyčių kažin ar verta tikėtis. Juk net augindami vaikus žmonės neužsidaro tarp keturių sienų ir, jei tik nori, tęsia bendravimą su senais draugais, keliauja, pramogauja. Tai su kuo gi atsisveikinama slampinėjant gatvėmis?
Kai žmonės atlieka bet kokį veiksmą, nesvarbu, kasdien valosi dantis ar ryžtasi tuoktis, jie visada gali konkrečiai atsakyti į paprastą klausimą – kodėl? Kiekvienas sąmoningas veiksmas turi priežastį ir veiksnus žmogus ją suvokia.
Būtų labai įdomu išgirsti iš tų gatves „šlifuojančių“ pamergių atsakymą į paprastą klausimą: „kodėl jos čia?“ Kaip ir iš baruose priešvestuvinį liūdesį (ar tikrai?) skandinančių pabrolių.
Todėl, kad ir užsienyje taip jaunimas šėlsta prieš vestuves? Tada reiktų užduoti dar kartą tą patį „kodėl jie švenčia būtent taip?“ Tikėtina, kad išgirstume atsakymą, kuris su mūsų realybe turėtų nedaug ką bendra.
Tai nereiškia, kad yra koks nors vienas universalus gero skonio ar prasmingo šventimo receptas. Jo ir nereikia, jei gebama sau atsakyti į paprastą klausimą: „kodėl?“ Nors, panašu, kad kai kurie serialų ir vietos bei užsienio celebričių vestuvių prisižiūrėję mano kitaip. Jie taip daro – vadinasi, reikia.
Šventė šokant parašiutu, neriant po vandeniu ar ramiai vakarieniaujant su draugais yra daug prasmingesnė nei iš serialų ar gyvenimo būdo žurnalų nukopijuotas vakarėlis. Todėl, kai iškils dilema, kas gi turi lydėti prie altoriaus, reiktų savęs nuoširdžiai paklausti – kodėl kas nors – tėvas ar patėvis turi tai daryti? Kodėl reikia švęsti vestuves bažnyčioje, jei ten buvote prieš gerą dešimtmetį?
Visi simboliai turi savo prasmę. Ir jei ji nesuprantama arba neatitinka situacijos – kažin ar verta laikytis jų įsikibus. Kai jie įkūnija laikmečio aktualijas – atrodo gražūs ir prasmingi. Kai ima simbolizuoti jau neegzistuojančią praeitį, svetimą realybę ar iliuzijas – tampa savo pačių parodija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Kodėl staugė Geležinis Vilkas, arba Kas vyksta su Vilniumi?
