Rusiška lietuvių liaudies dainos interpretacija vaikystėje, regis, bus padariusi nemenką įspūdį ir Šiaulių merui socialdemokratui J.Sartauskui. Meras rėžė kalbą miesto išvadavimo iš fašistų mitinge, bet „pamiršo“ priminti, kad tas „išvadavimas“ buvo tik pradžia ilgos ir šiurpios sovietų okupacijos. Nepamatė socialdemokratas ir naujojo fašizmo ženklu – Georgijaus juostele – pasipuošusių „išvaduotojų“.
Jei ne Krymo okupacija ir aneksija, jei ne Rusijos diversantų sukurstytas ir eskaluojamas karas prieš Ukrainą, galima būtų keisto mero elgesio ir nepastebėti. Po Malaizijos lainerio numušimo aukšto valdančiosios partijos pareigūno dalyvavimas tokiame mitinge mažų mažiausiai yra moralinė parama agresoriui.
Apskritai ar ne perdaug putinofiliškų recidyvų Lietuvoje?
Apskritai ar ne per daug putinofiliškų recidyvų Lietuvoje?
Joniškio rajono geradarį V.Kaikarį greit pamiršome. Tada viename „išvaduotojų“ mitinge su Georgijaus juostele atlape išniro Lenkų rinkimų akcijos vadas V.Tomaševskis. Paskui matome, kaip nenusisekęs tautininkų kandidatas į prezidentus R.Paulauskas, su polėkiu čiulba antiukrainietiškame rusų filmuke.
Dabar indiferentiškas Šiaulių meras socialdemokratas, kuriam ar Napoleono, ar Stalino žygis – vienas ir tas pats. Dar švediška „Viasat“ bendrovė, kuri, matote, yra ne Lietuvos, todėl jai, kaip pamalonintai Rusijoje, nusišvilpt ant Lietuvos laisvės, nes ji gina daug aukštesnes – Rusijos propagandos – laisves.
Arba prodiuseris M.Tyla, kuris atrėžia, kad niekas dar neįrodė, jog Malaizijos lainerį numušė Rusija. Gal ir neįrodys. Ne be reikalo Rusijos teroristai keturias dienas pūdė keleivių palaikus po karšta Ukrainos saule: kad Rusijos saugumiečiai pasiimtų ir paslėptų nusikaltimo pėdsakus.
Kaip turbūt niekas neįrodys (tai priklausytų daryti VSD, bet jis jau seniai didžiausių patriotų iškastruotas), kad aršūs kedofilai minkštai persikūnijo į dar aršesnius putinofilus. Bet tai irgi faktas: portalas, buvęs svarbia violetinių tribūna, dabar ima po truputį pūsti į V.Putino propagandos dūdą.
Atstitiktinumai? Galbūt.
Po to, kai JAV ir net ES ryžosi įvesti Rusijai paveikesnes sankcijas, tarp Vakarų ir Rusijos faktiškai prasideda ekonominis karas. Ką jis reiškia Lietuvai?
Rusija nieko nedarys Vokietijos ir Italijos ar Prancūzijos verslui. Kremlius tiesiog neturi jėgų deramai atsikirsti tokioms šalims. Kita vertus, Vokietijoje ir Italijoje sutupdyti pagrindiniai Maskvos lobistai, įtakingiausiose šių šalių bendrovėse supirkti blokuojantys akcijų paketai. Kam mušti savus?
Rusija smogs silpniausiai ekonomiškai ir labiausiai europinius principus ginančiai ES grandžiai. Šalims, kurios reikalauja griežčiausio Rusijos karo prieš Ukrainą įvertinimo – Lenkijai ir Baltijos valstybėms.
Ar Lietuva įstengs į V.Putino demaršus atsakyti taip pat linksmai, kaip lenkai: „Jedz Jablka Na Zlosc Putinowi“ (valgyk obuolius, kad suerzintum Putiną“)?
Rusijos draudimas importuoti lenkiškus obuolius, kriaušes, slyvas bei daržoves, o tai 336 mln. eurų eksporto praradimas Lenkijai, tik viršūnėlės.
Todėl, kad V.Putinui nerūpi, ar jo gentainiai Rusijoje badaus, ar gyvenimo lygis kris. V.Putinui išvis žmonės nerūpi. Tai įrodo tiek "Kursk" jūreivių agonija, tiek Dubrovkos teatro, tiek Beslano tragedijos.
Todėl dėti viltis į sankcijų Rusijai poveikį yra naivu. Reikia ruoštis Kremliaus atsakomiesiems smūgiams.
Ar Lietuva įstengs į V.Putino demaršus atsakyti taip pat linksmai, kaip lenkai: „Jedz Jablka Na Zlosc Putinowi“ (valgyk obuolius, kad suerzintum Putiną“)?
Kad ir kaip būtų, nerimą kelia mūsų ministrų bandymas burti iš kavos tiščių, kad Lietuvos tai nepalies arba palies labai menkai. Tai nerimta. Nėra abejonių, kad prasidėjęs ekonominis karas tarp Vakarų ir Rusijos palies Lietuvą. Tuo smarkiau, kuo ilgiau šis karas užtruks.
Net kanclerė A.Merkel sakė, kad Vokietijai tenka rinktis tarp principų ir pinigų. Jei ekonominis karas paveiks tokią šalį kaip Vokietija („Adidas“ akcijų vertė tik per vieną dieną prarado 15 proc.), neįmanoma, kad jis nepaveiktų Lietuvos.
Ar neteks atidėti numatyto pensijų kompensavimo? Biudžetininkų algų kėlimo? Ar nebus atatupsta vėl pasitraukta nuo asignavimų kariuomenei didinimo?
Būtų gerai iš anksto žinoti apytikrius atsakymus į šiuos klausimus. Ir būtų ypač blogai, jei tauta apie sankcijų atgalinio poveikio dydį sužinotų jau po fakto. Viena vertus, taip nesąžininga. Antra, tada kaikarių ir K urzgimas kiltų su nauja jėga. O valdžia tiesiog liktų be argumentų. Tai ar ne geriau turėti planą A – veikti iš anksto, apskaičiuoti galimas pasekmes valstybės biudžetui?
Dar vienas ne mažiau svarbus, o gal ir svarbiausias dalykas – ar mūsų užsiciklinimas dėl sankcijų yra vienintelė įmanoma politika?
Sankcijos agresoriui yra gerai, bet sankcijų poveikis yra labai ištęstas laike. Jei JAV po SSRS įsiveržimo į Afganistaną būtų laikiusis tik sankcijų politikos, bet nepadėjusi afganistaniečiams, rusai gal ir dabar ten tebebūtų. Kuo pakeisti, tiksliau kalbant, papildyti sankcijų politiką?
Pirmiausia būtina aiškiai įvardyti, kad Rusija prieš Ukrainą vykdo karinę agresiją. Antra, būtina suteikti realią karinę pagalbą agresoriaus užpultai Ukrainai.
Pirmiausia būtina aiškiai įvardyti, kad Rusija prieš Ukrainą vykdo karinę agresiją. Antra, būtina suteikti realią karinę pagalbą agresoriaus užpultai Ukrainai.
Kosminių palydovų duomenys, reguliariai perduodami Ukrainos armijai ir Nacionalinei gvardijai (Rusijos diversantai Ukrainoje tokią pagalbą iš Rusijos gauna), tiekiami sunkvežimiai (Ukrainos armijai jų jau dabar ima stigti), bepiločiai lėktuvai, karinės uniformos ir kariniai patarėjai pagreitintų Luhansko ir Donecko išvadavimą ir taiką.
Ir priešingai, kad ir kokios būtų stiprios ekonominės Vakarų sankcijos Rusijai (tą dar reikia įrodyti), jos karo sandėliuose yra tiek daug jai pačiai nebereikalingų raketinių artilerijos sistemų “Grad” ar tankų T-64, kad Maskva juos dar ilgai be žalos sau gali tiekti Rytų Ukrainoje įsitvirtinusiems teroristams. Kartu su “biesais”, girkinais ir šimtais kitų psichų, trokštančių žudyti žmones.
Tai reiškia, kad 20 “Grad” ir 5 tankai, Maskvos papildomai pasiųsti į Rytų Ukrainą, karą ten užtęsia dar mėnesiu. Drauge ir ekonominį Vakarų karą su V.Putino režimu.
Todėl Lietuvos diplomatijos pastangos turėtų būti skiriamos ne kudakavimui apie sankcijas, o paieškai bendraminčių, kurie šalia sankcijų siūlytų ir realią karinę pagalbą agresorės užpultai Ukrainai.
Niekas taip nekelia pavojaus mūsų nacionaliniam saugumui, kaip ilgam įšaldytas konfliktas dviejose didelėse Ukrainos srityse. Vaizdžiai kalbant, šiais laikais ir kiaulių maro užkratas, kuris, kaip nustatyta, į Ignaliną atslinko iš Rusijos ir Baltarusijos, ir politinis maras ateina iš ten pat – iš Rusijos.
