Jei pedofilijos nebuvo, tai kas buvo?
Tėvo – režisieriaus su asistentais sukarpyti ir suklijuoti, vaiko teises šiurkščiai pažeidžiantys, į kairę ir dešinę dalyti filmukai. Kurie tapo vieninteliu įrodymu ilgai trukusiam ikiteisminiam tyrimui ir bylai. Šlykštūs pedofiliniai filmukai, kurie paties jų kūrėjo dukrą interneto voratinkliu pasivys ir po dešimties metų. Neregėtos masinės psichozės generatoriai.
Buvo penki lavonai. Ir dar daugiau sąmokslo teorijų. Viena jų – apie ištrintą vaiko atmintį – verta „Oskaro“. Už liguistą vaizduotę, prilygstančią rašytojo Th.Harriso iš Lietuvos kildinto herojaus Hannibalo Lecterio smegenims. Dar buvo – Sąjūdžio atkurtos valstybės gėdai – pridėję į kelnes valstybės lyderiai ir Katalikų bažnyčios hierarchai. Ir bandęs pinklinti, bet pats susipinklinęs tautos patriarchas V.Landsbergis.
Bet tai buvo po to. Kas buvo iki to? Kam prireikė to makabriško plano?
Valdžios troškimas – štai kas buvo visko pradžia. Liguistai ambicingos ir taip pat talentingos intrigantės iš Garliavos noras padaryti karjerą Kaune teisme. Dabar, kai Visos Lietuvos teta posėdžiauja Seime, abejonių dėl to gal nekyla net daliai violetinių.
Violetinis Drąsos kelias baigėsi už teisingumą kovojusios svarbiausios Lietuvos tetos pilkai juoda sąjunga su Darbo partijos vadu ir juodosios partijos buhalterijos bylos kaltinamuoju V.Uspaskichu.
Įvykiams įgijus mirtinas apsukas, teisme karjera žlugo. Tačiau su juodųjų viešųjų ryšių technologijų galia, skleidusia oligarchinį, o gal ir mafinį kvapą, išsukta pedofilijos istorija teisėją atvedė dar aukščiau – į Seimą. Kartu su ja į Seimą pateko ir būrelis tokių pat liguistai valdyti trokštančių prisiplakėlių bei tik viena ausimi girdinčių teisuolių.
Tikslas – valdžia – pasiektas. Ką matome po to? Nė vienos žvakelės prie A.Ūsą išteisinusio Vilniaus teismo ar prokuratūros. Nė vieno violetinio plakato. Niekas neberengia violetinių mitingų ir eitynių. Net „Facebook“ aprimo.
Viską pasakanti detalė: paskutinis violetinių piketas prie prezidentūros baigėsi kartu su Seimo rinkimais. Tą pačią dieną. Valdžia pasiekta – violetiniai maurai gali eiti. Ieškoti kitų kvapą gniaužiančių istorijų, kuriose galės apverkti savo nevisavertiškumo kompleksus.
Tai kuo baigėsi Drąsos kelias? Prasidėjęs holivudinėmis žudynėmis, gaivintas satanistinėmis katalikų kunigų mišiomis Garliavoje, pratęstas roko maršais ir dabar jau išvarytos televizinės atnašautojos laidomis etiškiausioje šalies televizijoje? Gal jau ir violetiniai gali suformuluoti, kuo baigėsi violetinis Kedžių-Venckų klano teisingumas? Drąsiau. Na?
Violetinis Drąsos kelias baigėsi už teisingumą kovojusios svarbiausios Lietuvos tetos pilkai juoda sąjunga su Darbo partijos vadu ir juodosios partijos buhalterijos bylos kaltinamuoju V.Uspaskichu.
N.Venckienė viešai pasižadėjo balsuoti prieš tai, kad iš V.Uspaskicho, V.Vonžutaitės ir V.Gapšio būtų atimta teisinė neliečiamybė. Teisingumo apaštalė siekia, kad kaltinamasis V.Uspaskichas išvengtų baudžiamosios atsakomybės už tai, jog nemenka dalis jo partijos lėšų galėjo suktis šešėlyje. Mainais kaltinamasis V.Uspaskichas balsuos už tai, kad iš eksteisėjos N.Venckienės nebūtų atimta teisinė neliečiamybė.
Ar toks buvo V.Landsbergio tikslas? Ar toks tikslas buvo ir tų žmonių, kurie nuoširdžiai rėmė N.Venckienę, savo vaikelius po mitingus tampė, žvakeles prie prokuratūros degiojo, „Facebook“ grasino mirtimi tiems, kurie nepasidavė violetinei isterijai? Negi ir jų tikslas buvo padėti V.Uspaskichui išsisukti nuo teisingumo?
Ant vienos svarstyklių lėkštės – penkios mirtys, masinė isterija, suskaldyta Lietuva, sužlugdyta mažos mergaitės vaikystė, o gal ir visas gyvenimas, ir visa tai – teisingumo vardan, ant kitos – vandenį šalyje drumsčiantis ir teisingumo kaip velnias kryžiaus vengiantis V.Uspaskichas.
Suk, kaip nori, neblizga finišas – iš žvakelių degiotojų pusės vertinant. Ne Drąsos kelias, o Brisiaus galas.
Palyginimas tinka ir vertinant aukštų politikų elgesį. Beprecedentis bailumas. Pataikavimas Garliavos miniai ir teisėjai. Gyvuliška baimė prarasti reitingus. Vardan reitingų prezidentė ir Seimo pirmininkė aukojo ir politinį veidą, ir valstybės garbę. Viena aiškino, kad N.Venckienė vykdo teismo sprendimą, nors ši net negalvojo to daryti ir įžūlėjo su kiekviena diena. Kita, pataikaudama miniai, bandė išmesti iš darbo Vaiko teisių apsaugos teisių tarnybos vadovę E.Žiobienę.
Prezidentė neišdrįso atleisti viešai besikeikiančios Kauno teisėjos. Rezultatas: ji prarado ir valstybinį veidą, ir superaukštus reitingus. Seimo pirmininkė I.Degutienė ir visi Kauno konservatoriai į Seimą turėjo brautis per violetines barikadas.
Ar pasimokys politikai iš savo pačių klaidų? Ar pasikeis kas teisėsaugoje? Nes pedofilijos byla parodė, jog apšmeižti daugybę žmonių, įtraukti į bylos kurpimą savivaldybę, policiją bei prokuratūrą Kaune užtenka būti teisėja ir turėti keletą pažįstamų policijoje, savivaldybėje, taip pat gydytojų, kurie viešai pliauškia tai, ką draudžia gydytojo etika. Jei taip ir liks, niekas neapsaugotas nuo kraupių, bet niekuo nepagrįstų kaltinimų.
Rėkti minioje, siuntinėti anonimines žinutes ar anonimiškai šmeižti internete tau neįtikusius asmenis nebuvo ir niekada nebus drąsos kelias, bet geriems dvejiems metams Lietuvoje tai bandyta paversti net ne drąsos sinonimu – apibrėžimu.
Drąsa buvo, yra ir bus gebėjimas atlaikyti minios spaudimą. Puiku, kad nepritrūko teisėjų, kurie teisė pagal įstatymą – nepaisydami nei minios, nei prezidentės spaudimo. Tvirtybės egzaminą išlaikė ne tik E.Žiobienė, bet ir premjeras A.Kubilius, Seimo liberalė D.Kuodytė, konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė, vaikų psichologai ir policijos vadovybė. Garbė drąsiems žmonėms.
