Kai girdi, kaip konservatorius D.Cameronas ragina škotus likti Didžiosios Britanijos sudėtyje, aiškindamas, kad, paskelbę nepriklausomybę, škotai ims gauti mažesnes pensijas, supranti, kad ne tik A.Butkevičius pasaulyje nusišneka. Na, o jei mūsų Vyriausybei vadovautų toks kaip Prancūzijos socialistas F.Hollande’as, tai prietaisas.com būtų pildomas gal net vaizdingiau.
Kalbant apie B.Obamą užtenka pasakyti, kad tai jis bandė „perkrauti santykius“ su Kremliumi tuo metu, kai V.Putiną reikėjo paimti už trumpo pavadžio. Tibeto vienuoliui būtų pats tas. Galingiausios pasaulio valstybės prezidentui toks politinis aklumas dabar turbūt net pačiam jau atrodo kūdikiškai naivus.
Kalbant apie B.Obamą užtenka pasakyti, kad tai jis bandė „perkrauti santykius“ su Kremliumi tuo metu, kai V.Putiną reikėjo paimti už trumpo pavadžio.
Stiprių lyderių stygius Vakaruose – faktas. Kaip ir keistas žiniasklaidos objektyvizmas, leidžiantis V.Putino propagandai be pasipriešinimo brukti melą, remiantis vakarietišku principu „išklausyk ir antrą pusę“. Ką galima pasakyti po to, jei žiniasklaida laikomos tokios melo mašinos kaip „Russia Today“ ar „Piervyj Baltijskij“? Nebent paklausti: „O kai vyko oro mūšis dėl Anglijos, ar šalia BBC buvo leidžiama klausytis ir A.Hitlerio radijo?“ Ne? Tai kodėl tai leistina dabar?
V.Putinui padeda ne tik kairieji schroederiai, bet ir dešinieji radikalai, Romos istorijos pabaigos laikus pranokstantis bendras europiečių išlepimas ir vokiečiams karo įvaryti kompleksai. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kritikuoti „supuvusią“ Europą, o ypač Ameriką jau seniai tapo gero tono ženklu Lietuvoje. Tačiau ar tai produktyvu? Ar ne geriau būtų, jei kritiškiau vertintume patys save?
Štai 11 dalykų, kurie Lietuvoje padeda V.Putinui.
1. Lietuva taip pat neturi stiprių lyderių. Neturime nė vieno politiko, kuris per 7 mėnesius nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios būtų sugebėjęs nuo pliurpimo pereiti prie veiksmo.
Per tą laiką kariuomenėje nesukurtas nė vienas papildomas batalionas, nė viena kuopa, nė vienas papildomas būrys. Klausantis mūsų lyderių atrodo, kad Rusijos armiją pasitiktume dviem rusus iš koto verčiančiais pareiškimais: 1) mus gina NATO 5 straipsnis; 2) nuo 2019 m. mes gynybai skirsime 2 proc. BVP.
Šalį gina ne procentai ir ne straipsniai, o konkretūs kariniai daliniai, galintys priešą pasitikti ugnimi.
Apie mūsų lyderių įžvalgumą gėda ir kalbėti: prieš trejus metus tie, kurie dabar kalba apie Europos ir JAV lyderių stoką, šaipėsi iš kariuomenės finansavimo, sakydami, kas čia pasikeis, jei už papildomą milijardą nupirksime tanką. Prieš penkerius metus tie patys veikėjai lakstė po Vilnių ieškodami CŽV kalėjimo taip aistringai, tarsi būtų Kremliaus prisukti kyborgai.
2. Didelės dalies tautos įsivaizdavimas, kad mūsų saugumas yra duotybė.
Įstojome į NATO ir mūsų misija baigta. Mus privalo ginti, kraują dėl mūsų užpakalių lieti (?) kiti. Gal kiek perdėta, bet būtent taip daugelis lietuvių įsivaizduoja šalies saugumą. Išlaikytinių mentalitetas – blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti atgimusio Rusijos imperializmo akivaizdoje.
Įstojome į NATO ir mūsų misija baigta. Mus privalo ginti, kraują dėl mūsų užpakalių lieti (?) kiti. Gal kiek perdėta, bet būtent taip daugelis lietuvių įsivaizduoja šalies saugumą.
3. Iš anksto nuginkluojanti filosofija „mes maži ir menki, o Rusija turi galingų raketų ir atominį ginklą, ką mes galime“. Atviresnis penktosios kolonos variantas: „Rusija galinga, mes maži, todėl turime pataikauti ir su viskuo, ką V.Putinas siūlo, sutikti, tai mūsų sūrius pirks.“
Kiekvienas žmogus, tauta, valstybė privalo padaryti bent tai, kas jos jėgoms, kad išvengtų okupacijos pažeminimo ir laisvės praradimo.
Jei Lietuva turėtų tris mobilias divizijas, o tiek Lietuva tikrai gali, Rusija vien prieš Lietuvą turėtų sutelkti bent 100 tūkst. karių. Tai dešimtadalis visos ir gal ketvirtadalis modernizuotos Rusijos kariuomenės. Ar Maskva ryžtųsi tai daryti, jei matytų mūsų pasirengimą kautis tol, kol ateis sąjungininkai?
Gal V.Putinas nė nebūtų apie tokią galimybę pagalvojęs, jei tiek daug žmonių Lietuvoje nebūtų balsavę už V.Uspaskichą ir jo partiją bent jau tada, kai anas grįžo iš Maskvos po to, kai ten pusantrų metų slapstėsi nuo Lietuvos teisingumo.
4. Pilietiškumo ugdymas gyvenimui Vakarų civilizaciniame paribyje, kuriame yra Lietuva, buvo paliktas savieigai. Su retomis išimtimis patriotizmo ugdymas ir mokykla liko nesusisiekiantys indai.
Pokyčiams šioje srityje reikia ypač daug laiko, todėl dar labiau nesuprantama, kodėl tas laikas po Krymo okupacijos ir aneksijos toliau leidžiamas veltui.
5. Tokia pat neprotinga, o gal ir kenkėjiška buvo kalbų mokymo mokykloje politika.
Dėl nedovanotino išglebimo formuojant kalbų mokymo politiką net trisdešimtmečių ir dvidešimtmečių karta su didžiųjų miestų išimtimis liko agresyvios Rusijos politinės kultūros poveikio zonoje. Net dalis Lietuvos lenkų tebėra Rusijos, o ne Lenkijos kultūros įtakoje.
Taip atsitiko todėl, kad provincijos mokyklose rusų kalba liko kone pagrindine užsienio kalba. Vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, lenkų kalbos kaip antrosios dėstomosios užsienio kalbos mokymas buvo sužlugdytas. Iš dalies ir todėl Lietuvos visuomenė lieka pusiau uždara, todėl neatspari Rusijos įtakai.
6. Nustekentas, politikų pažemintas Valstybės saugumo departamentas.
Lietuva savo politikų rankomis sulaužė stuburą VSD, kuris po kažkelinto valymo 2009 metais (po Rusijos-Gruzijos karo – ar gali būti absurdiškiau?) tapo kone odiozine, iš esmės kišenine valstybės prezidentės saugumo institucija. Valstybė be stiprios žvalgybos – akla ir kurčia. Tačiau nėra jokių ženklų, kad kas nors norėtų stiprinti VSD. O juk tai reikėjo padaryti net ne vakar.
Valstybė be stiprios žvalgybos – akla ir kurčia. Tačiau nėra jokių ženklų, kad kas nors norėtų stiprinti VSD. O juk tai reikėjo padaryti net ne vakar.
7. Atvirai ir nebaudžiamai skleidžiama Rusijos propaganda.
Akis badantis pavyzdys – Švedijos „Viasat“ bendrovė, turinti interesų Rusijoje, tyčiojasi iš mūsų, ciniškai deklaruodama, kad ji kabeliniais tinklais ir toliau retransliuos Rusijos propagandą, o Lietuva jai nieko nepadarys. Premjeras, Vyriausybė, Seimas tai prarijo nė neviauktelėję. O juk kalbama apie propagandą valstybės, kurios fiureris paskelbė, jog jo armija per dvi dienas gali užimti Vilnių.
8. Antilenkiškos ir antiamerikinės nuotaikos.
Rusijos propagandai ir vietos nacionalistams pavyko išlaikyti nemažą lietuvių dalį antilenkiškame apkvaitime. Antilenkiškos nuotaikos vyrauja ir prezidentės, ir premjero aplinkoje, o Seimas jau ne pirma kadencija antilenkiškas. Kaip tai suderinti su faktu, kad pagal NATO gynybos planus būtent Lenkijos brigada turi ateiti ginti Lietuvos nuo Rusijos armijos, galva neišneša. Nesuvokiama, bet daug kam neįsileisti į šimtą kitą Lietuvos pasų vienos „w“, yra tūkstantį kartų svarbesnis nacionalinio saugumo uždavinys nei atremti Rusijos agresiją.
Šis dalykas, kaip ir kovos su skalūninių dųjų paieška metu išryškėjusios antiamerikinės nuotaikos, – neabejotina Rusijos propagandos sėkmė Lietuvoje.
9. Konservatorių ir liberalų įvykdyto naktinio mokesčių perversmo galutinai nustekenta Lietuvos žiniasklaida, išmokusi iš vakarietiškos žiniasklaidos taip pat nekritiškai atkartoti Rusijos propagandos melus apie „krizę Ukrainoje“, „pilietinį karą“, „sukilėlius“ ir „vidaus konfliktą“.
Kas nešeria savo žiniasklaidos, šeria svetimą. Lietuvos bendrovės, reklamuojančios savo produkciją „Piervyj Baltijskij“, tai jau seniai daro. Politikams džiūgaujant (ir padedant draudimų įstatymais), kad tie pinigai neatiteks Lietuvos žiniasklaidai, kuria po to galima bus lengviau manipuliuoti.
10. Emigracija. Tai, kad žmonės emigruoja, yra natūralu. Nenatūralu, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja tokiais kiekiais.
Tik todėl, kad liberalios reformos daug kur buvo tik imituotos, mūsų savivaldybės, universitetai, ligoninės primena dumblą. Kuris ne tik įtraukia nelaisvus, bet ir atstumia laisvę mylinčius.
Emigracija būtų buvusi kur kas mažesnė, jei mūsų lyderiai, būdami be galo liberalūs Rusijos propagandai, nebūtų buvę tokie neliberalūs, kai reikėjo įvykdyti liberalias žemės, savivaldos, universitetų, sveikatos apsaugos ir kitas būtinas reformas. Tik todėl, kad liberalios reformos daug kur buvo tik imituotos, mūsų savivaldybės, universitetai, ligoninės primena dumblą. Kuris ne tik įtraukia nelaisvus, bet ir atstumia laisvę mylinčius.
11. Korupcija.
Jei kas ir toliau drįs aiškinti, kad Lietuva neturi pinigų tam, kad per tris mėnesius sukomplektuotų po papildomą kuopą (3 mln. Lt), tegu pasižiūri, kiek savivaldybės, o kartu ir žmonės permoka rubikonams už šilumą, kiek pinigų įmerkta valdiškose statybose ir ministerijų remontuose, kiek brangių aparatų už „atkatus” įkišama į ligonines, kurioms tų aparatų nė nereikia, ir paaiškės, kad galėtume ne tik tris divizijas turėti, o dar ir kokiam naikintuvui pinigų liktų.
Kalbant apie reviziją 11 dalykų, padedančių V.Putinui, viskas telpa į 4 punktus: 1) valstybės būklė ir organizacija; 2) visuomenės būklė ir organizacija; 3) kariuomenės dydis ir ginkluotė; 4) turimi sąjungininkai.
Tik ketvirtas punktas nekelia abejonių. Nuo Žalgirio mūšio laikų Lietuva nėra turėjusi tokių stiprių sąjungininkų. Problemiški pirmieji trys punktai. Jie liudija arba politinės valios stoką, arba betvarkę, arba ir tai, ir tai. Todėl jei kas, kaltinti turėsime ne silpnus Vakarų ir JAV lyderius, nors jie ir tokie, o patys save.
