 |
Nenumaldomai artėja dar vieni Seimo rinkimai. Išgyvenantieji dėl valstybės, o ne dėl pensijų (tokių klaiki mažuma, bet ji dar neišnyko) vėl klausia to paties: už ką balsuoti? Tik su dar didesne neviltimi balse nei prieš ketverius metus.
Per ketverius metus valstybėje galutinai įsivyravo chaosas. Teismų sprendimai nevykdomi. Teisingumą vykdyti rimtai pasišovė marga minia – pradedant Kauno banditėliais ir baigiant Vilniaus intelektualais bei į senatvę nereikalingais pasijutusiais keliais Nepriklausomybės akto signatarais. Dar būtų nieko, bet vieni valstybės lyderiai chaosui jausmingai pritaria, o kiti sugliaudę ausis tyli. Policija – krūmuose, ir ne tik kelių.
Ar kas nors rimtai tiki, kad Lietuvą iš šios pelkės gali ištraukti A.Butkevičius, lyg vampyrai po politinės mirties atgyjantys R.Paksas ir V.Uspaskichas?
Ši Vyriausybė didžiąją laiko dalį neturėjo realios daugumos Seime, todėl laiką leido būdama, bet nedirbdama. Valdžios partijos iš esmės vykdė ne Vyriausybės programą, o kiekviena suko atskirą savo – priklausomai nuo to, kurias ministerijas valdė.
Taip bebūnant užsienio politika išgaravo kaip kamparas. Valstybės finansai nežlugo tik dėl rusišką ruletę primenančio skolinimosi. Valstybės skola išaugo kone trigubai. Bet būtent dabar, kai jau aiškiai matyti, kad Lietuva sparčiai traukiasi ir dar greičiau sensta, valstybė griebėsi brangiausių statybų projektų, kurių ekonomiškai pagrįsti disputo metu negali net jų sumanytojai.
Daug žadėjusi universitetų reforma pradėta, bet, jos tėvams patingėjus suderinti su Konstitucija, jau ir paskelbta už Konstitucijos ribų. Didieji miestai merdi – gatvės duobėtos, taksi struktūra primena mafijos (kaip ir viešieji pirkimai), savivaldybės praskolintos, kai kur pinigų nebeužtenka net mokytojams iš darbo atleisti.
Kas ištrauks Lietuvą iš šios pelkės? Ar kas nors dar tiki, kad ištraukti gali A.Butkevičius bei lyg vampyrai po politinės mirties atgyjantys R.Paksas ir V.Uspaskichas? Visi jie, kaip ir nuo valdžios psichologiškai pavargęs bei lygiai taip pat prie jos prisirišęs A.Kubilius artėja prie šeštojo dešimtmečio, o paskutinę politinę idėją skausmingai pagimdė kas prieš dešimtmetį, o kas tik sparčiai tolstančiame XX amžiuje.
Tad jau greičiau Lietuva kaip Miunchauzenas pati save už plaukų iš pelkės ištrauks, nei jie. „Skatinsime“, „pagrindinį dėmesį kreipsime ne į apkrovimą mokesčiais, o į naujų darbo vietų kūrimą“, „progresiniai mokesčiai“, impotentiškai stena dar ketveriais metais pasenę socialdemokratų lyderiai, iš kurių atskirai paimtas V.Andriukaitis net prisipažino nebegalintis gyventi be Kremliaus energetinio žinduko.
Per visą XXI amžių, o jau įpusėjo dvyliktieji šio šimtmečio metai, visos mūsų partijos kartu sudėjus neiškėlė nė vieno naujo lyderio, gebančio prezidento rinkimuose gauti bent 15–20 proc. balsų. Visų partijų priekyje – tie patys apkerpėję nuo postų dalybų vadukai, tie patys sąrašo dešimtukai, kuriuos partijų veterinarai prieš pat rinkimus itin selektyviai apkaišo vienadienėmis politinėmis nasturtomis.
Štai ir dabar skystas partijų nerštas į rinkimų balą paleido keletą naujų partinių ikriukų. Tik ar gali ką nors pakeisti tai, kad su Liberalų sąjūdžiu į Seimą bandys patekti puiki šachmatininkė V.Čmilytė, iš darbo atleistas FNTT generolas V.Gailius (įdomu, kaip jis pasielgtų būdamas vidaus reikalų ministro poste su tokiu FNTT vadovu kaip jis pats?), o konservatorių falangą papildė operos žvaigždė V.Juozapaitis, „MG Baltic“ koncerno viceprezidentas A.Listavičius ir šiuolaikinės penkiakovės legenda E.Krungolcas?
Abejoti netenka: net ir nelabai vertinantys protą sutiks, kad V.Čmilytė yra šimtą kartų geresnis liberalų pasirinkimas nei jų ministrų trumpąsias žinutes kolekcionuojanti sekspertė, „nacionalinis turtas“ iš Kauno ar servizus neva parlamentinei veiklai už mūsų pinigus pirkdavęs skyrybų psichologas. Bet iš esmės naujiems sąrašo žmonėms partijų vadai numato labai ribotą vaidmenį, kurį galima apibūdinti dviem žodžiais – puošti, bet ne veikti.
Apskritai, ar gali politiką pakeisti lyg iš niekur išdygę nauji, tegu ir dori, savo srityse daug pasiekę piliečiai?
Dažniausiai – ne. Kad ir prezidentė. Visa jos kūno kalba šaukte šaukia: esu ne savo vietoje, man čia nepatinka. Tuo pat metu būdama kieto vyriško ir kartu labai lietuviško būdo, neleidžiančio prisipažinti, jog ko nors nemoki ar kam nors netinki, D.Grybauskaitė daro viską, kad bent jau šios valstybės mažutėliams vizualiai atrodytų – viską čia valdo Ji.
Kaip tas valdymas atrodo praktikoje, parodė tobulas nusišnekėjimas dėl teisėjos N.Venckienės neatleidimo iš pareigų. Negi už žodžius ją atleisiu, bejėgiškai dūsavo prezidentė, taip suteikusi progą nebaudžiamai dabar tyčiotis iš jos pačios visiems, kas netingi. Jei prieš tai prezidentė savo patarėjų būtų paprašiusi surinkti duomenis, už ką pasaulyje dažniausiai atleidžiami politikai, teisėjai ar prokurorai, ji būtų taip nesakiusi, nes dauguma atstatydinimų – dėl žodžių.
Iš esmės naujiems sąrašo žmonėms partijų vadai numato labai ribotą vaidmenį, kurį galima apibūdinti dviem žodžiais – puošti, bet ne veikti.
Politika nėra TV realybės šou, kur kiekviena Anupriškių mergelė gali būti paskelbta žvaigžde. Net pats doriausias žmogus politikoje dažnai pasiekia priešingų dorybei rezultatų.
„Atsiuntei man paveikslą karaliaus, neginčijamai užimančio pirmą vietą tarp šio amžiaus monarchų“, – tai žodžiai, kuriais Erazmas Roterdamietis viename laiške išaukštino 41 metus su trupučiu Lietuvą ir Lenkiją valdžiusį karalių Žygimantą Senąjį (1467–1548).
Žygimantas išties pavyzdingai laikėsi įstatymų, turėjo išsiugdęs stiprų teisingumo jausmą, buvo kilnus ir tolerantiškas valdovas. Kažkas apie jį net pasakė, kad pasaulis pavirstų į rojų, jei jame gyventų tik tokie, kaip karalius Žygimantas. Bet, nors ir nebuvo kvailas ar negabus, į istoriją Žygimantas Senasis vis dėlto labiau įėjo kaip silpnas, Lietuvai ir Lenkijai daug skaudžių praradimų atnešęs valdovas.
Kodėl? Kaip tik todėl, kad buvo doras žmogus, tai jam sutrukdė įveikti tuometės Europos politikos duburius. Šiuo atveju disonansas tarp Žygimanto gerų ketinimų ir menkų jo politinės veiklos rezultatų mums pirmiausia turėtų priminti, kad politika yra ir menas, reikalaujantis talento.
Politiku tiesiog tapti šiaip sau, juolab per vieną dieną, gavus pakvietimą į sąrašą, neįmanoma, ir nesvarbu, kas tai lemtų: kilmė, pažintis su E.Masiuliu ir A.Kubilium, ar rinkėjų valia. Tai nepriklauso net ir nuo nuoširdaus noro tarnauti tautai bei kandidato moralinių savybių – politiku reikia gimti.
Tai gal pasakysi, ką tuoj pat daryti, kad Lietuvai jau nuo šio rudens būtų geriau? Prašom. Jei tik vis dar patinka moralai. Kol dar kaip tauta neišmirėme, pradėkime galų gale politiką vertinti kaip rimtą, išskirtinio profesionalumo reikalaujantį darbą. Ir pirmiausia išmokime atskirti tuos, kurie moka ir gali veikti, nuo tų, kurie gali tik puošti.
