Premjeras sutartį su „Chevron“ žadėjo iki kovo 15-osios. Paskui nukėlė iki balandžio. Po to dar kartą keitė datą. Su datomis ėmė keisti skalūnų dujų žvalgybą reguliuojančius įstatymus. Kad pats „Chevron“ supyktų ir išeitų – jei tikėtume premjero patarėjos žodžiais.
Praėjo daugiau nei pusmetis. Premjeras taip ir nesuprato, kad tai Lietuvos valstybei buvo svarbu sužinoti, turi ji skalūnų dujų ar ne, o ne „Chevron“.
Investuotojams pasiųstas toks aiškus signalas, kad su Lietuva prasidėti negalima, nes joje kaimo vyriokas su „Gazprom“ šešetukais gali daugiau nei premjeras, kad aiškiau nepasakysi.
Apskritai Lietuvos valstybė taip prastai, kaip praėjusią savaitę, pastarąjį kartą atrodė gal tik 2004-ųjų pavasarį, kai R.Paksas antrąkart pasikvietė į patarėjus J.Borisovą. Tačiau tada nacionalinė gėda buvo tuoj pat nuplauta apkaltos bangų.
Jei jau niekam nebėra gėda dėl valstybės, tai kam, po galais, mums prezidentas, brangūs S.Daukanto aikštės rūmai, kam ministras pirmininkas? Statom vietoj jų Tinkį Vinkį. Ir pigu, ir juokinga.
Pasvarstykite patys: prezidentė, kuri pagal Konstituciją yra atsakinga už užsienio politiką ir į Briuselį vyksta net tada, kai protingiau ten būtų siųsti premjerą, iškilus 0,5 mlrd. Lt problemai dėl lietuviškų pieno produktų eksporto, nusiplauna rankas liepdama santykius su Rusija tvarkyti premjerui. Šis taip pat arogantiškai atšauna, kad užsienio politika – ne jo, o prezidentės sritis.
Ką gauname? Į Rusiją derėtis išvyksta lipšniausias (ir juokingiausias) premjero patarėjas A.Vinkus. Sveikatos apsaugos patarėjas. Viešpatie aukštielninkas. Ar premjeras bent iš tolo įsivaizduoja, kaip žvengia visas Kremlius?
Jei jau niekam negėda dėl valstybės, tai kam, po galais, mums prezidentas, brangūs S.Daukanto aikštės rūmai, kam ministras pirmininkas? Statom vietoj jų Tinkį Vinkį. Ir pigu, ir juokinga.
Prasčiau už prezidentę ir premjerą praėjusią savaitę atrodė tik krepšinio bosai. Nežinia dėl ko didmenomis atsistatydinę, taip pat nežinia dėl ko didmenomis ir sugrįžę. Užuot šventę savo didžiųjų vyrų Europos sidabrą, kelias savaites buvome verčiami stebėti gailią guliverių intermediją.
Bet grįžkime prie užsienio politikos. Ką Lietuva gali pakeisti santykiuose su Rusija? Ar gali?
Rusija buvo, yra ir bus Lietuvos kaimynė. Gerai tai, kad mes jau beveik ketvirtį amžiaus – ne Rusijoje, o tik šalia jos. Bet turėti politiką su Rusija privalome. Tiek dabarčiai, tiek dešimtmečiui į priekį. Jei ne mūsų politikos tikslas, tai bent noras turėtų būti, kad Rusija taptų demokratine, artima Vakarams valstybe, kas būtų naudinga tiek Rusijai, tiek Vakarams, tiek visam pasauliui.
Bet tai nereiškia, kad dabar Rusijai, kurios šviesiausi protai patys supranta, kad nė vienas ekonominis karas pačiai Rusijai nebuvo naudingas, bet vis tiek ji juos skelbia, turėtume nuolaidžiauti. Todėl ne laikas apie politiką su Rusija galvoti tuomet, kai mūsų vilkikai sugrįžta su sugižusia grietine. Tokios politikos – tą iliustruoja prezidentės ir premjero apsižodžiavimas – su Rusija neturime.
Net jei ir turėtume, dėl pieno produktų boikoto mažai ką pakeistume. Kaip ir dėl žeminančio mūsų vilkikų laikymo Rusijos pasienyje. Rusijos protu nesuprasti. Verslas su ja nuo pat 1991-ųjų – tas pats, kas eiti obuoliauti su velniu. Gali net labai pasisekti, kai kas iš prekybos su Rusija turtus susikrovė, bet dar daugiau ir verslą prarado, ir dar sielą velniui pardavė.
Kai kas gali sakyti, kad ir su „Piervyj Baltijskij“ kanalo propaganda panašiai. Neva ką galima padaryti, kai Rusija, vadovaudamasi vagių įstatymo autoriteto papročiais, tyčiojasi iš Sausio 13-osios aukų? Galima nebent pasimelsti už purvinas sielas tų propagandistų, kurie žino, ką daro.
Perfrazuojant žinomą posakį, nemaitinsi savos žiniasklaidos, šersi svetimą.
Vis dėlto Lietuva, tiksliau, Seimas šį bei tą gali. Tačiau Seimas, užuot pasinaudojęs turimomis galiomis, priešingai, priėmė tokius įstatymus, kad Lietuva jau keleri metai pati laisva valia peni „Piervyj Baltijskij“ kanalą. Ir ne tik jį. REN TV ir kitus rusiškus kanalus – taip pat.
Prieš kelerius metus Seimas, kaip visada, vadovaudamasis kilniais tautos negirdymo tikslais, uždraudė rodyti alaus ir vyno reklamą Lietuvos televizijose iki 23 valandos. Ką turime? Lietuviško putojančio vyno, alaus ir degtinės reklama nuo 7 ryto iki vėlyvo vakaro masiškai sukasi „Piervyj Baltijskij“, REN TV ir kitų Kremliaus televizijų laidose, skirtose Lietuvai.
„Alitos“, „Stumbro“, „Švyturio-Utenos alaus“ ir kitų mūsų gamintojų reklamos pinigai, Seimo įstatymu atimti iš savos žiniasklaidos, atiteko „Piervyj Baltijskij“! Alkoholio reklama niekur nedingo, o mūsų bendrovių pinigais Rusija apmoka ir apmokės šlykščios propagandos akcijas prieš Lietuvą.
Tik ar nors vienas už tai balsavęs Seimo narys pareiškė dėl to bent apgailestaująs? Perfrazuojant žinomą posakį, nemaitinsi savos žiniasklaidos, šersi svetimą.
Taigi ir čia buvusių Seimo daugumų valia į Lietuvos vartus tvarkingu tempu buvo negarbingai įvarytas golas. Toks pat, kaip ir „Chevron“ atveju, kai rinkosi ne premjeras, ne prezidentė, ne Seimas, o kaimelio veikėjas bei jo šešėliniai lėlininkai su „Gazprom“ pažymėjimais.
Apgailėtina ir tai, kad „Piervyj Baltijskij“ dirba daug lietuvių, bet tik viena žurnalistė atsistatydino po šlykščios laidos apie Sausio 13-ąją. O kaip po šios laidos ir lietuviškų pieno produktų boikoto Rusijoje atrodys Vilniaus „Lietuvos ryto” ir Klaipėdos „Neptūno” komandos, žaidžiančios KGB generolo S.Ivanovo kuruojamoje atviroje Rusijos krepšinio lygoje? Ne ironiška bus Maskvoje išbėgti į aikštę su marškinėliais, ant kurių kirilika užrašyta „Svalia“ – išspirto iš Rusijos rinkos lietuviško sūrio reklama?
Prisiminkime, kad iškart po Kovo 11-osios akto nė vienai mūsų komandai nekilo klausimas, su kuo ji. Dabar irgi nekyla. Tik jau iš kitos pusės. Taip patys palengviname Kremliui žaidimą prieš Lietuvą.
Galima sutikti su šmaikštuoliais: šalies įvaizdis dabar – vazonas. Su pelargonija. Per daug vazonų ir pelargonijų ne tik valstybės viršuj. Štai ir krenta įvarčiai į savus vartus.