Pirmadienis buvo išties sunki diena V.Uspaskichui. Ir ne tik pirmadienis. Na, ir kas, kad sugrįžo į valdžią. Jo partijos byla vyniojama su pagreičiu. Prezidentės įsikišimas jį ir jo aplinką atkirto nuo ministerijų valdymo. Efektingas ėjimas susijungti su pašalinto prezidento partija sulaukė prokurorų atsako – prašymo neleisti partijoms susijungti tol, kol nebus išnagrinėta jo partijos juodosios buhalterijos byla.
Nori nenori, bet geriausi Kėdainių kniaziaus metai jau praeityje. Vis dažniau vietoj efektų ir bravūros – keisti ir nepaaiškinami kūno judesiai.
Pastabesni televizijos žiūrovai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad V.Uspaskichas ekrane nuolat kraipo galvą, be perstojo, lyg sirgtų amžina sloga, šniurkščioja nosimi. Dar keisčiau tai, kad jo judesiai ekrane būna visiškai neadekvatūs ne tik situacijai, bet ir buvusiam jo įvaizdžiui – to anksčiau juk nebuvo.
Prastų klausimų nebūna. Būna tik prasti atsakymai.
Nervinis tikas? Galbūt. Bet kartais jis ima ir išnyksta, o tiką jei jau turi, tai amžiams. Kas tada darosi?
Apie politiką rašantys reporteriai yra pastebėję, kad ilgiau užsitęsus kokiam posėdžiui, V.Uspaskichas darosi nervingas ir stengiasi trumpam kur nors ištrūkti. Grįžtančio išvaizda – priešinga buvusiai.
V.Uspaskichui iš pradžių įtartas infarktas. Ta proga kalbinti kardiologai tarp jo priežasčių minėjo ne tik gyvenimo būdą, mitybą ir alkoholį, bet ir narkotikus. Nustatyta, kad kniazių paguldė ne infarktas, bet krūtinės angina, skrandžio opa ir išvarža. Ligos kitos, bet jų priežastys – panašios. Ne tik įtampa ir stresas.
Negi Darbo partijos vadas, su malonumu valgantis „Blue Label“, pagirias nuiminėja, tarkim, kokainu? Kita vertus, ar, nors tai ir yra aukštas politikas, apskritai turime teisę kelti tokias versijas?
Daugybė žmonių mūsų šventeiviškoje visuomenėje, ką jau kalbėti apie Darbo partijos rinkėjus, vienareikšmiškai atsakys, jog, žinoma, ne.
Nesiginčysim. Kita vertus, ar nebūtų gerai, jei V.Adamkaus nuostata reguliariai tikrintis sveikatą ir informuoti apie ją tautą, būtų tapusi pavyzdžiu kitiems politikams? Netapo. Net ir apie prezidentės sveikatą esame priversti tik spėlioti.
O jei nėra oficialių komunikatų apie aukštų politikų sveikatą, visuomenė turi teisę aptarti visas versijas ir hipotezes, net jei jos – iš fantazijų srities. Nes prastų klausimų nebūna. Būna tik prasti atsakymai.
Vis tiek nėra pagrindo kalbėti apie kokainą? Kaip čia pasakius. Britų Bendruomenių rūmuose tai seniai ne naujiena. O mūsų Ezopas?
Kokaino pėdsakų rastume net tarpukario Lietuvos valdžioje. 1921 m. kontržvalgybai įkliuvo paties užsienio reikalų ministro J.Purickio vadovaujama diplomatų grupė, kuri diplomatiniuose vagonuose Maskvai tiekė kokainą ir sachariną, o iš NKVD mainais gaudavo iš dvarininkų ir pramonininkų konfiskuotų baldų bei servizų. Juos parduodavo Berlyne ir vėl pirkdavo kokaino bei sacharino.
Kam taip toli į praeitį? Jei V.Uspaskicho advokatas V.Sviderskis gali leisti sau teigti, jog „į Lietuvą grįžta 1926-ieji“, kodėl negalėtume kalbėti apie sacharino ir kokaino bylą? Ir retoriškai klausti to, kas seniai bado akis?
