Dabar tai jau daro, kas netingi. Pirmosiose gretose karingai žygiuoja aukštos ponios, kurios dar prieš kelerius metus, išgirdusios klausimą apie 2 proc. BVP krašto apsaugai, imdavo tyčiotis, kad ir kas iš to, jei už tą milijardą porą tankų nupirksim, kai reikia per krizę nurėžtas pensijas grąžinti.
Visą savaitę per Europos žiniasklaidą ritosi vienas cunamis po kito: ką pasakys V.Putinas savo kalboje, ką gi jis pasakys?
Net didžiosios Vokietijos televizijos tiesiogiai transliavo Kremliaus satrapo kalbą. Tarsi tai būtų žemiečių gyvenimo ir mirties klausimas prieš ateivių iš Andromedos ūko invaziją.
Ir ką gi pasakė V.Putinas? Pasekė duginišką pasakaitę apie Krymą, kuris Rusijai turįs tokią pat civilizacinę reikšmę, kaip Jeruzalė – žydams ir musulmonams. Ką ne tik šis mažas Kremliaus išsišokėlis, ką apskritai bet kuris kitas valdovas jo vietoje galėtų pasakyti po to, kai naftos statinė jau tik po 68 dolerius, euras – po 66 rublius, o parduoti Rusija daugiau kaip ir neturi ko?
Miegančio premjero D.Medvedevo paveikslas – štai raktas į klausimą, ką gali pasakyti V.Putinas. Ogi nieko naujo. Jei jau antras žmogus Kremliuje užmiega klausydamasis V.Putino banalybių, paįvairintų pseudoistorija, kagėbistiniu melu apie Kijevo chuntą, agresyvųjį NATO ir utopijomis apie būsimą Rusijos nepriklausomybę nuo Vakarų technologijų, tai ar turėtume mes, vakariečiai, į tokias pasakas reaguoti?
Bet visi klausėsi ir net rimtai komentavo nuobodų V.Putino makaronų šou. Kurio net D.Medvedevui jau gana. Pervertinti priešą – dar didesnė klaida, nei neįvertinti. Regis, to V.Putinas ir siekė. Keista, bet iš dalies šį tikslą jis pasiekė net Lietuvoje.
Tūlas politikos ir verslo lietuvis, kurį, anot Vaižganto, pažinsi iš kinkų drebinimo (klausimas, ar labiau prieš Rusiją, ar prieš prezidentę), šiuos žodžius tiesiogiai susiejo su Rusijos pasienyje pradėta ataka prieš mūsų vežėjus.
Kaip tik šiomis dienomis kilo burbėjimas po to, kai prezidentė skėlė, kad Rusija yra teroristinė valstybė. Tūlas politikos ir verslo lietuvis, kurį, anot Vaižganto, pažinsi iš kinkų drebinimo (klausimas, ar labiau prieš Rusiją, ar prieš prezidentę), šiuos žodžius tiesiogiai susiejo su Rusijos pasienyje pradėta ataka prieš mūsų vežėjus.
Mintis elementari: jei ne šie žodžiai, mūsų vilkikai ir toliau skrietų duobėtais Rusijos keliais. Gal tikrai? Bet ar tikrai? Atsakymas: tikrai ne.
Embargo vilkikams yra ne Kremliaus tikslas nubausti Lietuvą už D.Grybauskaitės žodžius (nors Maskvai būtų malonu, jei taip pamanytume), o tik širma, nuleista tam, kad rusų liaudis nesuprastų gėdingo didžiajai Rusijai fakto – kaip atrodo „roleksais“ ir „armaniais“ apsikarsčiusiam KGB papulkininkiui, – jog Rusija nebeturi (tuoj nebeturės) pinigų nusipirkti toms prekėms, kurias į jos platybes plačiai gabeno šaunūs mūsų vilkikų vairuotojai.
Abejojate? Žiūrim, ką turim. Armėnijos, kuri įstojo į Eurazijos sąjungą, po to, kai Rusija uždraudė Baltijos šalių pieno produktų importą, vadovai trynė rankas, nes tikėjosi, kad dabar tai jau Rusija nupirks iš jų visus sūrius ir apskritai viską, kas valgoma.
Koks rezultatas? Per tą laiką Armėnijos ir Rusijos užsienio prekybos apimtys smuko 6 procentais. Nes Rusija nebeturi pinigų. Štai jums ir atsakymas, kodėl Rusija iš anksto įvedė mūsų pieno produktų embargą ir kodėl ji blokuoja vilkikus. O tie azijietiški pasitaškymai su embargo – tik zekų kultūros žmonėms įprasti triukai siekiant neprarasti veido prastame žaidime. Neturėtume jau pasimauti.
Nuo tada, kai Rusija okupavo Krymą iki dabar „Brent“ naftos statinė atpigo 45 doleriais. Minus doleris už barelį = minus milijardas dolerių į Rusijos biudžetą. Čia jau ne tik saldiems lietuviškiems jogurtukams – kopūstų rasolui greit pinigų nebeliks.
Bet tai – pačių rusų problema. Ką darome mes? Toliau šūkaujame, užkeikiame ir prakeikiame Rusiją. Iš pradžių to reikėjo, nes buvome pernelyg atsipūtę, maukėme alų ir kikenome, kas čia mus puls. Dabar – ačiū V.Putinui – atsipeikėjome. Jei atsipeikėjom, tai kodėl toliau padedame Kremliui pūsti propagandą?
V.Putino karas prieš Ukrainą yra ne tiek tikslas, nors to irgi visai atmesti negalima, kiek putinomikos, paremtos naftos bei dujų pumpavimu ir pinigų, gautų už šiuos išteklius, išvogimu, artėjančio kracho pasekmė.
V.Putino karas prieš Ukrainą yra ne tiek tikslas, nors to irgi visai atmesti negalima, kiek putinomikos, paremtos naftos bei dujų pumpavimu ir pinigų, gautų už šiuos išteklius, išvogimu, artėjančio kracho pasekmė.
Putinomikos krachas veda į Rusijos kaip valstybės, paremtos tik paistalais a la Krymas Rusijai – kaip Jeruzalė žydams, ir branduoliniu ginklu, krachą.
Kuo ilgiau valdžioje bus V.Putino klika, tuo arčiau Rusija bus prie skilimo į atskiras dalis ribos. Nuengus didžiulę teritoriją turinčios šalies ekonomiką turtingesnės ir ypač toliau nuo metropolijos esančios dalys bando gelbėtis atskirai.
Pekinas yra arčiau Sibiro, nei Maskva, o Sibiro taigos kaimuose jau seniai dirba tik nelegalai kinai. Šokdamas į akis Vakarams, V.Putinas atmetė Z.Brzezinskio įžvalgą, kad vienintelis kelias išsaugoti Rusiją kaip valstybę yra jos sąjunga su JAV ir Europa. 1991 metais, kai įvyko pirmasis imperijos skilimas, naftos kaina siekė vos 8 dolerius. V.Putinas ekonomikos nesimokė: vos nafta pabrango iki 100 dolerių, jis ėmė kišti pinigus į kariuomenę taip, tarsi didžiausia problema Rusijai būtų, kur tokius pinigus išleisti.
Ką daryti mums visa tai matant ir nujaučiant? Ar tikrai įvyko lūžis po to, kai V.Putinas nusilaužė kelis dantis į Ukrainą? Jei įvyko lūžis, tai kada? Kaip turėtume keisti politiką? Ar turėtume?
Pradėdamas karą Ukrainoje ir gąsdindamas ėjimu į Vakarus V.Putinas blefavo. Vienu metu jo blefas net labai puikiai veikė. Nes demokratijoms nebūdingas karingumas. Noras susitarti taikiai visada čia ims viršų. Bent tol, kol priešas neperžengia tam tikrų ribų. Agresija Ukrainoje ir viešojoje erdvėje tą ribą peržengė.
Lūžis įvyko, kai JAV įkurdino Baltijos šalyse savo kuopas. Tai nėra dideli daliniai, bet tai – JAV kariai, ir jie neatsiųsti tik tam, kad Rusijos specnazas juos sudorotų. Dabar tai jau ir Amerikos reikalas muštis dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos laisvės.
Lūžis įvyko, kai JAV įkurdino Baltijos šalyse savo kuopas. Tai nėra dideli daliniai, bet tai – JAV kariai, ir jie neatsiųsti tik tam, kad Rusijos specnazas juos sudorotų. Dabar tai jau ir Amerikos reikalas muštis dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos laisvės. O Rusijai nepakaks smarvės – jai jogurtams pinigų nebeužtenka. Blefas neišdegė. Pasikeitusi Prancūzijos pozicija dėl „Mistral“ tai signalizuoja net visiškai aklam ir kurčiam.
Atsipeikėjome, ir gerai. Tam, kad išjudintume krašto apsaugos finansavimą iš mirtino 0,8 proc. BVP taško ir tam, kad atkreiptume sąjungininkų dėmesį į beveik neginamų Baltijos šalių gynybą, reikėjo išskirtinai aštrios retorikos, nors gal būtų geriau, jei Rusiją teroristine valstybe būtų pavadinusi ne prezidentė, o Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar opozicijos lyderis. Dar geriau – abu ir sinchroniškai.
Bet dabar – taškas. Kam kautis žodžių mūšiuose su kvailiu? Ir dar su tokiu, kuris pats savo kalboje pripažino, kad Rusija yra neįgali kilti į naujas ginklavimosi varžybas, nes turi didelių finansinių problemų. Mes galime ir palaukti.
Todėl dabar – ne aštrios retorikos, o praktinių veiksmų metas. Konkretaus gynybos stiprinimo metas. Konkrečios pagalbos Ukrainai metas. Būtina ramiai ir sistemingai (at)kurti kariuomenę. Vienas ketvirtis – viena visiškai ekipuota nauja kuopa. Tol, kol kariuomenė pasieks bent 20 tūkst. karininkų ir kareivių. Dalinis grįžimas prie šauktinių kariuomenės ir veikiančių rezervistų sąrašų.
Jei kam tai atrodo mažai, pažiūrėkim, ką daro Suomija. Kuri 1939–1940 metų kare atsilaikė prieš Maskvą. Vasarą Suomijos miškai knibždėjo nuo karių, fiordai – karo laivų. Per daug nekalbėdami, kokia bjauri V.Putino Rusija, suomiai tiesiog mokė savo rezervistus atremti Rusijos puolimą.
Laikas ir mums tapti truputį suomiais. Politinio santūrumo ir karinio dalykiškumo prasme.
