Jei kalbėtume valdiška prokalbe, tai „Globalios Lietuvos“ programa, kuria siekiama sutelkti diasporą valstybei stiprinti ir jos vardui garsinti, patvirtinta Vyriausybės 2011 m. kovo 30-osios nutarimu Nr. 389. Ją rengė Užsienio reikalų ministerijos vadovaujama tarpinstitucinė darbo grupė, sudaryta iš daugybės valdžios institucijų ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB).
„Globalios Lietuvos“ idėja grįsta įsitikinimu, kad esame viena tauta, o kiekvienas motyvuotas lietuvis ar su Lietuva save siejantis asmuo reikalingas šaliai, nesvarbu, kur jis dirbtų ir gyventų. Programos ašis – tautos dalies užsienyje ir valstybės ryšys. Programą įgyvendina 13 valstybės žinybų. Jos trimečius tarpinstitucinius veiklos planus tvirtina Vyriausybė.
Iš istorijos žinoma, kad iki šiol tik viena tauta pasaulyje, išvaryta iš savo žemių, sugebėjo tapti realiai globalia ir išlaikyti tapatybę.
Ar tapo aiškiau? Ar galite atsakyti į klausimą, kas ta globali Lietuva? Ar programos kūrėjai tiki, kad Lietuva gali tapti globalia?
Iš istorijos žinoma, kad iki šiol tik viena tauta pasaulyje, išvaryta iš savo žemių, sugebėjo tapti realiai globalia ir išlaikyti tapatybę.
Realiai tai yra padarę tik žydai, kurie rėmėsi ne 13 valstybės institucijų ir išeivijos organizacijos trimečiais planais bei biudžeto asignavimais, o judaizmu, raštu, neregėtu kitoms tautoms bendruomeniškumu ir dar didesniu verslumu. Tačiau net ir šis precedento neturintis žygdarbis Antrojo pasaulinio karo metais baigėsi katastrofa.
Ar gali tai pakartoti Lietuva, persikėlusi į Londoną, Niujorką, Dubliną ir Norvegijos šiaurę, o čia palikusi tėvus ir senelius, šventai tikinčius, kad jų pensijas didina ne jų vaikų ir anūkų darbas (skirtas, pavyzdžiui, uždirbti pensijas anglų pensininkams), o gerasis Kėdainių kniazius ir prezidentė? Tauta, atšalusi nuo Dievo, tikinti reinkarnacija, nevertinanti rašto, rūkanti kontrabandines cigaretes ir imanti algas vokeliuose? Studijuojanti socialinius mokslus ir vadybą ir „pritaikanti“ gautas žinias padavėjų darbe pasaulio didmiesčiuose, iš kurių niekina tėvynę Lietuvą? Nekenčianti verslo ir tikrai ne bendruomeniška?
Net paplaukusiems optimistams būtų drąsu atsakyti „taip“. Gražių atvejų gali būti, jų, kaip rodo „Globalios Lietuvos“ apdovanojimai, yra. Bet išimtis, kaip žinoma, tik patvirtina taisyklę. Tai, kad į Lietuvą pernai grįžo pora baigusiųjų Harvardą ir Oksfordą, neduoda dar pagrindo krykštauti. Bent tol, kol kasmet iš Lietuvos išvyks dvigubai daugiau nei atvyks.
Globali Lietuva – tas pats, kas sveikas širdininkas po trijų infarktų. Nėra globalios Lietuvos ir nebus. Lietuva yra lokali. Arba ji bus čia, arba jos nebus iš viso.
Globali Lietuva – tas pats, kas sveikas širdininkas po trijų infarktų. Nėra jokios globalios Lietuvos ir nebus. Lietuva yra lokali. Arba ji bus čia, arba jos nebus iš viso.
Tai, kas iš Lietuvos yra globaliai pasklidę, jau kaip ir ne mūsų. Nepaisant to, kad dalies išeivių, ypač iškilesnių, trauka į Lietuvą lieka stipri. Bet tai tik laiko, kuris nenumaldomai bėga, klausimas. Jų vaikai tos traukos (su retomis išimtimis) neturės. Lietuva jiems – kaip ir daugeliui lietuvių čia – nėra Pažadėtoji žemė. Tokią trauką gali garantuoti tik tikėjimas. O jo nėra, ir pykti dėl to taip pat nereikia, nes tai natūralu.
Lietuva bus globaliame pasaulyje tiek, kiek ji išsaugos save lokaliai. Tarp Norviliškių ir Klaipėdos pilių bei Naglio kalno, tarp Apuolės ir Liškiavos piliakalnių. Nors ir kaip sunku tai būtų pripažinti.
Lietuva išliks tiek, kiek ji bus konkurencinga. Atvira pasauliui, o ne uždaryta XX a. ketvirtojo dešimtmečio atrūgose. Versli. Lanksti kurdama darbo santykių ir mokesčių įstatymus. Atmetanti socialdemokratų ir konservatorių vienodai peršamą lygiavą. Netuštėjančią septynių žmonių kvadratiniame kilometre greičiu tarp dviejų gyventojų surašymų.
Kam Vytautas Didysis tempėsi čia karaimus ir totorius? Ar būtų jis tai daręs, jei čia jam būtų užtekę gyvosios jėgos? Ne. Apgyvendino karaimus ir totorius Trakuose ir kitur, nes žmonių Lietuvoje trūko. Štai kodėl. Kaip ir dabar trūksta. Tiek, kiek Lietuva savo teritorijoje išliks konkurencinga ir svarbiausia gyvybinga, tiek ji išliks ir globaliame pasaulyje.
Visa kita – politikierių, valdininkų ir naujųjų įvairių partijų komjaunuolių, pasaulį matančių tik per „projektus“, žaidimas. Taip pat tų, kuriems, pasitraukus iš Lietuvos, sąžinė dar primena, kad gal jie nevisai gerai padarė.
Visa kita – politikierių, valdininkų ir naujųjų įvairių partijų komjaunuolių, pasaulį matančių tik per „projektus“, žaidimas. Taip pat tų, kuriems, pasitraukus iš Lietuvos, sąžinė dar primena, kad gal jie nevisai gerai padarė, nes jaunai valstybei reikėjo jų darbščių rankų ir neeilinio proto.
Negali ginčytis, tai – gražus žaidimas. Netgi labai. Bet vis dėlto tik žaidimas. Dar viena saviapgaulė. Jų daug, tų saviapgaulių. Jų ir reikia vis daugiau ir daugiau.
Negalėdami ginčytis su demografijos ir valstybės skolos žirklių skaičiais (su skaičiais ginčytis niekas negali), bet ir nenorėdami žiūrėti tikrovei į akis, puolame į atlapus, mūsų manymu, netikusiems tipams, kurie tuos skaičius vis primena. Ginče, kuriame neturi jokių argumentų, tik pyktį, vis dažniau prireikia nuskausminamųjų. Vis naujesnių, stipresnių.
„Globali Lietuva“ – vienas tokių inhaliacinių anestetikų. Bet ir jis po 5–6 metų neveiks. Jei nesukursime stiprios Lietuvos čia. Tokios, kuri gali išlikti velnišku greičiu besikeičiančiame globaliame pasaulyje.
Klausimas, kas ją kurs? Kas iš jūsų nuoširdžiai tiki, kad tai padarys gausėjanti mūsų išeivija? Ar „Globali Lietuva“ – proveržis?
Išeivija prisidėti gali. Maždaug tiek, kiek VLIK‘as ir PLB prisidėjo vaduojant Lietuvą iš Kremliaus jungo. Kol emigracijos vadai svarstė, kiek ir ką paremti Lietuvoje, Lietuva išsivadavo pati. Todėl, kad viskas sprendžiasi čia. Išeivija padėjo atidaryti vienas kitas duris JAV ir Vokietijoje sukilusios Lietuvos lyderiams, bet ne daugiau.
Tai kas tada kurs stiprią Lietuvą? Kas tam vadovaus? Ar tai įmanoma be stiprių lyderių ir stiprių partijų?
Iki prezidento rinkimų liko keturi mėnesiai su centais. Aū, kandidatai! Ant visos globalios Lietuvos – pustrečio pasiskelbusio kandidato, iš kurių nė vienas net Balbieriškio mero rinkimų nelaimėtų, jei tokie būtų. Taip išeina, kad visoje globalioje Lietuvoje net paklausti nėra ko.
