Jų mokytinis A.Kupčinskas gal iš pasimetimo, bet greičiau tik norėdamas pabrėžti profesinio orientavimo svarbą Kaune, iškėlė kitokią nei R.Juknevičienės versiją. Todėl visą apšiurusį miestą išdabino anarchistų vėliavos spalvų transparantais. Kurie skelbė, kad V.Matijošaitis – joks ten ne oligarchas, o tik nupiepęs sovietų milicininkas. Žodžiu, mentas. Kaip ir Alytaus V.Grigaravičius. O štai A.Kupčinsko tikroji profesija, kaip galima buvo suprasti iš transparantų, yra ne politologas, ne istorikas, informatikas ar viešųjų ryšių guru, kaip rašo apie jį „Vikipedija“, o patriotas.
O kam, jei ne patriotui valdyti Kauną? Į šį klausimą tiksliai atsakė ne tik už A.Kupčinską spėjusi Kaune paagituoti D.Grybauskaitė, bet ir naujo H.Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“ herojė kaunietė Jadvyga: „Aš jau ketvirtį amžiaus esu dešinioji, visada per rinkimus balsuoju už juos. Kaip ir visas Kaunas. Kairieji ir komunistai čia nekenčiami.“
Dar neramiau savaitė po rinkimų klostėsi Vilniuje. Čia ant kortos pastatyta ne kokia ten sumauta ideologija, o viskas, kas už Vilnelės. Tfu, už Rubikono: visų vilniečių šildymas, „vežantis“ taksi ir pelno iš principo neturinti siekti „Lituanica“ – A.Zuoko sukurta galingų nuostolių generavimo oro bendrovė. Į kurios gelbėjimo operaciją, jei jam, A.Zuokui, rinkėjai, neduokdie, lieps išeiti, jau įtraukė ir juodvarniais po Lietuvą lakstantį premjerą. „Lituanica“ bus!
Į gilų nokdauną pasiųstas senojo Vilniaus meras, kiek atsipeikėjęs po smūgio, surado rubikoninę moterį ir paleido ją prieš R.Šimašių. O kai ši liberalo nepagavo (rubikoninė vis dėlto ne silikoninė), gąsdino savivaldybės klerkus, kad juos visus atėjęs R.Šimašius atleis. Merienė tuo metu rašė aistringus laiškus portalų redaktoriams. Apie darbo etiką, politikos estetiką ir tolesnio redaktorių realaus išgyvenimo Vilniaus mieste ypatumus.
Trakuose – išvis Sodoma ir Gomora, prie kurios smarkiai prisidėjo zuokininkai: taip visi viską pirko, kad net abejingesnis už dzenbudistą Z.Vaigauskas nebeištvėrė ir anuliavo rinkimų rezultatus. Visus.
Į gilų nokdauną pasiųstas senojo Vilniaus meras, kiek atsipeikėjęs po smūgio, surado rubikoninę moterį ir paleido ją prieš R.Šimašių.
Štai taip – paviršutiniškai žiūrint – atrodė savaitė po savivaldos rinkimų, prieš antrąjį merų rinkimų turą, kurie kiek išjudino ne tik tautos aktyvumą, bet ir politikų sąmonės gelmėse slėptą agresiją ar net savisaugos instinktą.
O jei nepaviršutiniškai? Nors ir retai gauname progų taip apie Lietuvos politiką kalbėti.
Partijų kūnuose atsiradusios porinkiminės žaizdos, regis, nei gilios, nei labai pavojingos. Bet nerimą joms turėtų kelti tai, kad visose žaizdose matosi atsivėręs nervas – o kas toliau? Kas bus kitąmet, jei per šiuos rinkimus net dešimtadalį vietų pasiėmė ir galybę merų postų nusineš ne partijų lyderiai, kurių, kaip paaiškėjo, ir su žiburiu nerasi, o visuomeniniai komitetai ir jų kandidatai?
Socialdemokratai dar gali girtis užėmę pirmąją vietą pagal balsus. Bet tai Pyro pergalė. Pirmiausia jų balsų skaičius nesiekia penktadalio. Antra, partija, ir iki šiol negalėjusi pasigirti įtaka bent kiek didesniame mieste, po šių rinkimų gali konstatuoti, kad vienintelė bent kiek urbanizuota vieta, kur socialdemokratai dar laikomi žmonėmis, tėra Druskininkai.
Konservatoriai, iki šiol galėdavę šaipytis iš socialdemokratų, kaip iš mažų miestelių ir kaimų partijos, po šių rinkimų irgi prarado humoro jausmą. Konservatoriai nebėra dominuojanti partija ne tik Vilniuje, bet jau ir Kaune, o vienintelė urbanizuota vieta, kur konservatoriai lieka jėga, tėra Palanga.
Konservatoriai, iki šiol galėdavę šaipytis iš socialdemokratų, kaip iš mažų miestelių ir kaimų partijos, po šių rinkimų irgi prarado humoro jausmą.
Simetrija su socialdemokratais – daugiau nei akivaizdi. Bet jei socialdemokratai, mirštant „tvarkdariams“ ir vegetuojant „darbiečiams“, nebeturi kairėje stiprių varžovų, tai konservatorius dabar jau ir miestuose be ceremonijų „brolis ne brolis, o lipk iš grūšios“ nuo valdžios nustūmė kita dešinioji partija – Liberalų sąjūdis. Kuri gali kilti dar.
Bandymas konkuruoti su liberalais Vilniuje išstatant prieš R.Šimašių tik subliūškusia mafijos peiliuko vaiko vežimėlyje istorija teįsidėmėtą A.Kubiliaus patarėją M.Majauską buvo pasmerktas iš anksto. Faktas kaip blynas – net Vilniuje konservatoriai, kurių kai kurios nervingos moterys bandė kaltę dėl to suversti M.Adomėnui, bet atidėjo jo kailio karšimą po antrojo turo, neturi žmones galinčių patraukti lyderių.
Tai – ne atsitiktinumas, o ilgametės Tėvynės sąjungos ydingos partinės statybos rezultatas.
Per daugiau nei du dešimtmečius konservatoriai skausmingai reagavo į kritiką iš išorės ir netoleravo jos partijoje. Partija turėjo tik du vadus (V.Landsbergis ir A.Kubilius), nors per tą laiką prakišo daugumą rinkimų. Juos, kaip ir dauguma kitų partijų, veidmaniškai skelbdavo kaip laimėtus.
Konservatorių prezidiumas jau patvirtino naujo partijos pirmininko rinkimų planą. Kandidatus dar galima siūlyti iki rytdienos. A.Kubiliaus eros pabaiga?
Net jei taip atsitiktų, nieko tai nekeistų, nes, kaip galima spręsti iš nutekintų žinių, kol kas kaip alternatyva A.Kubiliui keliama tik I.Degutienė. Kuri yra beveik aštuoneriais metais vyresnė už A.Kubilių.
Net jei taip atsitiktų, nieko tai nekeistų, nes, kaip galima spręsti iš nutekintų žinių, kol kas kaip alternatyva A.Kubiliui keliama tik I.Degutienė. Kuri yra beveik aštuoneriais metais vyresnė už A.Kubilių. Abu atvejai – tik bandymas pasiaiškinti santykius konservatorių viršūnėlėse, nieko nekeičiant iš esmės. Panašiai buvo prieš porą metų, kai į devintą dešimtmetį įkopęs V.Landsbergis vos neišspyrė iš partijos pirmininko posto A.Kubiliaus.
Realių, į sėkmę galinčių vesti lyderių alternatyvų konservatoriai neturi. Bet tai nereiškia, kad netolimoje ateityje jų gali neatsirasti. Kokia gali būti alternatyva A.Kubiliui?
Cherchez la femme, sako tokiais atvejais prancūzai, o lietuviai ir ypač konservatoriai turėtų pridurti: „Ir V.Landsbergio kur nors netoliese.“ Kas yra ta moteris, kuri galėtų lyg feniksas iš pelenų pakelti konservatorius į jų trokštamas politines aukštumas?
Kol kas tik D.Grybauskaitė. Ir, žinoma, tik po to, kai baigs antrąją prezidentės kadenciją, o tai bus tik 2019-ųjų vasarą. Bent jau kai kas tvirtina, kad V.Landsbergis tokį planą ir kuria: D.Grybauskaitė – būsima konservatorių lyderė ir būsimoji premjerė. Kas tuomet prezidentas?
To labai nori ES ambasadorius Maskvoje V.Ušackas, konservatorius su partiniu bilietu. Taip pat Lietuvos ambasadorius JAV Ž.Pavilionis, kurio pažiūros – krikščionio demokrato. Dėl V.Ušacko prezidentė neturi dviejų nuomonių, tačiau kodėl ji stojo piestu, kai sužinojo, jog Ž.Pavilionis norėtų kandidatuoti į prezidentus? Pati D.Grybauskaitė juk nebegali kandidatuoti?
Tie patys šaltiniai tvirtina, kad D.Grybauskaitės kandidatas į jos įpėdinius – buvęs jos valdinys, Lietuvos banko valdytojas V.Vasiliauskas.
Tokia reakcija logiška tik tada, jei prezidentė jau turi numačiusi įpėdinį dešinėje. Kas jis? Tie patys šaltiniai tvirtina, kad D.Grybauskaitės kandidatas į jos įpėdinius – buvęs jos valdinys, Lietuvos banko valdytojas V.Vasiliauskas.
Pagaunate kampą? Prezidentas – meškiukas, premjerė – griežta, valdinga ir viską sprendžianti. Kažkur ir labai neseniai tai jau matyta?
Bet neužbėkime įvykiams, juolab dar tolimiems, už akių. Lietuvos politikai planuoja, Dievas juokiasi. A.Kubiliaus niekas nepakeis. Bent jau šįmet. Nebent po tiesioginių merų rinkimų ledas tikrai jau bus pajudėjęs.
