Artėja Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Sudarinėjama ir koreguojama valstybinė programa, bendruomenės ieško iškilių kraštiečių (gal pastatyti jiems paminklus?), televizijos kuria filmus, rašytojai rašo knygas, istorikai rausiasi archyvuose... Tuo pat metu viešojoje erdvėje banguoja diskusijos, vienaip ar kitaip paliečiančios Valstybingumo atkūrimo šimtmetį. Iš esmės, tai diskusijos apie herojus ir jų vietą mūsų istorinėje atmintyje.
Diskusijos istorine tematika yra puiku. Kaip minėjau, taip susitaikome su savo istorija, kuriame bendruomenės atmintį ir dar – tai labai svarbu – šaliname istorijos komunikacijos „pilkąsias zonas“. Istorijos ir paveldo (išlikusių materialių ir nematerialių praeities fragmentų) komunikacija – tai ne faktologinių mokslinių žinių perdavimas populiaresne, visuomenei suprantama forma.
Anksčiau taip manyti mus skatino pozityvistinė pasaulėžiūra, „uždraudusi“ istorijos interpretavimą. Esą – tai ne-moksliška, taip kuriami „istoriniai mitai“ ir taip „iškraipoma istorija“. Tačiau, paaiškėjo, kad istorijos redukavimas iki faktų, datų, skaičių ir vardų (maždaug taip, kaip ji pateikiama šiuolaikinėje lietuviškoje mokyklinėje istorijos programoje ir daugumoje mokyklinių istorijos vadovėlių), sunaikino šiuolaikinio žmogaus ir praeities santykį. Juk žmogui reikia ne „faktologinės istorijos“, o „istorijų“.
Visuomenė, nediskutuojanti apie „nepatogias tiesas“, tampa lengvai pažeidžiama agresyviųjų pranešimų. Taigi, tegyvuoja diskusija!
Šiais laikais istorijos ir paveldo komunikacija atgimsta. Galbūt iš tikrųjų teisus Manuelis Castellsas, teigęs, kad šių dienų visuomenė ieško tapatumo šaltinių ir vienas jų – praeitis. Bet kuriuo atveju, tai kitokia komunikacija, nei mums iki šiol buvo įprasta. Tai komunikacija – kaip sąmoningas, suplanuotas, prasmingas reikšmių konstravimas. Komunikacija – kaip kryptingas realiame gyvenime veikiančios ir asmeniui svarbios pasaulėžiūros ugdymas. Komunikacija, kurią atlieka ne istorikai ar paveldosaugininkai (dažniausiai, laisvu nuo kitų darbų metu), o tikri komunikacijos profesionalai.
Istorijos komunikacija gali būti ne-dialoginė (pavyzdžiui, nacionalistinė), kuomet savo sukonstruotame pranešime kategoriškai apkaltiname oponentą, nesuteikdami jam galimybės diskutuoti. Tokių pranešimų pavyzdžiais galėtų būti žinutės „žydas = komunistas“, „lietuvis = žydšaudys“, „baltarusiai = savinasi mūsų istoriją“, „lenkas = Vilniaus okupantas“ ir kitos. Tokiais atvejais diskusija net negali prasidėti ir viskas baigiasi apsisvaidymu kategoriškais teiginiais.
Komunikacija gali būti dialoginė. Ne, ne, šioje vietoje neturiu galvoje „abejojimo viskuo“ (net tuo, kad vanduo šlapias) pozicijos. Čia kalbu apie pranešimo konstravimo būdą, suteikiantį galimybes adekvačiam grįžtamajam ryšiui – diskusijai su oponentu. Tokio pranešimo pavyzdžiu galėtų būti teiginys, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas yra ne „tik dabartinės Lietuvos arba tik dabartinės Baltarusijos“, bet „ir dabartinės Lietuvos, ir dabartinės Baltarusijos, ir (bent jau iš dalies) dabartinės Ukrainos ir Lenkijos bendras paveldas“.
Komunikacija gali būti „juodoji“ (ir ne vien per rinkimus). Tai toks komunikacijos būdas, kai nuo pat pradžių, vedami vienokių ar kitokių tikslų, nusprendžiame transliuoti neteisingą, nieko bendro su tiesa neturintį, pranešimą. „Juodoji“ istorijos ir paveldo komunikacija dažnai naudojama informaciniuose karuose. Ji patraukia pakankamai dideles žmonių mases. Šioje komunikacijoje yra scenarijų autoriai, režisieriai, bet jai būtini ir statistai, dalyvaujantys (dažniausiai) dėl neišmanymo arba už pinigus.
Ir dar yra komunikacinės „pilkosios zonos“. Tai istorinės temos ir paveldas, kurį sąmoningai nutylime, apeiname. Tai „nepatogi tiesa“, „sunkusis paveldas“, „trauminė atmintis“. Tačiau jų palikimas „pilkosiose zonose“ – ne išeitis. Perfrazuojant Franciscą Goyą – tai erdvės, kuriose mūsų „proto miegas kuria pabaisas“.
Šios komunikacinės erdvės niekada neliks tuščios. Skaudžios istorijos temos – neliks nepaliestos. Tiesiog, mūsų nekalbėjimas šiomis temomis užleidžia „pilkąsias zonas“ ne-dialogo ir „juodajai“ komunikacijai. Visuomenė, nediskutuojanti apie „nepatogias tiesas“, tampa lengvai pažeidžiama agresyviųjų pranešimų. Taigi, tegyvuoja diskusija! Diskusija apie K. Škirpą ir Generolą Vėtrą, apie holokaustą ir komunizmo nusikaltimus, apie patriotizmą ir išdavystę, partizanus ir stribus.
Tačiau, žinote, kokią problemą įžvelgiu diskusijose dabarties Lietuvos viešojoje erdvėje? Mano nuomone, diskusijose supainiojamos trys istorijos dimensijos: istorija, kaip teisingumas, istorija, kaip istorijos mokslas, ir istorija, kaip komunikacija.
Pradėkime nuo istorijos, kaip teisingumo. Tai – (pirmiausia) teisininkų, o ne viešosios diskusijos reikalas. Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmogiškumui neturi senaties. Taigi, jei kai kuriuos istorijos įvykius (pavyzdžiui, holokaustą ar trėmimus) pripažįstame tokio pobūdžio nusikaltimais grynai teisine prasme, tuomet visi juose dalyvavę asmenys turi būti persekiojami, teisiami ir baudžiami teismo sprendimu. Juk, teisiniu požiūriu, asmuo negali būti „truputį žudikas“. Istorijos, kaip teisingumo lygmenyje, turi būti vienareikšmiai teismo atsakymai: kaltas ar ne. Komunikacija seka jau po to.
Šie teismo sprendimai gali tapti pagrindu vėlesnei komunikacijai, formuojančiai mūsų santykį su šiais asmenimis, jų veikla, jų vieta mūsų istorinėje atmintyje.
Manau, kad žudikus turime komunikuoti ir atsiminti tik kaip žudikus, o jų darbus – kaip nusikaltimus. Bet apkaltinti yra teismo, o ne visuomenės prerogatyva (ne „linčo teismas“). Tad žmonės, nepadarę nusikaltimų, turi būti išteisinti (teisine prasme) ir tai taip pat komunikuojama viešai.
Mokslinė tiesa yra riba, skirianti konstruktyvią istorijos ir paveldo komunikaciją nuo destruktyvios propagandos.
Mano nuomone, kaip tik teisinio išaiškinimo trūksta daugumoje diskusijų Antrojo pasaulinio karo ir pokario kontekste, pavyzdžiui, apie Joną Noreiką. Pasaulyje žinoma (dar Niurnbergo procese suformuota) praktika apie atsakomybės už karo nusikaltimus „pasidalijimą“ tarp tiesioginių nusikaltėlių ir jų vadovų. Tai pasakykime, Generolas Vėtra yra teisiškai kaltas dėl dalyvavimo holokauste ar ne? Jei ne – teisiniame istorijos lygmenyje „byla baigta“ ir keliaujame į kitą istorijos, kaip mokslo, lygmenį.
Toliau turime istoriją kaip istorijos mokslą. Čia didžiausias vaidmuo tenka istorijos mokslo profesionalams. Tačiau istorikas – ne teisėjas. Jis ne kaltina, o siekia suprasti praeities visuomenes.
Žinoma, istorinių tyrimų medžiaga gali būti perduota teismui ir tapti pagrindu bylai, tačiau, tokiu atveju ji tampa jau teisininkų, ne istorikų, reikalu. Istorijos kaip mokslo lygmenyje diskutuojame apie istorijos įvykius, asmenybes, procesus, jų reikšmę, stengdamiesi įžvelgti „šviesiąsias“ ir „tamsiąsias“ jų puses (žinoma, ne objektyviąja prasme, bet mūsų santykio su praeitimi prasme).
Tačiau tai yra mokslinė, profesionalų, diskusija, kurios abi diskutuojančios pusės yra vienodai giliai pasirengę (išmano istoriją), kurios tikslas maksimaliai priartėti prie vienokios ar kitokios, labai reliatyvios „tiesos“, suprantant, kad mokslo žinios yra kintamos, turinčios savo „gyvavimo ciklus“ ir tai būdinga mokslui iš esmės, ne vien humanitarams (palyginkite, kaip keitėsi mūsų žinios apie Visatą per pastaruosius 10 metų). Kadangi moksle vienas svarbiausių dalykų yra diskusija (be jos mokslas yra miręs), čia neturime siekti ar reikalauti vienos nuomonės konkrečiais klausimais. Kiekvienu konkrečiu laiko momentu vieni mokslo teiginiai gali būti labiau argumentuoti, o kiti – menkiau. Ir tai skiria juos vienus nuo kitų.
Mokslininkai komunikuoja savo tyrimų rezultatus specifiniais būdais ir specifine kalba (moksliniai straipsniai, monografijos, pranešimai mokslinės konferencijose), kurie skirti tokiai pat, kaip ir jie, profesionalų auditorijai.
Tačiau šios, grynosios mokslo žinios, gali būti „perimtos“ komunikacijos profesionalų ar visuomenės, tapti pagrindu komunikacijai ir diskusijoms viešojoje erdvėje, kaip argumentai, grindžiantys ar silpninantys vieną ar kitą komunikacinę poziciją.
Mokslinė tiesa yra riba, skirianti konstruktyvią istorijos ir paveldo komunikaciją nuo destruktyvios propagandos. Komunikacija – interpretuoja praeitį esamų mokslo žinių kontekste, o propaganda – meluoja, nesiskaitydama su mokslo žiniomis.
Taigi, kai viešai kalbame, pavyzdžiui, apie Kazį Škirpą ar Antaną Smetoną, mums būtini „grynieji moksliniai“ argumentai. Tos žinios, leidžiančios įvertinti mūsų diskusiją moksliškumo požiūriu ir, kartu, identifikuoti ir izoliuoti pranešimus, linkstančius į propagandą ar tokiais jau tapusius. Mokslas neturi skelbti ar nuvainikuoti „herojų“. Tačiau mokslininkas gali įvertinti istoriją kaip komunikaciją (komunikacinius pranešimus) moksliškumo aspektu.
Galiausiai turime istoriją kaip komunikaciją. Primenu – tai sąmoningas, suplanuotas, prasmingas reikšmių ir pranešimų konstravimas. Jų adresatas – dabartinė Lietuvos visuomenė. Jų tikslas – pozityvūs pokyčiai (kurti, o ne griauti).
Juk Vytautui Didžiajam yra visiškai tas pats (tikiuosi), ką mes rašome apie Žalgirio mūšį, bet ne tas pats mums, dabarties žmonėms. Istorijos ir paveldo komunikacijoje veikia panašios taisyklės kaip kitose komunikacinėse erdvėse, pavyzdžiui, reklamoje ar ryšiuose su visuomene. Čia kalbame apie pranešimus, tikslines auditorijas, tikslinių grupių elgseną, poveikį, grįžtamąjį ryšį, informacijos perdavimo kanalus, informacinius triukšmus ir kitus komunikacijos ir informacijos mokslams būdingus konceptus, teorines bei metodologines prieigas.
Kokias didžiausias problemas galime pastebėti šiuolaikinėje XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus Lietuvos istorijos komunikacijoje? Pirmasis – naratyvų pasirinkimas.
Komunikuodami istoriją, startuojame nuo konkrečios, platesnės nei istorija, pasaulėžiūrinės pozicijos, kuri įrėmina mūsų pranešimų konstravimą. Šiuolaikinėje Lietuvos komunikacinėje erdvėje fiksuotini keli ryškūs naratyvai: lietuviški nacionalistinis ir dialogo, lenkiškieji nacionalistinis ir dialogo, žydiškieji nacionalistinis ir dialogo, rusiškasis nacionalistinis ir baltarusiškasis nacionalistinis.
Taip pat galėtume kalbėti apie latviškuosius, vokiškuosius, ukrainietiškuosius, švediškuosius naratyvus, bet jų įtaka Lietuvos komunikacinei erdvei šiuo metu yra menka.
Kokias problemas lemia naratyvai? Paimkime Antrojo pasaulinio karo pavyzdį. Moksliniu požiūriu paradoksalu tai, kad apie nacionalizmo paskatintus karo nusikaltimus šiais laikais, dažniausiai, diskutuojama ir jie komunikuojami panaudojant tuos pačius nacionalistinius naratyvus. Kaip kitaip galima įvardinti diskusijas apie kolektyvinę tautos atsakomybę?
Ar turime skirstyti aukas bei nusikaltėlius pagal tautybę? Ar tikrai tokie didelis yra skirtumai tarp nacių policijos ir sovietinės milicijos bei tarp „ypatingųjų būrių“ ir stribų?
Nacionalistiniai naratyvai, kaip jau minėta, ne tik užkerta kelią diskusijai, bet ir sutrukdo problemą analizuoti plačiau. Šiuolaikinės, pilietinės visuomenės kontekste, diskutuodami apie 1939–1953 metų Lietuvą, turėtume klausti, kodėl dalis Lietuvos piliečių nuėjo tarnauti okupantams ir išdavinėjo bei žudė ne tik savo bendrapiliečius, bet ir asmeniškai pažįstamus kaimynus, remdamiesi okupanto nustatytais kriterijais? O jų aukos, pirmiausia, yra žmonės, o antra – bendrapiliečiai tos pačios šalies, kurios pasą ir mes dabar nešiojame.
Ar turime skirstyti aukas bei nusikaltėlius pagal tautybę? Ar tikrai tokie didelis yra skirtumai tarp nacių policijos ir sovietinės milicijos bei tarp „ypatingųjų būrių“ ir stribų?
Kita problema – netinkamas medijos (pranešimo perdavimo kanalo) pasirinkimas. Istorija ir paveldas, kurie yra susiję su trauminėmis patirtimis, reikalauja ypatingo jautrumo ir atidos.
Kokias problemas lemia medijos? Panagrinėkime „Soviet Bunker“ (Nemenčinės miškuose) komunikacijos atvejį. Institucijos svetainėje internete yra siūlomi „Edukaciniai spektakliai moksleiviams“, kurių vieno anonse skaitome: „...o taip pat [moksleiviai] bus tardomi KGB kabinete...“.
Ar tikrai tardymas KGB kabinete gali būti spektaklio dalimi? Na, tai atrodo kažkas panašaus, tarsi Osvencime surengtume edukacinį spektaklį moksleiviams „Viena diena Aušvice“, kuris baigtųsi dujų kameroje. Neabejoju, kad turime komunikuoti sovietinį paveldą ir KGB metodus, bet abejoju, ar šiai komunikacijai tinkama edukacinio spektaklio forma.
Komunikuodami istoriją taip pat mėgstame kaltinti praeities žmones dėl to, kad jie neatitiko šiuolaikinių kriterijų: Mikalojus Radvila Juodasis nekalbėjo lietuviškai, Leonas Sapiega turėjo baudžiauninkų, Mindaugas žudė savo artimuosius, Vytautas nesilaikė pažadų... Tačiau, juk negalime XVI amžiaus žmogaus versti gyventi pagal XXI amžiaus kriterijus. Kodėl Barackas Obama neatsiprašė Japonijos už branduolinį bombardavimą?
Galiausiai – „grynieji“ komunikaciniai dalykai: auditorijos, kūrinio žanro, komunikacijos esminių principų ignoravimas. Tarkime, LRT rodomas filmas „Laisvės kaina. Savanoriai“. Koks filmo žanras? „Aukštasis meninis kinas“, pretenduojantis į retrospektyvą Pompidou centre? Mokomasis filmas mokyklai? Pažintinis dokumentinis filmas, kokius rodo „History“, BBC ar „Discovery“?
O kokia filmo auditorija? Kam skirtas šis filmas? Tiems, kurie jau ir taip žino ir domisi Lietuvos istorija? O gal tiems, kurie ja nesidomi ir turėtų susidomėti? O koks modeliuojamas auditorijos amžius? Tai vaikai, paaugliai, jauni suaugusieji, trečiojo amžiaus universitetas?
O koks turi būti potencialaus šio filmo žiūrovo išsilavinimas? Tai Lietuvos gyventojas, užsienietis, emigrantas ar imigrantas? Filme gausu mokslinio pobūdžio (faktologinių) klaidų. Vyrauja televizijos teatro „stilistika“. Nesuprantami pasirinkti akcentai (pavyzdžiui, visa serija, kurios pagrindinis „herojus“ yra Rickus). O dar tas antivakarietiškas naratyvas (vakariečiai nuolat kliudė Lietuvos nepriklausomybei).
Tai tik keli pavyzdžiai, kaip veikia ar neveikia istorijos ir paveldo komunikacija šiuolaikinėje visuomenėje. Kad ji veiktų, turime atsigręžti į šiuolaikinę Lietuvos visuomenę, suprasti, kad komunikacija yra šiuolaikinei visuomenei svarbių akcentų dėliojimas.
Komunikacijai reikia herojų. Turėsime juos rasti ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui. Tačiau, istorijos, kaip komunikacijos lygmenyje „buvo didis patriotas, bet...“ stilistikos herojai nėra tinkami. Juk komunikacija turi skatinti herojui būdingų savybių perėmimą visuomenėje.
Palikime šiuos žmones pirmiausia ištyrinėti istorijos mokslui. O „grynojo“ komunikacinio pranešimo, skirto Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, herojais rinkčiausi prezidentą Kazį Grinių, bet ne prezidentą Antaną Smetoną, generolą Joną Žemaitį-Vytautą, bet ne generolą Stasį Raštikį, karo pilotą Romualdą Marcinkų, bet ne jo kolegą Joną Pyragių, kunigą Juozapą Stakauską, bet ne kunigą Joną Žvinį, taip pat Antaną Gustaitį, bet ne Kazį Škirpą, Juozą Lukšą-Daumantą, bet ne Antaną Kraujelį-Siaubūną...
Tai nereiškia, kad tuos, kitus, turime pamiršti, bet tai reiškia, kad norėčiau, jog mūsų krašto vaikai išaugtų panašesni į tuos, pirmuosius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rimvydas Laužikas: Standartizuoti testai, arba Kova su vėjo malūnais
