Praėjusią savaitę naujienų agentūros BNS paskelbta antraštė „J.Džiugelio šalinimas iš „valstiečių“ skaldo frakciją į stovyklas“ kol kas pasirodė pernelyg dramatizuojanti. Pirmadienį neįvyko nieko panašaus į egzistuojančios, bet pernelyg nesiviešinančios stovyklos frakcijoje pasirodymą. Gūdų visos frakcijos pritarimą tam, kokiomis viešomis insinuacijomis jos lyderis pašalino vidaus kritiką, tik pabrėžė patyliukais išsakomi nepritarimo žodeliai (pvz. „Pyro pergalė“) užkulisiuose.
Aršią seniūno kovą su Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininku premjeras Saulius Skvernelis pasistengė susieti su aistromis, kurioms nurimus J.Džiugelis neva galės grįžti į frakciją. S.Skvernelis ir jo politiniai bendražygiai frakcijoje tarsi neišgirdo, kaip R.Karbauskis viešai pagrasino J.Džiugeliui prokuratūros tyrimu dėl „spaudimo“ aplinkos ministrui K.Navicku, (nors pats ministras to pokalbio nevadino spaudimu) nė nepasivarginęs išsiaiškinti su kitu frakcijos nariu V.Simuliku įvykio aplinkybių. Tylomis frakcija nuleido ir seniūno pagrasinimą perduoti medžiagą prokuratūrai, gautą iš neįvardytų Seimo narių, neva liudijančią apie J.Džiugelio dar vieną „spaudimą“ – socialinėms įmonėms, medžiagą, kurios verte ir pats R.Karbauskis abejoja: „tegu prokurorai išsiaiškina ar tai ne simuliacija“.
S.Skvernelis žurnalistams tarsi leido suprasti, kad R.Karbauskio kalbos apie prokuratūros tyrimus prieš J.Džiugelį yra nereikšmingos, nes pačių kreipimųsi nebus, tad tos kalbos ir liks tik kalbomis. Tarsi tokie grasinimai jau nebūtų padarę poveikio. Tarsi tokia politinė „lyderystė“ kai manipuliuojama nepatikrinta informacija, kai varžovas įveikiamas kryptingai kėsinantis į jo reputaciją tiesiog yra frakcijos seniūno asmeninis stilius, o ne įvertinimo reikalaujanti visos frakcijos politinės kultūros problema. Tokiu būdu visi tylintys, nors ir nepritariantys tokiam J.Džiugelio išstūmimui, frakcijos nariai įteisina joje iš piršto laužtų kompromatų naudojimą, galios, o ne tiesos lyderystės principą. Metodą, kuriam nesipriešindami, buvę J.Džiugelio bendražygiai rizikuoja išbandyti savo kailiu.
Nežinom kol kas, ar tik tie viešai R.Karbauskio paminėti kaltinimai J.Džiugeliui nulėmė jo staigų atsitraukimą. Bet jau žinome, kad opoziciją seniūno valdžiai didžiojoje Seimo frakcijoje sugalvojo ne žurnalistai ir ne Seimo opozicija. Panašiai kaip D.Trumpo administracijoje, LŽVS frakcijoje veikia nedidelė grupė bendraminčių, kurie vengdami konstitucinės krizės nori pakreipti autoritariško vadovo sprendimus teisinga kryptimi. J.Džiugelis buvo aktyvesnių veiksmų, rezultatyvesnės politikos siekiantis grupės narys, ir Seime norintis vadovautis savo posakiu „imi, darai ir bus gerai“. Pasitraukdamas iš frakcijos „maištininkų vadas“ perdavė savo vėliavą kolegai Vytautui Bakui, papasakojęs, kad būtent jis konspektuodavo grupės susitikimų turinį.
Prieš šį S.Skvernelio komandos narį, NSGK pirmininką R.Karbauskis asmeniškais kompromatais kol kas nekovoja. Iššūkis partijos lyderiui – pats V.Bako politinis vektorius, jo vadovauto parlamentinio tyrimo išvados turinys. Grubiai tariant buvęs profesinių sąjungų aktyvistas V.Bakas kol kas ir Seime vadovaujasi tikėjimu, kad visuomenė gali pastatyti į vietą „bebrus“, sukūrusius ir palaikančius Lietuvoje pinigų valdžios modelį, kad žmonių valdžia yra galingesnė už oligarchų valdžią. Todėl R.Karbauskio šiame politiniame sezone inicijuojami parlamentiniai tyrimai iš tikrųjų yra nukreipti ne prieš prezidentę D.Grybauskaitę. LŽVS ir „Agrokoncerno“ lyderio sumanymu jie turėtų išplauti, užgožti žinią apie Lietuvoje sukurtą fasadinę demokratiją, kurioje valdo pinigai, paskelbtą NSGK tyrimo dėl „MG Baltic“ ir kitų verslo grupių įtakos išvadoje. Turėtų sumenkinti ir tos žinios skleidėjo – V.Bako politinį kapitalą.
LŽVS frakcijos viduje vykstantis keletos ar keliolikos „laisvųjų žmonių“ priešinimasis „baudžiauninkų“ statusui iš tiesų yra daugiau nei S.Skvernelio komandos mėginimas neprarasti politinės tapatybės ir ateities, netgi daugiau nei S.Skvernelio ir R.Karbauskio kova dėl to kas ir kur ves partiją per ir po kitų metų rinkimų. Tai ir kolūkių sulaužyto Lietuvos stuburkaulio gydymo pratimas.
Savo tėvo, kolūkio pirmininko pavyzdžiu ir pėdomis R.Karbauskis išplėtė savo žemės valdas naujomis sąlygomis pasinaudodamas senu baudžiauninkišku ir kolūkietišku žemdirbio dėkingumu ir paklusnumu šeimininkui. Panašiai jis pasiekė ir vienvaldystės partijoje. Neblogai šį „neišsišok ir gyvensi“ valdymo principą pats R.Karbauskis – serialo „Naisių vasara“ scenarijaus autorius – atskleidė scenoje, kurioje Pijus moko Giedrių, sumaniusį ūkininkauti paveldėtoje tėvo žemėje. Į išsivaduoti iš bendrovės norinčio personažo pareiškimą „noriu būti pats sau ponas, pats sau klebonas, savo žemę dirbsiu“, Pijus geranoriškai atsako: „nori dirbti – eik į bendrovę. Duonai, sviestui tikrai užsidirbsi, o ūkininkauti… Patikėk tu manimi, ne tokie ūkininkai bandė.“
Duona su sviestu frakcijoje, panašioje į vieno akcininko bendrovę, nepasitenkinęs J.Džiugelis nebegalės joje plėsti kritikos laisvės ribų. Tylomis su tuo susitaikę, neišsišokę J.Džiugelio bendraminčiai vis dar tikisi būti patys sau ponai, dirbti savo politinę žemę. Bet sąlygų tam vis mažiau. Konservatyvi stuburkaulio lūžio terapija gali tęstis ilgai ir vis tiek nepadėti.
