Tarsi patvirtinimas to, kad mūsų karštos galvos puikiai jaučia tarptautinės padėties niuansus, iš Maskvos atėjo žinia, kad Prancūzija jau šią savaitę gali priimti sprendimą dėl pirmojo iš dviejų „Mistral“ laivų perdavimo Rusijai.
Vadinasi, V.Putinas vėl visus apžaidė?
Vadinasi, V.Putinas vėl visus apžaidė? Pasiims „Mistral“ ir dar sustiprės kariškai? Su taika Ukrainoje išsivynios iš ES sankcijų, o tada, sustiprėjęs ekonomiškai, vėl smogs Ukrainai. Tam, kad ją pribaigtų. Amžiams pririštų prie autoritarinės, korumpuotos ir imperialistinės Rusijos? O naujų sankcijų, Rusijai atnaujinus karo veiksmus, jai įvesti ES nepavyks, nes tam nepritars kairiųjų ir dešiniųjų radikalų valdoma Graikija?
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Maskva–Miunchenas, A.Merkel gundymas rašistine V.Putino tiesa
Galbūt toks ir buvo V.Putino planas. Priverstinė taika išties kelia daug pavojų Ukrainai ir Europai. Net ne todėl, kad Ukraina neatgaus sienos su Rusija kontrolės, kad sutiko šerti Donbase įsitvirtinusius ir Rusijos ginkluojamus banditus bei dar laukti jų pritarimo konstitucinei reformai.
Pirmiausia taip yra todėl, kad viskas, kas susiję su agresoriumi, visada yra pavojinga. Tačiau tai rodo ir tai, kad taikos šįkart reikėjo ne tik Ukrainai, kuriai vienai nugalėti Rusiją yra neįmanoma, o jos ištekliai ėmė sekti, ar Vakarams, kurie žūtbūt bando išsaugoti taikaus gyvenimo po Šaltojo karo iliuziją, bet ir V.Putinui. Tik todėl ji ir pasiekta.
Taika bet kuriuo atveju yra geriau nei karas. Net ir tokia priverstinė taika, kokia po 13 valandų derybų buvo pasiekta Minske.
Kaip vertinti taiką Ukrainoje? Kaip turėtume elgtis?
Ar turėtume toliau peikti Vakarus, murkdant iškvėpintas jų lyderių nosytes į Miuncheno sąmokslo mėšlą ir brėžiant paralelę tarp Minsko ir Miuncheno, kaip darėme iki šiol? Toliau niekinti Norvegiją ir kitas NATO šalis dėl jų vaiko apsaugos ar vienos lyties santuokų įstatymų, priešpastatant tam savo barbarybę?
Taika bet kuriuo atveju yra geriau nei karas. Net ir tokia priverstinė taika, kokia po 13 valandų derybų buvo pasiekta Minske. Kuri – tai supranta visi, įskaitant turbūt ir A.Merkel su F.Hollande‘u, – yra labai laikina.
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Nelaimės nuojauta-2, o gal tik sutapimai ar Pilnatis?
Taigi, kaip elgtis, ką daryti ir ko nedaryti gresiančio Rusijos karo akivaizdoje? Įsidėmėtini bent 5 dalykai.
Mes turime tokius sąjungininkus, kokius turime, ir kitų nebus.
1. Mes turime tokius sąjungininkus, kokius turime, ir kitų nebus. Tai jie gina mūsų oro erdvę nuo Rusijos, siunčia čia savo dalinius pratyboms ir net toleruoja mūsų nusususį procentą nuo BVP gynybai.
Seimo narių rodoma nepagarba Norvegijai ir kitoms NATO šalims Rusijos karo akivaizdoje atrodo ne geriau nei rietenos kunigaikščio Margirio pilyje prieš kryžiuočių puolimą, pasibaigusios pilies gaisru ir pilies gynėjų bei jų šeimų susinaikinimu (kai kas šį suicidinį aktą vis dar vadina šlovingiausiu mūsų istorijos epu, taigi vis dar garbiname savižudybes).
Jei Norvegiją mokančios verksmingosios Seimo ponios ir ponai mano kitaip, lai jie įtikina tautą, kad Lietuva dėl to privalo atsisakyti norvegų ir kitų blogų vakariečių naikintuvų Zokniuose, tad nuo šiol savo erdvę ginsime patys.
Jei Norvegiją mokančios verksmingosios Seimo ponios ir ponai mano kitaip, lai jie įtikina tautą, kad Lietuva dėl to privalo atsisakyti norvegų ir kitų blogų vakariečių naikintuvų Zokniuose, tad nuo šiol savo erdvę ginsime patys – pirksime dvi F-16 naikintuvų eskadriles. Iš ko? Na, kokiu trečdaliu sumažinsime pensijas ir socialines išmokas.
2. Laikas suprasti, kad ES ir NATO yra demokratijų sąjunga, kurioje svarbiausias argumentas – ne kumštis, ne paūbavimai ir parypavimai, o įtikinėjimas.
Gal ir efektingai atrodė, o daugumai mūsų ir neabejotinai patiko, kai Lietuvos prezidentė, nuskridusi į JAV interviu svarbiam dienraščiui pareiškė, kad pasaulyje nėra lyderio, galinčio sustabdyti V.Putiną. Kaip Lietuva po to atrodė B.Obamai, Valstybės departamentui? Taip kalbėti gali politikos apžvalgininkai, bet valstybės vadovui, kuris iki tol nesirūpino lėšomis savo kariuomenei, nederėtų. Kaip patys vertiname tuos, kurie kanda į pagalbą tiesiančią ranką?
Kai gynybai skirsime ne procentą (pernai buvo tik 0,8 proc.) BVP, o 4-5 proc., kai kas ketvirtį NATO štabui pranešime, kad sukūrėme dar vieną visiškai ekipuotą kuopą, tada gal galėsime ir balsą pakelti kalbant apie Rusijos stabdymą. O dabar dažnai elgiamės kaip XVIII a. šlėkta. Kuri rėkavo, kad karalius juos gintų, bet atsisakydavo karaliui parengti bent vieną kareivį.
Kaip vertinti šūkius, kad JAV ir Vakarai mus gintų nuo Rusijos ir tyčiojimąsi iš sąjungininkų tuo pat metu?
Tik JAV prezidento politika leidžia Lietuvai jaustis daugmaž ramiai Rusijos agresijos akivaizdoje.
Ne tik JAV – ir Lenkija, Vokietija, Prancūzija mus gina. Kaip vertinti šūkius, kad JAV ir apskritai Vakarai mus privalo ginti nuo Rusijos ir tyčiojimąsi iš sąjungininkų tuo pat metu?
Chamiškumas – per švelnus žodis. Tinka ne tik politikams, bet ir ne vienam intelektualui ar įvairių mūsų bažnyčių atstovams. Gal laikas pamąstyti? V.Putinas prie vartų. Jis mielai jus apgintų nuo jums taip užpakalį draskančių vakarietiškų vertybių.
3. Taip, negalima pataikauti agresoriui. „Negalima už savo saugumą mokėti svetimu saugumu, už naftą ir dujas – kitų gyvybėmis ir ateitimi“, kaip rašo Rusijos disidentas S.Kovaliovas. Mes neturime leisti savo sąjungininkams užmiršti Krymo aneksijos.
Bet nuolatinis verkšlenimas, kad Vakarų lyderiai tik ir taikosi parduoti mus, susitarti su Kremliaus valdovu už nugaros taip, kaip kažkada su A.Hitleriu, kuria slogią kapituliantiškumo atmosferą šalyje.
Nuolatinis verkšlenimas, kad Vakarų lyderiai tik ir taikosi parduoti mus, susitarti su Kremliaus valdovu už nugaros taip, kaip kažkada su A.Hitleriu, kuria slogią kapituliantiškumo atmosferą šalyje.
Jei jau taip, jei jau Vakarai nusiteikę parduoti, tai vis tiek šakės – kam čia ką dar daryti? Taip stipriname ir taip stiprias nihilistines nuotaikas Lietuvoje. Ir palengviname užduotis Kremliaus propagandai.
4. Rusijos užpuolimo grėsmė yra puiki proga galutinai apvalyti savo gyvenimą ir istoriografiją nuo stalinizmo. Bet ar atsisakėme bent mito, kad SSRS išvadavo pasaulį iš fašizmo? Tai – melas, kurį platina mūsų mokyklų vadovėliai. Melas, kuris kartojamas Rusų aljanso ir pan. partijų mitinguose. SSRS Antrojo pasaulinio karo metu nieko neišvadavo – tik pavergė daugybę tautų, prieš tai pavergusi pačius rusus. Lemiamas indėlis pergalėje prieš A.Hitlerį nėra lygus išvadavimui!
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Vargšė Rusija – aplink vieni fašistai ir iškrypėliai
Tai kodėl nesugebame apvalyti net istorinio XVI a. Vilniaus Žaliojo tilto nuo stalinizmo apnašų? Gal todėl, kad to nesugebame padaryti, tiek daug mūsų visuomenėje tebėra ksenofobijos, antisemitizmo, primityvaus, net su A.Smetonos tautininkų pažiūromis besipjaunančio antilenkiškumo ir homofobijos – viso to brudo, už kurį dabar ir kariauja V.Putino Rusija. Ir kurį netrukdoma kemša per mūsų kabelines televizijas, o mes tik posėdžiaujame.
5. Gyvenimas Rusijos agresijos akivaizdoje – ir galimybė pertvarkyti mūsų visuomenę.
Gyvenimas Rusijos agresijos akivaizdoje – ir galimybė pertvarkyti mūsų visuomenę.
Kiekvienas balsas, atiduotas už tokius kandidatus į merus, kaip V.Valceris, kuris nukniaukė vonią iš „Sodros“, taigi iš pensininkų, ir rado vietą po Konstituciją pamynusio prezidento R.Pakso partijos vėliavomis – kaip ir už buvusį stomatologės R.Smailytės žygūną su pasienio apsaugos antpečiais, dabar žadantį „tvarką“ ir „teisingumą“ Lazdijuose, yra tiesioginis balsavimas už V.Putino agresiją.
Ar pagalvojame kartais, kad didžiųjų Vakarų šalių lyderiai kartais Kremliaus carui daro nuolaidas ne tik todėl, kad, anot to paties S.Kovaliovo, į kampą įvaryta žiurkė tampa pavojinga, bet ir todėl, kad žiurkės mėgsta vietas, kur ilgai kaupėsi visokie nešvarumai?
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: 11 dalykų, kurie padeda V.Putinui Lietuvoje
„Lauk iš Kauno!", „Kolorado vabalai, namo!” – labai geri šūkiai, kuriais sekmadienį nacionalistų mitingėlį palydėjo kauniečiai. Visur taip!
Mūsų vidaus politikos nešvarumai, provincialumas ir adoruojama barbarybė – taip pat yra Kremliaus žiurkės galimybė platinant putininio maro užkratą Europoje. Tai gal nemokykim JAV ir Vakarų Europos, kaip jiems gyventi. Pabaikim, ką pradėjom 1918-ųjų Vasario 16-ąją: išmokti oriai gyventi patiems.
