Bukagalvių nacionalistų išpuolis vienoje sienos pusėje automatiškai aktyvuoja radikalus kitoje šalyje. Iki šiol taip nutikdavo ir dėl menkesnių dalykų nei įžeidžiantis šūkis ar ūbavimai „Wilno nasze“ Vilniuje. Kur pakliuvo svaidomi tautiniai užgauliojimai bemat įtraukia nuosaikesnius sluoksnius ir, kas blogiausia, politikus, todėl sniego lavinos efektas po Poznanės incidento tarsi buvo garantuotas.
Regis, šįkart to pavyko išvengti. Broliai lenkai reagavo taip, kaip dera broliams ir strateginiams partneriams, jei abi šalys dar neužmiršo, kad tokios yra.
Kas padėjo išvengti naujo aistrų protrūkio? Į ką atkreipti dėmesį, kad ir mes sugebėtume tinkamai reaguoti, jei mūsų nepraustaburniai iškrėstų ką nors panašaus?
2013-ųjų rugpjūčio 9-ąją pagal lenkų pareikštas simpatijas lietuviams galima lyginti nebent su 1991-ųjų Sausio 13-ąja.
Didžiausias Lenkijos dienraštis „Gazeta wyborcza” paskelbė laišką, kuriame atsiprašė lietuvių dėl „Lech“ sirgalių plakato ir pakvietė visus lenkus pasirašyti po atsiprašymu. Poznanės naujienų portalas lepszypoznan.pl taip pat atsiprašė lietuvių.
Ar Lietuvos žiniasklaida gebėtų panašiu atveju parodyti tokį pat lygį?
Antra, reaguodamas į užgaulius kiekvienam lietuviui šūkaliojimus „Wilno nasze“, Poznanės kunigas E.Jaworskis kreipėsi į lenkus klausimu: „Ar galite įsivaizduoti Vokietijos fanus, kurie Vroclave ar Opolėje dainuoja „Deutschland, Deutschland uber alles“? Kunigas vylėsi, kad „tiesa pasieks ir skustas Poznanės aistruolių galvas“.
Trečia, lietuvius įžeidžiantį transparantą kiti Poznanės stadiono žiūrovai pasitiko švilpimu. „Tai – skandalas. Atsiriboju nuo to!“ – dar rungtynėms nepasibaigus sakė žinomas klubo „Wiara Lecha” sirgalius J.Pucekas. „Tokie žodžiai kompromituoja mus prieš visą Europą. Jau seniai man nebuvo taip gėda“, – epoznan.pl citavo kitą „Lech“ sirgalių.
Ketvirta, į antilietuvišką išpuolį Poznanės stadione, reagavo visų lygių Lenkijos valdžia.
Poznanės vaivada P.Florekas, pasipiktinęs antilietuvišku plakatu ir nesulaukęs, kad stadiono apsauga imtųsi jį pašalinti, po pirmojo kėlinio paliko stadioną. Poznanės valdžia nubaudė „Lech“ klubą. Policija pradėjo išpuolio tyrimą.
Poznanės tarybos narys M.Sternalskis, vadovaujantis premjero D.Tusko Pilietinės platformos frakcijai, pareiškė: „Tas transparantas mane palaužė labiau nei rungtynių rezultatas. Laimei, daugelis sirgalių parodė aukštą lygį, po rungtynių ovacijomis palydėdami kovinguosius lietuvius.“
Lenkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė išpuolį Poznanėje, pavadindama jį „apgailėtina neprotingumo ir tamsumo apraiška“. Lenkijos ambasada Lietuvoje pasveikino Vilniaus „Žalgirį“ su pergale.
Vaizdžiai kalbant, praėjusį penktadienį būti išvadintam lietuviu chamu, beje, kartu su lenkais – „Žalgirio“ treneriu M.Zubu ir žaidėju K.Bilinskiu, – Lenkijoje buvo garbingiau nei būti didžiausiu ponu. Galima pasakyti ir taip: 2013-ųjų rugpjūčio 9-ąją pagal lenkų pareikštas simpatijas lietuviams galima lyginti nebent su 1991-ųjų Sausio 13-ąja.
Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Jei kuo ir tenka stebėtis, vertinant situaciją po antilietuviško išpuolio Poznanėje, tai tik trijų mūsų Seimo narių pareiškimu.
„Tokie tautų tarpusavio nepasitikėjimą ir nereikalingą įtampą didinantys veiksmai nedaro garbės nei Poznanės „Lech“ komandai, nei Lenkijos futbolui. Esame įsitikinę, kad pastarieji įvykiai reikalauja nedelsiamo atsakingų Lenkijos institucijų dėmesio ir veiksmų“, – skelbė liberalas P.Auštrevičius, konservatorius A.Anušauskas ir V.Uspaskicho partijos veikėjas A.Paulauskas.
Kam laužtis į atkeltus vartus? Kokio dėmesio norėti dar? Trys Seimo nariai bus praleidę gerą progą patylėti. Ir tik todėl, kad labai norėjo pasišildyti rankas iš numanomo nacionalistinių aistrų pliūpsnio po antilietuviško išpuolio.
Tenka priminti, kad vertinant mūsų dviejų tautų tarpusavio santykius kažką pasiekti įmanoma tik tada, kai lenkai politikai kritikuoja lenkų radikalus (kaip šiuo atveju ir įvyko), o lietuviai politikai – lietuvių radikalus.
Neturime ko smerkti? Mūsų futbolo sirgaliai – ne tokie?
Vilniaus policija, profesionaliai raminusi aistras per pirmąsias „Žalgirio“ ir „Lech“ rungtynes Vilniuje, turi atskirą nuomonę.
Be to, neturėtume pamiršti prieš septynerius metus įvykusių Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių rungtynių, kai Kauno stadione buvo išskleistas rasistinis transparantas – Prancūzijos vėliava su Afrikos žemyno kontūrais ir užrašu „Sveiki atvykę į Europą!“
O ar per draugiškas rungtynes su Izraeliu negirdėjome nacistinių šūkių? Niekad mūsų stadionuose nebuvo užgauliojamas vienas geriausių Lietuvos futbolininkų D.Šemberas? Pamiršome, kaip žaidžiant dabar jau išnykusiai „Vilniaus“ komandai, kurioje buvo daug juodaodžių, mūsų bukagalviai tribūnose mėgdžiojo beždžionių skleidžiamus garsus?
O jei taip perkeltume žvilgsnį į krepšinį ir prisimintume brolių Macių smūgius Madrido „Real“ žaidėjui R.Fernandesui? Pamiršome, kokia leksika ir transparantai vyrauja aršiausių „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ sirgalių tribūnose?
Pagaliau, o kokius transparantus matėme ir kokius šūkaliojimus girdėjome prieš pora savaičių Vilniaus Gedimino prospekte – šalia gėjų eitynių?
Regis, nė vienu šių atvejų P.Auštrevičius, A.Anušauskas ir A.Paulauskas rūsčių pareiškimų nekūrė. Štai ir tenka manyti, kad šie politikai iš antilietuviško transparanto Poznanėje bandė išspausti sau po keletą reitingo taškų. Bet bala jų nematė – ne jie čia svarbiausi.
Bičiuliai lenkai parodė pavyzdį, kaip elgtis tokiais bjauriais atvejais. Pavyzdį, kurio bet kada gali prireikti ir mums, lietuviams. Nes ko jau ko, o begalvių skustagalvių ir kitokių radikalų Lietuvoje taip pat netrūksta.
