Jei pasirinkote atsakymą „taip“, tai su konservatoriumi Stundžiu ir dar 68 Seimo nariais esate nusipelnęs būti užkonservuotas lietuviško gintaro gabale, kuris kasamas Kaliningrade. Tam, kad po milijono metų Palangos Gintaro muziejuje į Stundį ir jus patį lankytojai galėtų pavėpsoti kaip į retą vabzdį.
Yra ir tokių, kurie neįžvelgiate ryšio tarp jūsų „Audi“ ar BMW ženklo, kuriuos nulupinėdavo laisvės aušroje, ir lietuvių kalbos? Esate įsitikinęs, kad tiek buduliai, tiek dauguma Seimo narių, nepaisant to, bus ar ne mieste tų užsienietiškų iškabų, vis tiek yra neįgalūs kalbėti daugmaž taisyklingai lietuviškai?
Protų mūšį su Petrausku jūs, be abejo, laimėtumėte. Nepaisant to, Seimo dauguma vis tiek manosi žinanti, kad užtektų prie kiekvienos užsienietiškos iškabos prikabinti po lietuvišką vertimą, ir tada jau lietuvių kalba klestės per amžius. Kiekvienas budulis rašys be klaidų, kirčiuos ne prasčiau už legendinį Pupkį ir net pradinukai galės be vargo, o svarbiausia, taisyklingai suredaguoti Donelaitį ar Žemaitę.
Todėl Stundys ir kompanija nusprendė, kad prieš 18 metų priimtas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas yra pernelyg sveiko proto, taigi negarantuoja Seimo nariams ekologiško užkonservavimo gintare kaip kokiam išmintingam Juros periodo žemaičių knioisiui. O jei taip, tai reikia ne tik naujo, bet ir konstitucinio Valstybinės kalbos įstatymo.
Kaip tarė, taip padarė. 69 balsais „už“, tik vienam balsavus „prieš“, po pateikimo pritarta Stundžio kandidatūrai į gintaro inkliuzus. „Šitame įstatyme siūloma norma, kad šalia prekės ženklo būtų įrašas ir lietuviškais rašmenimis, kokia paslauga teikiama, kaip vieta vadinasi“, – paaiškino Stundys tautai.
Ką, jie veikti tame Seime nebeturi ko – korupcija nugalėta, valstybės gynyba užtikrinta? Ne? Tai ką duos Lietuvos žmonėms tai, kad šalia „Nordea“ iškabos atsiras dar ir užrašas, kad tai Šiaurės bankas? Šalia „Danske bank“ – Danų ar Danijos bankas?
Kiekviena smetoninė lietuvių kalbos mokytoja tokiais atvejais anuomet kaimo stundžiukams kaldavo į galvas, kad taip būtų sviestas sviestuotas. Regis, ne visi įsikalė. Todėl ir laužiasi dabar pro atviras duris.
Net ir į devintąją dešimtį įkopę Vilniaus ar Kauno senukai ne tik rado kelią į „Nordea“, „Danske bank“ ar „Swedbank“, ne tik suprato, ką jie, rupūžės čia daro, bet net jau ir užmiršo kelius į mirusius ar budrių konservatorių užmigdytus lietuviškus bankus, iš kurių gyvas liko tik Šiaulių bankas.
Vilniaus senjorė paaiškintų Stundžiui, kad Vilniuje „Triumph“ parduotuvėlėje jis arba Gražulis galėtų nusipirkti 50 dydžio kelnaičių ir 95A liemenėlę, o „Coffee Inn“ ji pati galėtų pavaišinti Seimo ponus pusėtina kava. Jei tik Kubilius su Stundžiu nebūtų nurėžęs jos pensijos.
Bet kuri nemokyta Vilniaus senjorė paaiškintų mokytam Stundžiui iš Molėtų miestelio, kad Vilniuje „Triumph“ parduotuvėlėje jis arba koks Gražulis galėtų nusipirkti 50 dydžio moteriškų kelnaičių ir 95A liemenėlę, o „Coffee Inn“ ji pati galėtų pavaišinti Seimo ponus kava. Jei tik Kubilius su Stundžiu nebūtų nurėžęs jos pensijos.
O jei Seimo ponas dar nueitų pasveikinti su jubiliejum jos pažįstamą Vilniaus ar Kauno šimtametę, tai tos dar ir apšviestų ponus, kad tarpukariu jos rasdavo kur nusipirkti beigelių, nors ta parduotuvė buvo užvadinta tik jidiš.
Tai kam po galais mums ta kebeknė su dvigubom iškabom? Kurio velnio tarptautinei fizikų konferencijai privalomas vertimas į lietuvių kalbą, jei visi konferencijos dalyviai, įskaitant Kubilių, Razmą ir net Vaišvilą, kalba angliškai?
Ar jau pinigo nebeturime kur dėti, kad po dvi iškabas kalsim ties liemenėlių ar Užupio prancūzo batonų krautuve? Seimo ponų smegenys taip apėjo tauku, kad nebesvarbu net tai, jog batonas dėl to brangs? Nusispjauti, kad švedų bankas už antrą iškabą dvigubai nuplėš iš to paties lietuvio, kuris gal geriau – jei jau Seimui taip mūsų kalba parūpo – kokią knygelę savo vaikui už tuos pinigus nupirktų?
Seimui tokie klausimai – per sudėtingi. Valstybinis lietuvių kalbos konstitucinis įstatymas yra valdžios Vingių Jono įstatymas, skirtas vingių jonams su pretenzija į išsilavinimą, gautą kokiame Budulių vadybos fakultete.
Lietuvis ir be valdžios paaiškinimo žino, kur jam pirkti bandelių, o kur laikyti pinigus, jei tik jų lieka nuo tokios durnos valdžios. Tik asilui reikia viską aiškinti nuo A iki Z. Bet ir tai kas tik bandė tuo užsiimti, žino, koks tai beviltiškas reikalas. Telefoninių sukčių sėkmė Lietuvoje tai akivaizdžiai patvirtina.
Atrodo, Seimui tokie klausimai – per sudėtingi. Valstybinis lietuvių kalbos konstitucinis įstatymas yra valdžios Vingių Jono įstatymas, skirtas vingių jonams su pretenzija į išsilavinimą, gautą Budulių vadybos fakultete.
Kai Seimo nariai neturi nė sudilusios mintelės, kaip pasiekti, kad žmonės daugiau uždirbtų, kurtų verslus ir pajustų atviros visuomenės privalumus, palyginti su uždara, taigi geriau gyventų ir geriau jaustųsi, jie prisigalvoja įstatymų, kaip dar labiau nukišti Lietuvą į pasaulio užpečkį.
Bet juk nesakys jie taip viešai – į užpečkį. Net Seimo nariai suvokia, kad išjuoks tada, todėl ir užsideda patriotines kaukes, o su jomis iš kaimo tupyklos aukštumų rėžia patriotines kalbas lietuvių kalbai ginti. Kas išdrįs paprieštarauti, tas Lietuvos priešas.
Iš kur tai ateina ar išlenda?
Seime vyrauja karta, kuriai einant į mokyklą sovietai įvedė privalomą vidurinį mokslą. Būtent tada svarbiausiu mokytojo uždaviniu iki 45 mokinių išaugusioje klasėje tapo kaip nors ištempti dešimt dundukų į trejetukininkus. Kad tik kas nors jų galvelėje liktų. Geriausiems laiko nelikdavo. Taip Vingių Jonas mokykloje galutinai paėmė viršų. Prasidėjo šešetukininkų (trejetukininkų) Lietuvos kūrimas, kurį tęsia ir šis Seimas.
Kaip tai atrodo praktikoje, galite pamatyti, palyginę dvi Vilniaus statybvietes (nebūtina važiuoti – internetas parodys) – privačią ir valdišką.
Dar gegužę patogiame gyventi Žvėryno rajone stovėjo „Pergalės” saldainių fabriko pastatai. Praėjo pusmetis. Jų vietoje stovi užbaigtas daugiaaukštis gyvenamasis namas, kyla dar trys. Fabrikas užmiestyje. Fabriko savininkai, statybininkai, bankai, Vilnius, būsimieji šių namų gyventojai – visi iš to išlošė.
O štai antroji istorija. Teatro gatvėje, beveik senamiestyje, šalia Ukrainos ambasados, jau šešeri metai statomas nepastatomas belangis daugiaaukštis kazematas. Lietuvos archyvų pastatas. Vyriausiasis valstybės archyvaras dar 2012-ųjų pradžioje dejavo, kad negali užbaigti statybų, nes metams reikia 12 mln. Lt, o biudžetas davė tik milijoną. Kada baigs statybas, ir dabar neaišku. Purvas, dulkės, siaubinga architektūra, o šalia – dar ir labiausiai apmusijęs Mindaugo gatvės pastatas, kuris taip pat valstybės archyvo.
Kam archyvas senamiestyje, kur žemė auksinė? Jei būtų bent toptelėjusi tokia mintis archyvarui – parduoti seną pastatą ir turimą sklypą, o už tuos pinigus pastatyti naują archyvą toliau nuo centro, purvo istorinėje miesto dalyje nebūtų, Vilnius būtų gražesnis ir dar naują archyvą turėtume. Be to, dar už gautus pinigus ta valstybės įstaiga dešimt metų iš biudžeto valgyti neprašytų.
Netoptelėjo. Taip ir gyvename. Zirzdami, kad mus puola – tai lenkų lentelės, tai „Triumph“ triusikėliai. Kaip šimtaprocenčiai kandidatai į gintaro inkliuzus.
